Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Tikriausiai per lietų negalėjote gerai įžiūrėti parduotuvės darbo laiko.

— O, būkite tikras, jis puikiai įskaitomas, — vyras pažvelgė į Koraliną ir nusilenkė, jis linktelėjo ir Jupiteriui. — Leiskite prisistatyti. Mano pavardė Estakada, — jis ištiesė Jupiteriui ranką, kurią šis kiek padelsęs paspaudė. — Felipė Estakada.

— Kardinolas Estakada? — išsprūdo priblokštai Koralinai.

Vyras švelniai šypsodamasis papurtė galvą.

— Jo brolis. Kitaip nei jis, aš nesu Bažnyčios tarnas.

Jei jis iš tikrųjų buvo kardinolo brolis, turėjo būti ispanas, nors kalbėjo be jokio akcento.

Jupiteris atsispyrė norui žengti žingsnį atgal. Dabar jis buvo įsitikinęs, kad padarė klaidą, įsileidęs Estakadą vidun.

— Kardinolas Estakada yra kardinolas bibliotekininkas ir kurijos archyvaras, — paaiškino Koralina kreipdamasi į Jupiterį. — Jis yra Vatikano bibliotekos vadovas.

— Mano brolis jau vaikystėje buvo linkęs į bibliofiliją, — tarė Estakada šyptelėjęs. — Tai mūsų abiejų aistra. Galima sakyti, esu jo asistentas. Kaip suprantate, vadovavimas Vatikano bibliotekai reikalauja daug laiko. Prieš kelerius metus jis manęs paprašė atvykti pas jį į Romą, ir aš atsiliepiau į jo raginimą.

Jupiteris nužvelgė lankytoją su neslepiamu nepasitikėjimu.

— Ir šį vakarą jūs prisiminėte, kad jums trūksta kažkokios knygos, tada nutarėte, kad galėtumėte užeiti į šią jaukią, mažą parduotuvėlę senamiestyje.

— Ne, — atsakė Estakada ramiai, — aš čia atėjau dėl šukės. Ir, žinoma, dėl vario raižinio.

— Turiu prisipažinti, kad po Amedėjaus Babio mirties mes laukėme ne tokių mandagių svečių.

— Jūsų sarkazmas, jaunuoli, gali būti visiškai pateisinamas, bet, patikėkite manimi, jūs kreipiatės ne į tą žmogų.

— Tikrai?

— Norėčiau jums kai ką pasiūlyti.

Koralina atkakliai spoksojo į jį.

— Šiandien tai būtų antras pasiūlymas. Saugokitės, jūsų pirmtakui prastai baigėsi.

— Aš nesu jūsų priešas, — pasakė Esatakada. Jo žvilgsnis nuslydo knygų lentynomis. — Tam, kas myli knygas, negalėčiau nė plauko nuo galvos paliesti.

— Jums pasisekė, kad Babio kolekcionavo skulptūras.

— Neturiu nieko bendra su jūsų draugo nužudymu. Jaučiau, kad taip gali baigtis, bet nesu dėl to atsakingas.

— Tada jūsų perspėjimas truputį pavėluotas.

— Aš esu čia ne tam, kad perspėčiau jus. Nemanau, kad dabar to dar reikėtų, ar ne? Ne, jau sakiau, esu čia, kad kai ką jums pasiūlyčiau.

— Pinigų? — netikėtai pasigirdo Šuvanės balsas iš tamsos. Jupiteris klausė savęs, kaip apkūniai moteriai pavyko tyliai nusileisti laiptais.

Estakada pamėgino įsižiūrėti į senąją čigonę, bet Šuvanė slėpėsi už Koralinos tamsoje.

— Ne pinigų, — atsakė jis. — Saugumą.

— Nuo ko?

— Jūs žinote, nuo ko.

— Netiesa, — paprieštaravo Jupiteris. — Mes beveik nieko nežinome. Tik tiek, kad kai kurie Vatikano žmonės įsipainioję į šį reikalą. Prisipažinsiu, todėl mums sunku jumis pasitikėti.

— Jūs teisus, — pasakė Estakada ir atsiduso. — Bet ar dėl to turėčiau jus apgaudinėti? Ne kiekvienas Vatikane yra jūsų priešas.

Koralina priėjo arčiau.

— Sakykit, kas nužudė Babio? Kas taip domisi šuke?

— Taurės adeptai, — atsakė ispanas. — Tikiuosi, kas nors iš jūsų apie juos girdėjo.

Jupiteris susimąstė.

— Taurės adeptai? — jis atsisuko į Koraliną. — Ar tau tai ką nors sako?

— Nieko.

— Aš apie tai jums plačiau papasakosiu, — pažadėjo Estakada. — Vėliau. Pirmiausia turite dingti iš čia.

— Mums reikia eiti su jumis? Jūs iš tikrųjų mus laikote tokiais kvailiais?

Estakados akyse žybtelėjo pyktis.

— Jūs iš tikrųjų ruošiatės su manimi diskutuoti apie kvailumą? Negi jūs tikėjotės, kad Vatikano specialistai nesugebės nustatyti, ar slėptuvėse nebuvo daugiau vario raižinių? — jis priekaištingai pažiūrėjo į Koraliną. — Juk jūs esate restauratorė. Jūs žinote techninius metodus, kuriais tiriami tokie radiniai. Praėjo dvi dienos, per kurias buvo išaiškinta, kad dar viename sienos plyšyje kažkas buvo saugoma. Kažkas, ko dabar ten nėra. Kaip galėjote būti tokia naivi ir taip nuvertinti Bažnyčią? — jis paniekinamai prunkštelėjo. — Būtų labai juokinga, jei padėtis nebūtų tokia velniškai rimta.

Koralina įsiutusi norėjo paprieštarauti, bet Estakada nesuteikė jai tokios galimybės. Jis vėl pasisuko į Jupiterį ir tęsė:

— O jūs? Didis Dieve, parodyti šukę kaip tik tam Babio... Ar jūs žinojote, kad jis ją nufotografavo? Ir per vienintelę dieną nuotraukas aprodė visai Romai, o jūs dar šnekate apie kvailystę!

— Iš tikrųjų, — sumurmėjo Šuvanė iš tamsos anapus lentynų.

Jupiteris nekreipė į ją jokio dėmesio.

— Kodėl norite mums padėti?

— Tarkim, esu didelis Piranezio meno gerbėjas. Mane giliai žeidžia, kad vienas jo kūrinių yra tokių baisių nusikaltimų priežastis. Be to, mes nepaminėjome to seno dailininko mirties.

Iš jo tono galima buvo spėti, kad jis kaltina Koraliną ir Jupiterį dėl Kristoforo mirties. Galbūt jis neklydo.

— Piranezio gerbėjas, — suprunkštė Koralina ir parodė į duris. — Būtų geriau, jei jūs dabar išeitumėt, pone Estakada.

— Ne, palaukit! — Šuvanė žengė iš už knygų lentynų. Pilkoje prietemoje ji atrodė dar senesnė.

— Išminties balsas? — paklausė Estakada ironiškai.

Koralina atsiduso.

— Abejoju.

— Aš niekada nepaliksiu savo parduotuvės, — pasakė Šuvanė. — Bet jei jūs iš tikrųjų galite padėti abiem vaikams, padarykite tai, dėl Dievo meilės.

— Senele! — tarė įtūžusi Koralina. — Jis yra...

— Jis paminėjo Taurės adeptus, — nutraukė ją Šuvanė. — Jei čia iš tikrųjų veikia jie, turėtumėt pasinaudoti bet kokia proga, kuri jums siūloma.

Jupiteris su Koralina neramiai susižvalgė.

— Ką žinai apie tuos adeptus?

Senoji moteris nuleido balsą:

— Kartą pažinojau tokį vieną.

— Paklausykit! — pareikalavo Estakada nekantriai. — Jūs turite dingti, ir su šuke ir vario plokšte. Galiu jus nugabenti į saugią vietą. Pasiaiškinsite vėliau.

— Kodėl turėtume jumis tikėti? — paklausė Jupiteris.

— Bijau, kad jūs neturite kito pasirinkimo. Jei liksite čia, jūsų radinius atims jėga.

— Galbūt jūs priklausote jiems, — pasakė Koralina. — Galbūt jūs išvešite mus iš miesto ir ramiai pašalinsite.

— Jūs tikrai tuo tikite? — sumirksėjo Estakada suglumęs. — Ar jūs manimi labiau pasitikėtumėte, jei atrodyčiau kaip valkata, kaip išprotėjęs gatvės dailininkas?

Jupiteris pamanė, kad Estakada teisus. Jei kardinolo brolis būtų pasirodęs vilkėdamas skarmalais, susitaršiusia barzda ir kreidos dulkėmis po nagais, jis palaikytų jį tokiu pat keistuoliu kaip Kristoforas. Ir, žinoma, neįtartų esant priešu.

— Tikiuosi, kad jūs suteiksit mums kokių nors garantijų, — pasakė jis. — Ką nors, kas padėtų jumis pasitikėti.

— Aš visai nereikalauju, kad jūs manimi patikėtumėt, — atsakė Estakada šaltai. — Man užteks, kad jūs suprasite, jog kokia nors galimybė yra geriau nei jokia. Adeptai ilgai nedels.

— Eikit su juo, — pasakė Šuvanė. — Paimkit vario raižinį ir šukę.

— O kaip tu? — paklausė Koralina.

— Aš liksiu parduotuvėje. Aš neišduosiu šių namų niekada.

— Tada aš taip pat liksiu, — pareiškė tvirtu balsu.

— Ne! Adeptai nepalies manęs nė pirštu, — Šuvanė skvarbiai pažvelgė į Estakadą. — Jūsų tvirtinimas, kad šiuo reikalu užsiima tie žmonės, paaiškina, kodėl mes dar esame gyvi.