Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Įvažiavimą saugojo du sargybiniai, kurie pažino Estakadą ir leido pravažiuoti net nepažiūrėję į jo pakeleivius. Kai mersedesas pravažiavo vartus, Jupiteris pastebėjo kitus vyrus, aukšto ūgio, su spalvingomis šveicarų gvardiečių uniformomis. Kaip didžiulis kontrastas fantastiškiems drabužiams, ant gvardiečių pečių kabojo automatiniai ginklai.

— Ar jūs žinojote, — paklausė Estakada, kai automobilis iš lėto riedėjo asfaltuotomis bažnytinės valstybės gatvėmis, — kad kaip tik čia, kur vėliau buvo įkurtas Vatikanas, buvo milžiniškas etruskų nekropolis? Roma buvo įkurta 750 m. pr. Kr., bet tada miesto gyvenamieji pastatai buvo išsidėstę tik dešiniajame Tiberio krante. O čia, kairiajame krante, plytėjo dykvietė. Kai lotynai mėgino čia auginti vynuoges, užaugdavo tik rūgštynės. Tacitas apie tai pasakė: Jei geri Vatikano vyną , geri nuodus. — Estakada nusišypsojo. — Šie žodžiai tinka ir šiais laikais.

— Regis, jūs čia jaučiatės kaip namuose, — pareiškė Koralina.

Estakada sutiko jos cinizmą šelmišku žvilgsniu atbulinio vaizdo veidrodėlyje.

— Po to, kai etruskai 650 m. pr. Kr. užkariavo Romą, šioje vietoje jie laidojo savo mirusiuosius. Įdomu, kad po kelių šimtų metų būtent čia buvo palaidotas Petro kūnas. Kai ketvirtame amžiuje aplink jo kapą pastatė baziliką, niekas tikriausiai nebežinojo, kad ši vieta jau pagonių ir politeizmo laikais buvo šventa.

Jupiteris klausė jo žodžių puse ausies. Jis neramiai žvelgė pro aplytus stiklus, kas darosi lauke. Kaip daugelis Romos turistų, jis prieš daugelį metų apžiūrėjo Šv. Petro baziliką ir Vatikano sodus. Tačiau vietos, kuriomis jie važiavo, buvo jam nepažįstamos; jos buvo paslėptos nuo visuomenės akių. Tačiau jis retkarčiais atpažindavo tai vieną, tai kitą pastatą, matytą nuotraukose arba per televiziją. Jie pravažiavo masyvų apvalų Vatikano banko pastatą ir netoliese esančius ochros spalvos popiežiaus rūmus, kuriuose buvo privatūs Šventojo Tėvo apartamentai.

— Viskas apie etruskus žinoma iš įrašų ant jų kapų, — tęsė Estakada, regis, nusiteikęs skaityti paskaitą. — Kapuose jie mums paliko savo civilizacijos pėdsakų, savo gyvenimo, savo magijos. Jie buvo paslaptinga tauta, turėjo daug žinių apie pasaulį, kuriame gyveno.

Estakada privažiavo prie aukštų namų komplekso vartų, pasuko ir pastatė automobilį taip, kad dešiniąją jo pusę dengtų medžiai ir krūmai.

— Lipkite ir greitai bėkite į medžių šešėlį. Nenoriu, jog kas nors netyčia jus pastebėtų.

Jupiteris pažvelgė per petį į Koraliną. Ši linktelėjo: Viskas gerai , nesirūpink. Mes tai padarysime.

Jie išlipo ir pasislėpė po žemai nulinkusiomis šakomis. Susirūpinę stebėjo, kaip Estakada liko automobilyje, paėmė mobilųjį telefoną ir paspaudė mygtuką. Taręs kelis žodžius jis linktelėjo ir išlipo.

— Su kuo jūs kalbėjotės? — pasiteiravo Jupiteris.

— Su vienu patikimu žmogumi, — atsakė Estakada. Jupiteris pajuto, kad ispanui patiko toks paslaptingumas. — Viskas jau paruošta.

Jis nuvedė juos pro sunkius medinius vartus į koridorių su skliautuotomis lubomis. Jupiteris nešė vario plokštę, Koralina ėjo šalia jo. Jie nesikalbėjo, tik retkarčiais trumpai susižvalgydavo, mėgindami vienas kitam įkvėpti drąsos.

Jie kelis kartus pasuko, bet nesutiko nė gyvos dvasios. Koridoriai skendėjo prietemoje, tik toli viena nuo kitos degė avarinio apšvietimo lempelės. Estakada paaiškino, kad jis nenorėjo įjungti pagrindinio apšvietimo, kad nesukeltų nereikalingo pašalinių smalsumo. Kai kur nišose stovėjo šventųjų statulos ir stebėjo juos savo tuščiomis akimis. Koralina nevalingai glaudėsi arčiau Jupiterio, bet kai jis tai pastebėjo, atsitraukė.

Už langų plytėjo vidinis kiemas su nedidele veja.

— Papūgų kiemas, — paaiškino Estakada.

— Pažįstu šį pastatą, — sušnabždėjo Koralina Jupiteriui. — Aš čia nešiau kelias knygas kardinolui Merendai. Atrodo, mes esame Vatikano bibliotekos viduje.

— Vatikano bibliotekoje, — patvirtino Estakada, nugirdęs jos žodžius. — Taip sakant, mano brolio valdose. Netrukus būsite saugūs.

Jis nuvedė juos žemyn plačiais laiptais, kurie baigėsi koridoriumi, ištiestu pilku linoleumu.

— Tai vienas iš daugelio bibliotekos apatinių aukštų, — paaiškino Estakada. — Patartina vieniems čia nevaikščioti — galite pasiklysti.

Jie pasuko už kampo, dar vienais laiptais nusileido žemyn ir pagaliau priėjo patalpą, kurios durys buvo plačiai atvertos. Pro durų angą ant koridoriaus grindų krito pritemdytos šviesos stačiakampis.

— Taigi, — pasakė Estakada. — mes ir atėjome. Čia galite praleisti naktį. Jei norėsite, galėsite pasilikti ir ilgiau.

Jupiteris sustojo tarpduryje.

— Spėju, jūs norite pasiimti vario graviūrą.

— Manau, tai nebūtina, — vos šyptelėjo Estakada. — Galbūt jums bus malonu rytoj rytą kartu su manimi ištirti šį vertingą kūrinį? Galbūt galėsiu atkreipti jūsų dėmesį į keletą įdomių detalių, kurių pats nepastebėjote.

— Turite omenyje raktą? — paklausė Koralina tiesiai. Jupiteris pagalvojo apie rakto kopiją, kurią užsakė mergina, ir klausė savęs, ar Estakada apie ją žino.

Akimirką ispano žvilgsnis nukrypo į nepasiekiamą tolį.

— Raktas, taip, — pasakė jis užsisvajojęs. — Reikės apie jį pakalbėti, be abejo.

Jupiteris su Koralina žengė į kambarį, kuris buvo per didelis dviem žmonėms. Kažkas jiems paklojo dvi sudedamas lovas. Kad kambarys ne itin primintų celę, ant stalo stovėjo puošni gėlių puokštė. Jupiteriui pasirodė, kad ją atnešė iš kokių nors laidotuvių. Koralina pasilenkė ir pauostė vieną gėlę.

— Gyvos, — pakomentavo ji abejingai.

— Dabar paliksiu jus, — pasakė Estakada. — Ten, anapus uždangos, rasite praustuvę, tualetą ir dušą. Anksčiau čia buvo apgyvendinami mokslininkai iš tolimesnių krikščioniškojo pasaulio kraštų. Žmonės iš Afrikos ir Azijos, kurie studijavo bibliotekos medžiagą. Kartais jie gyvendavo, žinoma, ir oficialiuose svečių namuose.

— Jūs mus čia užrakinsite? — paklausė Koralina, o Jupiteris lakoniškai pridūrė:

— Dėl mūsų pačių saugumo, žinoma.

— Kodėl turėčiau tai daryti? — apsimetė nustebęs Estakada. Jis papurtė galvą, žengė į koridorių ir praeidamas parodė raktą vidinėje durų pusėje. — Tai jūsų raktas.

Jis palinkėjo jiems ramios nakties ir paliko juos vienus. Jie išgirdo tylius tolstančius žingsnius, aidinčius tuščiuose koridoriuose. Netrukus įsivyravo tyla.

Jupiteris apsidairė, kur galėtų padėti vario plokštę, ir pagaliau padėjo ją ant stalo. Jis vos nenuvertė gėlių vazos, bet Koralina vikriu judesiu ją pagavo. Jį nustebino jos greita reakcija.

— Na? — mergina sudribo ant vienos iš paprastų medinių kėdžių. — Dabar atsidūrėme ten, kur nenorėjome atsidurti.

Jupiteris linktelėjo, tada priėjo prie durų ir atsargiai jas užrakino, kad požeminiame koridoriuje nekiltų aidas.

Koralina spaudė savo mobilųjį telefoną, norėdama surinkti Šuvanės numerį, bet pažvelgusi į jo ekraną nusiminė.

— Nėra ryšio, — pasakė ji tyliai ir nusivylusi nusviedė telefoną ant savo lovos.

Atsidusęs Jupiteris krito ant kitos lovos.

— Juk tu nesitikėjai ko nors kita?

Koralina atsirėmė į stalą ir rankomis parėmė galvą. Tylėdama ji žiūrėjo į Jupiterį, bet nesakė nė žodžio, tik žiūrėjo, tarsi norėdama perskaityti Jupiterio mintis.

Koralina nepasakė, ar jai patiko tai, ką įžvelgė. Paskui mergina užmerkė akis, ji taip ir užmigo sustingusi kaip statula aukštesniame aukšte. Tik ne tokia paslaptinga.