Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Čia, tiesiai, — sušnabždėjo Janusas ir parodė į privertas duris. Už jų buvo kažkas panašaus į sandėliuką, prigrūstą nebetinkamų spintų ir kartotekų dėžių. Siauras takelis vedė priešingos sienos link.

— Atsargiai, nenukriskite, — perspėjo Janusas ir sustojo. Netrukus Jupiteris ir Koralina grindyse pamatė kvadratinę angą.

— Kur ji veda? — norėjo žinoti Jupiteris.

— Kaip manote, kur ji galėtų vesti, — niūriai atsakė Janusas. — Žinoma, į žemesnį aukštą! Į senas sandėlių patalpas.

— Kiek požeminių aukštų čia yra?

Janusas mįslingai nusišypsojo, jo žaizda keistai išsikreipė. Jis neatsakė.

— Šokite, — pasakė jis Jupiteriui ir parodė į tamsią angą grindyse. — O po to jūs, — kreipėsi jis į Koraliną.

Jupiteris susinervino.

— Jūs rimtai tikitės, kad šoksime į šią skylę, kurios nematome net grindų?

— Įstumčiau jus, jei būčiau galva aukštesnis, — atsiliepė Janusas tūžmingai. — Na, galbūt dviem.

Jupiteris pastebėjo, kad Januso bendravimo maniera padarė Koralinai įspūdį. Regis, jis jai iš karto patiko, priešingai nei Estakada. Ji paleido abiejų vyrų rankas, žengė prie angos krašto ir pasakė Jupiteriui per petį:

— Mes neturime labai daug ką prarasti, ar ne?

— O kaip mūsų gyvybės? — paklausė jis, bet ji jau buvo dingusi. Jo rankos instinktyviai išsitiesė gaudydamos ją, bet sugriebė tuštumą. Netrukus iš apačios pasigirdo Koralinos balsas.

— Viskas gerai, — sušnabždėjo ji.

Janusas kreivai šyptelėjo Jupiteriui ir linktelėjo galvą rodydamas, kad sektų paskui Koraliną.

— Nagi, greičiau!

Jupiteris atsiduso ir šoko į gilumą.

Kritimas buvo trumpesnis, nei jis tikėjosi. Koralina pagriebė jį už rankos, nors ir nereikėjo, bet jis vis tiek buvo dėkingas jai už rūpestį. Jie kartu žengė į šalį ir padarė vietos Janusui, kuris netrukus atsidūrė greta jų.

— Iš apačios aš negaliu gerai uždengti angos dangčiu, — pasakė jis priėjęs prie jų. — Vadinasi, jie anksčiau ar vėliau atras, kokiu keliu mes nuėjome. Todėl turime paskubėti.

Net čia buvo avarinio apšvietimo lempos, bet pakabintos tokiais dideliais atstumais, kad daugiau klaidino, nei padėjo. Bet Janusas, regis, pažinojo kiekvieną šio rūsio lopinėlį, nes vėl be vargo nuvedė per tamsą. Vieną kartą jis liepė perlipti geležines grotas, įmūrytas sienoje krūtinės aukštyje, kitą kartą reikėjo lipti surūdijusiomis kopėčiomis, kurios vedė žemyn dar vienu aukštu, tai buvo ketvirtas aukštas nuo to laiko, kai jie leidosi su Estakada.

— Ar girdi? — paklausė Koralina Jupiterio.

Janusas atsiliepė pirmas.

— Tai vanduo. Mes artėjame prie požeminės vandens saugyklos. Kai ją pasieksime, būsime saugūs.

Netrukus pro angą jie pateko ant plataus akmeninio kyšulio. Iš priekyje esančios sienos liejosi plati vandens srovė, vanduo krito kelis metrus žemyn ir kaupėsi tamsiame baseine. Kai Jupiteris apsidairė, prie sienos už nugaros pastebėjo daugybę metalinių vamzdžių, kai kurių skersmuo buvo kaip nutekamųjų vamzdžių, kiti — ne storesnį už jo dilbį. Jie kilo iš apačios. Iš vandens ir dingo virš jų lubose.

Dirbtinio vandens krioklio triukšmas buvo kurtinamas.

— Turime kurį laiką čia pabūti, — subaubė Janusas, kad perrėktų vandens ošimą. — Vieną, gal dvi valandas. Paskui pamėginsiu jus vėl nuvesti į viršų.

Koralina susirūpinusi suraukė kaktą. Jupiteris suprato, kad ji galvoja apie Šuvanę.

— Mums reikia namo! Jei Estakada toks pavojingas kaip sakote, reikia perspėti mano senelę.

— Jūs tam tikrą laiką liksite Vatikane, — paaiškino Janusas tvirtai. — Jei norite likti gyvi.

— Kodėl kiekvienas mano, kad liūto urve mums bus saugiausia? — nevalingai paklausė Jupiteris.

— Nes liūtas savo guolyje retai ieško grobio.

— Bet jie juk žino, kad mes čia, — paprieštaravo Jupiteris. — Estakada pats mus čia atvežė.

— Jis pamanys, kad man pavyko jus išgabenti iš Vatikano. Estakada žino, kad mes turėjome laiko persvarą, todėl saugos visus vartus dvigubai atidžiau, — šaltai nusišypsojo Janusas. — Nežiūrėkite taip į mane, jis turi galios taip elgtis. Grieždamas dantį jis manys, kad aplenkėte jį ir pasprukote į miestą. Aš pažįstu Estakadą ir žinau, kaip jis mąsto, — Janusas atsisuko į Koraliną. — O dėl jūsų senelės... Jai nieko neatsitiks. Estakada kėsinasi į šukę ir vario plokštę, o ne į senos moters gyvybę. Kol mes turime tuos daiktus, ji saugi. Tikriausiai jos namai bus sekami, galbūt bus pasiųsti keli žmonės, kad paieškotų jūsų. Bet, aš jau minėjau, Estakada vertina stilių. Jis nežudo aklai, ir reikia pripažinti — nėra kerštingas. Jis per daug gerai save kontroliuoja, — Januso balsas ėmė tilti, nes buvo sunku perrėkti krioklio ūžesį. — Pakalbėsime apie tai vėliau, kai nebebus triukšmo.

Koralina žvelgė į Jupiterį maldaujamu žvilgsniu. Januso samprotavimai neišsklaidė jos rūpesčio dėl Šuvanės.

Jupiteris turėjo pripažinti, kad jis dėl senosios moters jaudinasi mažiausiai. Šią akimirką jis galvojo apie Koraliną ir save. Jį labai domino, kas yra Janusas ir kokių tikslų jis siekia. Be to, tas žmogus turėjo vario raižinį, o šukę galėjo iš jų išgauti gudrumu tamsioje bibliotekos salėje. Vis dėlto jis juos išgelbėjo — bent jau taip įtikinėjo. Kaip buvo galima įrodyti, kad jis sakė tiesą? Tik keliomis švieselėmis koridoriaus tolumoje.

Staiga Jupiteris prisiminė kanopų dundesį už knygų lentynų. Jis negalėjo to iš tikrųjų girdėti, nes buvo antrame požemio aukšte! Bet kas tai galėjo būti? Tik jo fantazijos kūrinys?

Janusas atsisėdo ant kyšulio, nuleido kojas ir ėmė jomis tabaluoti kaip vaikas, kuris medyje įrengtame savo namelyje žaidžia indėnus.

— Sėskitės, — sušuko jis jiems, bet šie liko stovėti.

Koralina atsirėmė į sieną netoli storo vamzdžio, pro kurį buvo garsiai pumpuojamas vanduo į viršų.

— Kokia čia patalpa?

— Šis įrenginys yra antikinio akveduko dalis, jis prieš šimtą metų buvo modernizuotas, — sušuko Janusas. — Vanduo teka iš Bračano ežero, esančio už keturiasdešimties kilometrų nuo čia. Jis pripildo daugelį Vatikano ir Romos šulinių.

Jupiteris pažvelgė į plačią angą, iš kurios žemyn krito krioklys. Atrodė, tunelis nebuvo iki viršaus užpildytas vandeniu. Kairėje pusėje net buvo matyti siauras takelis, maždaug per metrą nuo vandens, vedantis į kanalo gilumą. Jis mąstė, ar tas kyšulys ėjo visus keturiasdešimt kilometrų iki Bračano ežero. Net jei taip būtų, iš šios vietos nebuvo jokios galimybės pasiekti akveduko angos. Juos skyrė bedugnė, kurios apačioje tyvuliavo juodas vanduo.

Janusas pastebėjo Jupiterio žvilgsnį.

— Pamirškite tai, — pasakė jis. — Įdomi mintis, bet taip manančių buvo ir prieš jus. Nė vieno iš jų nerado. Jie pateko į kitą vandens saugyklos pusę ir tik vienam, kiek žinau, pavyko siena užlipti iki žiočių. O kas čia įkrenta į vandenį, tą trauka negailestingai įsiurbia į vamzdžius. Kas žino, kiek vargšų, pamėlusių ir išpurtusių, ten įstrigę, — jis šypsodamasis parodė į vamzdžius, kurie kilo už jų nugarų.

Belaukiant Koralina atsiprašė Jupiterio už savo naktinę klajonę. Jis linktelėjo ir pasakė, kad ji nekalta. Mėgindamas pajuokauti vyras pasiūlė kitą naktį prikaustyti ją prie lovos grandinėmis. Po šių žodžių ji taip ilgai ir skvarbiai žvelgė į jį savo čigoniškomis akimis, kad šis paraudo ir skubiai nusuko akis. Jupiteris jos nesuprato.

Praėjus beveik valandai, Janusas pakilo nuo kyšulio. Per visą laiką jis neištarė nė žodžio; susimąstęs spoksojo į gilumą ir stebėjo kylančius burbulus, kurie pavertė vandens paviršių mįslingu raštu.