Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Ji giliai įkvėpė ir šmurkštelėjo laiptų link. Moteris žinojo, kad vyrai dar neįsigavo į namą, bet puikiai suprato, kad ilgai laukti neteks.

Tačiau senoji čigonė neapgailestavo, kad nenuėjo kartu su Koralina ir Jupiteriu. Niekas jos neišvys iš parduotuvės ir namų. Tai buvo jos namai, jos inkaras šiame pasaulyje. Išmintingos romų moterys, vaikystėje perdavusios jai savo žinias, tos moterys, kurios ją pavertė viena jų, Šuvane, pasakojo jai apie pasaulio inkarą, apie jo reikšmę. Jos žinios buvo kaip augalas, kuris be šaknų išdžiūtų. Be namo ji pati išdžiūtų, sunyktų kaip užmiršta vazoninė gėlė. Ji už tai kovos visais galimais būdais. Per savo gyvenimą ji padarė pakankamai daug blogo, daug daugiau, nei norėjo. Ji išdavė, ir to tikriausiai nebeatitaisysi.

Taigi — Taurės adeptai. Didžioji Domovojaus Trojano paslaptis. Jis paliko Šuvanę, kai ši sužinojo apie Taurės adeptus, nors tas pats Trojanas mėnesių mėnesius ją mergino pagal visas senosios mokyklos taisykles. Klajoklei merginai tai atrodė labai svetima ir egzotiška.

Domovojus Trojanas... Kai ji sužinojo, kad jis serga, pravirko. Ne apraudodama, o norėdama jam padėti. Tai buvo didelis skirtumas. Ji degino žoleles, meldėsi ir giedojo, bet niekas nepadėjo. Dabar jis sėdėjo invalido vežimėlyje, ir ji buvo įsitikinusi, kad jo likimas jį pakeitė. Anuomet jis buvo jaunesnis, susimąstęs, bet kupinas sąmojo ir gyvenimo džiaugsmo. Jis buvo mokslininkas, visą laiką ieškantis daugiau žinių, bet šį žinių troškimą mokantis derinti su nepriklausomo gyvenimo malonumais. Kai jie susipažino, jis seniai nebebuvo studentas, bet širdyje jis visada liko mokinys, aukštųjų galių, aukštesnio žinojimo, aukštesniosios Išminties pameistrys. O kai ją sutiko, tapo jos mokiniu gilinantis į tuos dalykus, kuriuos žinojo tik Romos moterys.

Bet vieną kartą jis dingo iš jos gyvenimo — kitą dieną po to, kai ji sužinojo, jog Domovojus priklauso Taurės adeptams. Moteris netyčia nugirdo jo pokalbį su vienu žmogumi. Čigonė pakankamai gerai išmanė slaptuosius mokymus, kad padarytų teisingas išvadas. Tai buvo logiškas kelias — nuo studento ir mokinio — į adeptus. Trojanas kopė laiptais, kurių pakopos vedė į aukštesnįjį žinojimą, kurio jis visą laiką siekė. Ir tie laiptai išvedė jį iš jos gyvenimo.

O štai dabar jų keliai vėl kryžiuojasi, po šitiek metų, per kuriuos jie nė karto nesusitiko. Net šiandien jis ne pats atėjo, o atsiuntė savo žmones, kurie užgesino šviesas prieš jos namus, kurie atėjo tikrai ne perduoti linkėjimų.

Suskambo telefonas.

Šuvanė išsigandusi pašoko iš vietos ir alkūnėmis numetė nuo lentynos krūvelę knygų. Knygos triukšmingai nukrito ant grindų ir liko atskleistos gulėti. Iš viršutinės knygos šypsojosi juodas snukis, primenantis velnio grimasą.

Kad patektų prie telefono šalia kasos, jai reikėjo kirsti priekinę parduotuvės dalį. Bet tada ją pastebėtų tie lauke prie vitrinos tykojantys vyrai.

Todėl ji, slėpdamasi už knygų lentynų, pakilo laiptais aukštyn. Antrasis telefonas buvo viršuje, svetainėje. Jei ji paskubėtų, tai galbūt...

Telefono skambutis nutilo, kai ji pūškuodama užbėgo į trečiąjį aukštą. Ji vis tiek pribėgo prie telefono ir pačiupo ragelį. Ir išgirdo tik trumpus signalus. Skambinusysis padėjo ragelį.

Koralina , — pamanė ji nusiminusi ir drebančia ranka padėjo ragelį, — jei čia buvai tu, pamėgink dar kartą. Prašau!

Apačioje, parduotuvėje sužvangėjo stiklas. Stiklo šukės pažiro ant grindų.

Jos atmintyje atgijo Domovojaus Trojano veidas kaip mėnulis naktiniame danguje, siauralūpis, perkreiptas, mylimasis iš košmaro.

„Tu šito neišdrįsi, pamanė ji ir sudėjo į šią mintį visą savo įsiūtį. Tu-šito-neiš-drįsi! “

Ji nuskubėjo prie laiptų norėdama išgirsti žingsnius, bet neišgirdo.

Ji jau buvo nusprendusi grįžti prie telefono ir surinkti pagalbos numerį vienas vienas du, kai jis vėl suskambėjo.

Iš siaubo ir įtampos ji akimirką suakmenėjo, tada nuskriejo atgal į kambarį. Po trečio signalo sučiupo ragelį.

— Koralina? — sušuko ji skubiai į ragelį. — Jie jau čia. Jie...

Telefonas tylėjo kaip negyvas. Nebuvo girdėti jokio signalo. Nei kvėpavimo, nei ošimo. Tik visiška tyla.

Sutrikusi ji žvelgė į ragelį, paspaudė šakutę ir dar kartą paklausė. Tylu.

Jos žvilgsnis nuklydo iki kištuko sienoje ir staiga ji viską suprato. Šiame sename name laidai buvo nutiesti ne laidų kanalais sienoje; jie buvo pritvirtinti prie sienos ir ėjo laiptine žemyn, palei parduotuvės lubas ir į gatvę. Kiekvienas, gerai žinantis padėtį, galėjo tai sugalvoti. Nebuvo nieko lengviau, kaip vienu greitu pjūviu nutraukti ryšį.

Šuvanė paleido nebereikalingu tapusį ragelį iš rankos. Gal ji buvo didelė ir sunki, bet nebuvo bejėgė. Užuot kur nors pasislėpusi, ji nuskubėjo prie laiptų ir kiek galėdama greičiau nubėgo laiptais žemyn. Pro duris į antrąjį aukštą buvo matyti žemėlapių šūsnis ir dėžės, kuriose ji laikė knygas apie okultinį meną, tarp jų kiti knygų kalnai, aukšti kaip termitų statiniai. Senoji čigonė stovėjo laiptų aikštelėje, kai išgirdo artėjančius žingsnius. Lėtus, neskubius, ramius žingsnius, kurie išdavė didžiulį pasitikėjimą. Tada ji pamatė judesį tamsoje, pažino žmogaus siluetą, paskiau antro, trečio.

Moteris pasitraukė iš laiptinės į antrą aukštą. Čia ji pažinojo kiekvieną kvadratinį centimetrą, žinojo, kur tamsoje galima suklupti, kur gulėjo knygos, kur buvo tarp lentynų kulniukų aukštyje nutiestas stalinės lempos laidas. Ji vikriai aplenkė visas kliūtis.

„Gal reikėtų pasikalbėti su tais žmonėmis? Gal pamėginti derėtis? Viskas veltui“, — pamanė ji.

Šuvanė nubėgo prie vienintelio lango. Jis žvelgė į gatvę. Netoli jo buvo matyti užgesusio gatvės žibinto gaubtas. Jis, atrodė, sklendžia tuštumoje kaip urna, iki kraštų pripildyta pelenų.

Skubiu judesiu moteris atidarė langą ir dejuodama perlipo lango rėmą.

Ten jos laukė tamsa ir žmonių siluetai. Jai pasirodė, kad ji girdėjo balsą, kuris kažką sakė, kuris įtikinėjo, kad jie nenorėjo nieko padaryti, tik apieškoti namą ir užduoti jai kelis klausimus.

Domovojau, — liūdnai pagalvojo ji atsispirdama, — kodėl tu pats neatėjai?

Ji krito į tuštumą pro žibinto stulpą.

Kodėl ne tu pats?

Viskas kėlė skausmą — ir smūgis, ir mintis apie Domovojų.

...ne...

Skausmas.

...tu pats...

8 SKYRIUS Mater Ecclesiae vienuolynas

— Kodėl ji nekelia ragelio? — Koralina drebėjo visu kūnu. Jupiteris turėjo paimti ragelį jai iš rankų, iš sustingusių kaip lavono pirštų, pabalusių, šaltų ir kaulėtų.

— Galbūt ji miega. Arba guli vonioje.

Jis pasigailėjo tai pasakęs jau tardamas tuos žodžius.

— Nesielk su manimi kaip su kvailu vaiku! — sušuko ji. Janusas papurtė galvą ir nusiminęs patrynė vokus.

— Atsiprašau, — pasakė Jupiteris švelniai. — Eime...

— Jis melavo! — ji kaltindama pirštu parodė į Janusą. — Šitas Šūdžius mums melavo! Jie nužudys ją. Galbūt jie tai jau padarė. Jie ją...

Janusas netikėtai greitai pribėgo prie Koralinos ir atsistojo priešais suraukęs kaktą. Jam pavyko atrodyti įspūdingai, nors buvo žemesnis už ją.

— Aš nemelavau, tik pasakiau, kad Estakada nepalies jūsų senelės, nemelavau, kai įspėjau jus, kad jūsų priešai netrukus bus čia. Mes nebeturim laiko. Kai būsime saugūs, galėsim dar kartą pamėginti paskambinti jums į namus. Bet dabar eime, po velnių!