Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Sėskitės, — pakvietė Janusas ir parodė į dvi laisvas kėdes prie stalo. Nebylūs vienuolių žvilgsniai stebėjo, kaip jie sėdasi. Jupiteris jautėsi vis nesmagiau, nors Janusas nuolat tikino, kad jie čia saugūs.

— Aš žadėjau jums paaiškinti, — pasakė dvasininkas. Jam taip pat buvo pastatyta kėdė, bet Janusas liko stovėti. — Atėjo laikas išpildyti pažadą.

— Kodėl? — paklausė Koralina. — Ką jūs norite mums atskleisti? Jūs žinote, kad mes neturime šukės, o vario plokštė jau jūsų, — ji parodė į septynioliktą Carceri raižinį.

Janusas linktelėjo, tarsi būtų tikėjęsis tokių komentarų.

— Jūs buvote pirmieji, kurie laikė rankose šukę ir raktą. Manau, kad jūs iš dalies turite teisę sužinoti tiesą.

— Mes norėjome tuos daiktus parduoti, — niūriai paprieštaravo Koralina. — Tik tiek. Mums reikėjo pinigų, nieko daugiau. Neleisime, kad mus nužudytų dėl kokių nors moralinių įsipareigojimų. O dėl Vatikano rūmų perversmo — juo labiau. Jei bus kalbama apie tai, pamirškite, — ji pažvelgė į Jupiterį, kuris padrąsinamai jai nusišypsojo. Kai ji jaudindavosi, tarp antakių išryškėdavo atkakli raukšlelė.

Vienuolės suglumusios žvelgė į ją, pagaliau jų žvilgsniai nukrypo į abatę.

— Jūs nieko nesuprantate, — įsiterpė Diana. — Kodėl nenorite pirmiausia visko išgirsti?

Jupiteris uždėjo ranką Koralinai ant šlaunies, kad ši nusiramintų. Abatė buvo teisi. Ji galės išsakyti savo nuomonę, kai Janusas jiems viską papasakos.

— Kaip norite, — pasakė jis dvasininkui. — Klokit.

Janusas dėkingu žvilgsniu pažiūrėjo į Dianą ir, vaikščiodamas išilgai stalo ten ir atgal, pradėjo savo pasakojimą.

— Taurės adeptų draugija susikūrė XVIII amžiuje. Iš pradžių ji taip nesivadino, pavadinimas buvo suteiktas vėliau. Tai buvo šešių jaunų vyrų grupelė, atsidavusi antikinių griuvėsių tyrinėjimui, studentai ir mokslininkai, kurie ikikrikščioniškoje architektūroje ieškojo paslėptos žinios. Okultinės žinios, — Jaunusas sustojo ir skvarbiai pažvelgė į Koraliną. — Ar jūs kada nors girdėjote apie Fulkanelį?

— Slapyvardis, — atsakė Koralina. — Tikriausiai koks nors prancūzų alchemikas, kurio tikrasis vardas niekada nebuvo galutinai išaiškintas. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje jis išleido knygą, kurioje bandė įrodyti, kad gotiškoji architektūra yra savotiška burtų knyga.

— Le Mystere des Cathedrales , — Janusas patvirtindamas linktelėjo galva. Jupiteris prisiminė, kad šios knygos ieškojo prieš dešimt metų Šuvanės parduotuvėje. — Fulkanelio kūriniai tąsyk mokslininkų pasaulyje sukėlė šiokį tokį sąmyšį. O dabar įsivaizduokite, kad mūsų adeptai panašią teoriją išvystė pusantro šimto metų anksčiau, tik jie rėmėsi ne viduramžių, bet antikos pastatais. Pagrindinė legenda yra ta pati — kad įvairiais laikais magai ir mistikai mėgino įamžinti savo paslaptis akmenyje! Fulkanelio arkliukas buvo viduramžių alchemikai, o adeptai atsidavė senosios Romos ir Graikijos tyrinėjimams. Jų žvilgsniai nukrypo į dar senesnius laikus — jie tyrinėjo etruskų kapus ir šios tautos poveikį okultiniam klasikinės antikos judėjimui. Manau, jūs daug žinote apie Piranezį, jis buvo vienas iš draugiją įkūrusių žmonių.

Jupiteris prisiminė Koralinos pasakojimą Šuvanės namuose. Ji kalbėjo apie grafiko susidomėjimą etruskų architektūra. Carceri cikle buvo atvaizduotas architektūros tipas, perdėta menamo etruskų meno vizija.

Janusas pasakojo toliau:

— Adeptai atliko tyrimus čia, Romoje, kituose Italijos regionuose ir Pietų Europoje. Suprantama, tarp jų buvo nemažai teologų, o vienas iš jų galėjo prieiti prie Vatikano archyvų. Čia jis atrado karaliaus Mino laikų taurę. Seniai buvo pamiršta, kaip ji ten pateko, tikriausiai prieš kelis amžius koks nors graikas krikščionis ją padovanojo Bažnyčiai. Ta taurė iš abiejų pusių buvo išrašinėta spirale einančiais hieroglifais. Be to, vienoje pusėje buvo neperskaitomas tekstas, kuris tikriausiai buvo išraižytas. Jūs matėte šukę. Jūs žinote, apie ką aš kalbu. Be abejonės, tai vertingas daiktas, bet adeptams jis turi dar ir simbolinę prasmę. Iš pradžių tai buvo tik žaidimas, daiktas, aplink kurį jie burdavosi per savo susitikimus. Kaip kiti slaptųjų draugijų nariai apie skriestuvą ir kampainį arba aplink Gralio kopiją. Negalima pamiršti, kad tai buvo jauni vyrai, daugelis vos sulaukę dvidešimties, kupini beprotiškų sumanymų.

Praėjo keleri metai, per kuriuos iš Vatikano archyvų pavogta taurė tarnavo adeptams simboliu, tada jie ir pasivadino Taurės adeptais. Vienas iš jų, mūsų draugas Piranezis, mėgino iššifruoti tekstą ant taurės. Tikriausiai hieroglifų nepavyko iššifruoti, bent jau nėra žinoma, kad jis būtų atskleidęs jų reikšmę. Galbūt jie buvo per seni ir jų forma pernelyg atsitiktinė, kad būtų galima perskaityti žinią. Kitaip buvo su tarp hieroglifų išraižytais ženklais! Jie buvo išraižyti daug vėliau, ir jų reikšmę galėjo nesunkiai iššifruoti tas, kuris daug metų užsiiminėjo grafikos ir kaligrafijos menu. Piranezis kažką iššifravo, bet savo atradimo neatskleidė likusiems adeptams. Jo sprendimą sustiprino tas faktas, kad po kiek laiko adeptai labai smarkiai susivaidijo. Regis, jis suvokė, koks trapus ryšys tarp draugų, ir nenorėjo, kad slapta žinia besivaidijant būtų iškelta į viešumą.

Per tuos ginčus karaliaus Mino laikų taurė sudužo į šešias dalis. Šio simbolio sudužimas suvienijo draugiją ir buvo sudaryta sutartis: kiekvienas adeptas gavo saugojimui vieną iš šešių šukių. Buvo nutarta, kad mirus vienam draugijos nariui šukė turėtų būti grąžinta, ir per kelis dešimtmečius taurė vėl turėtų būti sudėta. Tas, kuris gyvens ilgiausiai, turėjo sujungti šukes, kad paslaptis būtų atskleista. Visi šeši nariai davė priesaiką, — Janusas atlaidžiai nusišypsojo. — Juk sakiau, beprotybė. Jauni vyrai būna linkę į tokias mintis, kai juos kartu uždaro vienoje patalpoje. Lig tol adeptai užsiiminėjo architektūra ir okultizmu. Dabar jie užsibrėžė tikslą ir tapo tikra slapta draugija. Jie turėjo savo simbolį ir priesaiką, o vienas iš jų, Piranezis, turėjo slaptų žinių. Todėl jis pasirinko tą šukę, ant kurios, jo žiniomis, buvo svarbiausia užkoduoto pranešimo dalis, ta ištrauka, be kurios visos kitos bus bevertės.

Vėl prabėgo keleri metai, ir vėl kilo nesutarimų. Tai buvo maždaug 1748 arba 1749 metais. Tuo metu Piranezis tikslingai paviešino savo raižinių ciklą C arceri. Jam tada dar nebuvo nė trisdešimties, jaunatviškas lengvabūdiškumas dar nebuvo visai išgaravęs. Aišku, jis padarė klaidą, neatskleidęs likusiems adeptams savo paslapties, nes raižiniai buvo akivaizdus įrodymas, kad būtent jis pirmasis įminė mįslę.

— Ką jūs norite pasakyti? — paklausė Jupiteris. — Ką įrodo Carceri raižiniai?

— Dar truputį pakentėkite, — atsakė Janusas. — Netrukus viską suprasite. Vis dėlto Piranezis sušaukė draugijos susirinkimą ir pranešė, kad iššifravo tekstą ir sužinojo kai ką nesuvokiama — apie slaptos vietos egzistavimą, kurią jis aplankė ir įamžino savo raižiniuose.

Koralina spoksojo į jį nustebusiomis akimis.

— Jūs norite pasakyti, kad Carceri iš tikrųjų egzistuoja? Tai tikras statinys?

— Taip, — atsakė Janusas.

— Bet tai absurdiška, — išsprūdo Jupiteriui. — Toks statinys turėjo būti išsamiai aprašytas, net jei vėliau jis buvo sugriautas.

— Jis nebuvo sugriautas. Carceri egzistuoja ir dabar, mes artėjame prie istorijos kulminacijos.