Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Janusas pašvietė. Angos kraštai buvo nelygūs, tarsi kas nors būtų kūju išdaužęs plytų lubas. Apačioje buvo horizontali šachta, kuri Jupiteriui truputį priminė antikinio romėnų vandentiekio vidų.

— Ten, apačioje, truputį ankšta, — perspėjo Janusas. — Reikės visą laiką eiti susilenkus, daugiausia jums, Jupiteri. Tikiuosi, jūs geros sportinės formos.

— Kaip maratono bėgiko, — niūriai atsakė Jupiteris. — Paskutinė plaučių vėžio stadija.

Koralina nusišypsojo jam, trumpai pamąstė ir pabučiavo.

Janusas įšoko į kiaurymę, kai jis jau buvo apačioje, o jo galva vis dar buvo matyti angoje, Jupiteris suprato, kokia žema šachta. Nugarą pradėjo skaudėti vien nuo minties apie šachtą, o kai jis pagaliau atsidūrė šalia Koralinos ir dvasininko, pasilenkęs į priekį ir stenėdamas, pamažu aiškėjo, kas jo laukė ateityje.

Janusas ėjo pirmas. Koralina laikė Jupiterį už rankos, bet netrukus turėjo paleisti, nes šitai trukdė eiti.

Jie ėjo šachta maždaug šimtą metrų, kol pasiekė dar vieną angą grindyse, pro ją nulipo dar vienu aukštu žemiau į dar vieną skliautuotą tunelį. Ties Jupiterio kojomis šmurkštelėjo žiurkė, vienintelis gyvas padaras, kurį jie čia sutiko.

Jie dar kelis kartus pereidinėjo iš vieno aukšto į kitą, vėl nusileido į šachtą ir pagaliau priėjo siaurą tunelį, kurio gale pleveno blyški švieselė.

— Netrukus pasieksite tikslą, — sušnabždėjo Janusas. — Nuo šiol nė garso!

Koralina savo nepasitenkinimą išreiškė tik truktelėdama antakius, bet neprieštaravo. Jupiteris taip pat tylėjo. Jie artinosi prie šviesos šaltinio. Ėjimas pasilenkus reikalavo pastangų. Jam skaudėjo nugarą, skausmas išplito ir pasiekė krūtinę. Kiekvieną kartą įkvėpdamas jis jautė aštrų dūrį plaučiuose.

Pagaliau jie priėjo sunkias grotas. Metaliniai strypai buvo Koralinos dilbio storumo ir gerokai aprūdiję. Tarpai buvo pakankamai dideli, kad būtų galima pro juos stebėti.

Prieš juos buvo požeminė salė, labai aukšta, bet palyginti nedidelio ploto, ne didesnė nei dešimties metrų ilgio ir dešimties metrų pločio. Grotos buvo aukštai ties lubomis, vienoje iš salės sienų. Taigi jie žiūrėjo iš viršaus žemyn. Jupiterio nuomone, iki grindų galėjo būti maždaug dvidešimt metrų. Jis prispaudė savo veidą prie geležinių strypų. Janusas su Koralina taip pat priėjo prie grotų, kad pamatytų visą patalpą.

Priešais esančioje sienoje buvo didžiuliai vartai. Jie siekė lubas ir užėmė beveik visą salės plotį. Iš abiejų pusių lubas rėmė galingos kolonos, patys vartai buvo be papuošimų, negrabaus darbo. Jupiteriui šie milžiniški mastai priminė Piranezio kalėjimų raižinius, kuriems įtaką buvo padaręs etruskų menas.

Vartai buvo uždaryti. Ant akmeninių vartų buvo pritvirtinta daug jutiklių, nuo kurių pusračiu karojo nutiesti laidai, sueinantys į pultą. Prie jo sėdėjo du vyrai, vilkintys šviesiais kombinezonais. Jie žaidė kortomis ir retkarčiais užmesdavo akį į prietaisų parodymus.

— Dedalo portalas, — sušnabždėjo Janusas taip tyliai, kad buvo sunku jį suprasti.

Koralina žvelgė į jį netikėdama.

— Ar tai...

— Vartai į pragarą, jei tikėtume teologais, — atsakė Janusas. — Pirmiausia tai pagrindinis įėjimas į Carceri .

— Kas yra už jų? — norėjo sužinoti Jupiteris.

Janusas gūžtelėjo pečiais.

— Jie niekada nebuvo atidaryti.

— Bet...

— Ša! — Janusas staigiai jį nutraukė. Vienas iš vyrų už pulto padėjo kortas ir įtemptai įsiklausė.

— Ar ir tu girdėjai? — paklausė jis savo kolegos.

Antrasis vyras paklausė ir papurtė galvą.

— Nieko. Tikriausiai žiurkės ventiliacijos vamzdyje.

— Panašu į žmonių balsus.

Janusas skubiai pastūmė Jupiterį ir Koraliną atgal, kai pirmasis vyras atsikėlė nuo kėdės ir paėjėjo prie vartų, kad iš ten pažvelgtų į grotas. Netrukus jie išgirdo, kad jis grįžo prie pulto. Visų trijų kaktos buvo išpiltos prakaito, kai jie vėl priartėjo prie grotų ir atsiduso įsitikinę, kad vyrai tęsia žaidimą.

Janusas žvilgtelėjo į abu įspėjamai. Vos nepakliuvome, sakė jo akys. Jupiterio galvoje sukosi tuzinas klausimų, bet jis valdėsi.

Jo pirštai surado Koralinos delną ir suspaudė jį. Jie nepastebimai pasislinko arčiau vienas kito.

Jupiteris atidžiau įsižiūrėjo į vartus. Nesimatė jokio mechanizmo, kuriuo būtų galima juos atidaryti, jokių lynų, grandinių arba dantračių. Jis nepastebėjo ir jokių jėgos panaudojimo pėdsakų. Akmenyje nebuvo matyti nei įdubų, nei sprogdinimo žymių.

Netoli nuo apsaugininkų stalo stovėjo didelis apvalus stalas, aplink jį buvo sustatyta vienuolika kėdžių. Už jo, prie sienos, stovėjo dėžės formos spinta. Kai Jupiteris atidžiau įsižiūrėjo, suprato, kad tai senovinio modelio seifas su lėkštės dydžio atidarymo ratu.

— Jūs ganėtinai prisižiūrėjote, — beveik negirdimai sušnibždėjo Janusas ir norėjo grįžti, bet iš apačios pasigirdo šurmulys, kelių žmonių žingsniai ir duslūs balsai.

Jupiteris ir Koralina nejudėjo iš vietos. Janusas taip pat prisispaudė prie grotų, kad pažvelgtų į atėjusiuosius.

Keletas vyrų įėjo pro duris po ventiliacijos vamzdžiu, todėl jie negalėjo jų iš karto pamatyti. Vienas jų buvo Estakada, kitas — kardinolas fon Tadenas, lydimas savo baltaodžio sekretoriaus Landinio. Paskui juos sekė keli vyrai, kurių Jupiteris niekada lig šiol nebuvo matęs. Nė vienas jų nebuvo jaunesnis nei šešiasdešimties metų, Jupiteris manė, kad tai turėtų būti aukšto rango Vatikano dvasininkai. Kai kurie atrodė pavargę, jų plaukai buvo greitomis sušukuoti. Vienas jų avėjo šlepetėmis. Regis, šiuos vyrus pažadino iš miego. Turėjo būti kas nors labai svarbaus įvykę. Jupiteris tikėjosi, kad šio susirinkimo priežastis buvo jų pabėgimas ir dingusi vario plokštė. Jis pažvelgė į rankinį laikrodį — kelios minutės po pusės keturių.

Paskutinis atvyko profesorius Domovojus Trojanas, jo vežimėlį stūmė karžygio išvaizdos šviesiaplaukis vairuotojas. Ant Trojano kelių gulėjo medinė dėžutė, kurią jis laikė abiem rankom.

Estakada davė ženklą abiem apsaugininkams prie pulto ir Trojano vairuotojui. Visi trys tylomis paliko salę. Jupiteris girdėjo, kaip jie paskui save uždarė duris.

Taurės adeptai atsisėdo prie stalo ant kėdžių. Trojanas privažiavo su savo vežimėliu į tarpą tarp Estakados ir kardinolo fon Tadeno. Jis iškilmingai pastatė dėžutę ant stalo ir stumtelėjo ją Estakadai. Fon Tadenas pakilo iš vietos, atidarė seifą ir nepaprastai atsargiai išėmė apvalų daiktą.

Net iš tokio aukščio Jupiteris matė, kad tai karaliaus Mino laikų taurė. Penkios šukės buvo suklijuotos, trūko tik šeštosios. Iš viršaus ji buvo panaši į tortą su išpjautu gabalu.

Taurė buvo lėkštės formos, toks nedidelis buvo jos įdubimas. Rudas lakas blizgėjo ant sienų pritvirtintų žibintų šviesoje.

Estakada pasislinko į šoną, kad fon Tadenas galėtų pastatyti taurę ant stalo šalia profesoriaus dėžutės.

Koralina pasilenkė prie Januso ausies.

— Ar jūs žinojote, kad jie šiuo laiku susirinks?

Dvasininkas papurtė galvą. Ne, pasakė jis tik lūpomis be garso.

Kai kardinolas atsisėdo, Estakada prašneko:

— Jūs žinote, kad mūsų svečiai pabėgo, ir mums visiems turėtų būti aišku, kas jiems tikriausiai padėjo.

Vienas pagyvenęs vyras, kurio Jupiteris nepažinojo, kostelėjo.

— Tau reikėjo klausyti kardinolo fon Tadeno. Mums reikėjo juos pašalinti, tada neturėtume šios nemalonios problemos.

Koralina sušnibždėjo Jupiteriui į ausį: