Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Tai kardinolas bibliotekininkas, Estakados brolis.

— Nemalonios problemos? — šyptelėjo Estakada. — Taip, galbūt. Ir vis dėlto buvo verta pamėginti. Aš vis dar esu prieš tūžmingą žmonių žudymą. Jūsų juokingas kerštas tam menininkui, — tardamas šiuos žodžius jis pasisuko į fon Tadeną ir Landinį, — buvo nereikalingas ir mums nederamas. Jis buvo tik beprotis, kuriam buvo smagu savo teplionėmis mus provokuoti. Nebuvo reikalo priimti jo iššūkio.

Jupiteris pamatė, kad Landinis piktai suspaudė kumščius, bet kardinolas rankos judesiu jį sulaikė. Pašaipi šypsena, aštri kaip skustuvas, ištempė jo lūpų kampučius.

— Pagarba jūsų humanistiniams įsitikinimams, — tarė jis, stengdamasis į šiuos žodžius sudėti kuo daugiau sarkazmo, — bet Kristoforas buvo rizika, o rizikos vengimas mūsų kelyje turi didesnę reikšmę, nei jūs tikriausiai norite pripažinti.

— Jūs manimi abejojate, fon Tadenai?

Jupiteriui pro ausis nepraslydo, kaip niekinamai elgėsi Estakada su vienu iš aukščiausio rango Katalikų bažnyčios pareigūnų.

— Jūs visi išrinkote mane šios draugijos pirmininku.

— Dar viena rizika, kurios buvo galima išvengti, — pasakė Landinis tyliai, bet salės akustika nunešė jo žodžius net iki ventiliacijos vamzdžio.

Estakada nusprendė nekreipti dėmesio į sekretoriaus repliką, nors adeptų gretomis nuvilnijo šnabždesys. Regis, kai kurie pritarė Landinio žodžiams.

Fon Tadenas truputį pasilenkė į priekį.

— Ar reikia priminti, kad nedidelis šios nakties eksperimentas nėra pirmoji klaida, kurią jūs padarėte?

Jupiteris ir Koralina matė, kad Janusas santūriai šypsosi. Nors fon Tadenas kaip ir visi kiti buvo jų priešas, Jupiteris turėjo pripažinti, kad palaiko jo poziciją — Estakada be reikalo rizikavo, kai paliko gyvus jį ir Koraliną, ką jau kalbėti apie Januso supažindinimą su adeptų ritualais.

Apačioje užvirė arši diskusija, daugelis adeptų kritikavo Estakados veiksmus, kiti palaikė jo pusę. Profesorius Trojanas laikėsi išskirtinai ramiai. Per visą laiką jis neištarė nė žodžio, tik vieną kartą trumpam nusiėmė skrybėlę, susimąstęs pasukiojo ją rankose ir pagaliau vėl užsidėjo.

Tačiau po ketvirčio valandos priekaištų ir atkirčių lavinos, profesorius garsiai sukosėjo ir visi nutilo.

— Dėkoju, — ramiai ištarė jis, tarsi baimintųsi, kad nuo kiekvieno garsesnio žodžio gali netekti balso. — Manau, mes turime grįžti prie pagrindinės mūsų susirinkimo čia priežasties. Galbūt aš klystu, bet ar nėra visas šis ginčas, palyginti su mūsų šios dienos triumfu, truputį... juokingas?

Estakada pasinaudojo susidariusia galimybe.

— Iš tiesų triumfas, — jis abiem rankom paėmė medinę dėžutę nuo stalo ir teatrišku judesiu parodė ją visiems esantiesiems. Pagaliau jis vėl atsisėdo prie taurės. — Manau, turime tęsti.

Jo brolis, kardinolas bibliotekininkas, pritarė:

— Tęskime.

Kai kurie kiti vyrai taip pat linktelėjo, ir Jupiteris pastebėjo, kad profesoriaus veide šmėkštelėjo patenkinta šypsena. Pirmą kartą tapo aišku, kad žmogus vežimėlyje tarp adeptų buvo aukštesnio rango, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio.

Janusas atspėjo Jupiterio mintis.

— Fon Tadenas moka triukšmauti, kai reikia padėti Landiniui, — sušnabždėjo jis, — bet Trojanas sugeba būti užkulisiuose ir tampyti už virvučių. Kol jis palaiko Estakadą, jo niekas neišstums iš pareigų.

— Ar žinote, kas tai yra? — sušnabždėjo Koralina, kai Estakada abi rankas uždėjo ant dėžutės ir iš lėto ją atvožė.

Janusas papurtė galvą ir vėl susitelkė į įvykius salėje.

Susirinkusieji pagarbiai nutilo.

Estakada nuleido ranką į dėžutę ir dviem pirštais kažką išėmė.

Koralina sustingo.

— Ne!

Jupiteris pajuto skausmingą dūrį ir dar stipriau suspaudė jos delną.

Net Janusas akimirką sulaikė kvėpavimą.

Iš ventiliacijos tunelio daiktas Estakados rankose atrodė mažas ir neryškus. Bet buvo aišku, jog kalbama apie šukę.

Šukė, kuri turėjo būti pas Šuvanę ligoninėje. Šukė, kurios ji niekada nebūtų savanoriškai atidavusi.

— Ji negyva, — ištarė Koralina bejausmiu balsu.

Jupiteris norėjo paprieštarauti, nuraminti ją, ką nors pasakyti, kad ją paguostų, bet net mėginimas būtų atrodęs ciniškai. Jis suprato, kad Koralina teisi. Adeptai klausėsi telefono pašnekesio, nužudė Šuvanę ir pasiėmė šukę.

Ašaros, riedančios dulkėtais Koralinos skruostais, išplovė šviesesnius takus, bet nė vienas jos veido bruožas nevirptelėjo. Ji net neprikaišiojo Janusui, tik spoksojo žemyn į dvylika vyrų ir jų šventenybę stalo viduryje.

Estakada įstatė šukę į tuščią vietą taurėje. Ji tiksliai tiko. Hieroglifų spiralė susijungė, o su ja aukštai sėdintiems nematomas tarp simbolių išraižytas užrašas.

— Kiek laiko truks teksto šifravimas? — paklausė fon Tadenas.

Estakada patenkintas šypsojosi.

— Porą valandų. Rytoj anksti rytą mes žinosime tikslią antrųjų vartų vietą ir galėsime pradėti kasinėjimus.

Fon Tadenas linktelėjo.

— Aš pasirūpinsiu, kad būtų paruošta viskas, ko reikia.

Kai kurie vyrai pakilo iš savo vietų ir pasilenkė į priekį, kad geriau įžiūrėtų taurę. Pirmą kartą po dviejų su puse šimto metų visos artefakto dalys buvo vietoje.

Jupiteris pajuto, kad ir jį paveikė vyrų susijaudinimas. Pasitelkus kitas penkias dalis, kodas buvo seniai iššifruotas, trūko tik svarbiausių nuorodų, tos aprašymo dalies, kurią žinojo vien Piranezis. Bet šią naktį mįslė pagaliau bus įminta.

Jupiteris viena ranka apkabino Koraliną ir iš lėto patraukė nuo grotų. Janusas paskutinį kartą metė žvilgsnį žemyn į salę ir nuėjo paskui juos.

Koralina klausiamu žvilgsniu pažvelgė į Jupiterį.

— Mes nebūtume galėję jai padėti, ar ne?

— Ne.

— Mes... mes gi norėjome, kad ji eitų su mumis.

— Ji pati apsisprendė.

Koralina sukūkčiojo.

— Turėjome ją perkalbėti.

— Galbūt būtų nieko neatsitikę, — pasakė jis tyliai. — Tu juk girdėjai Estakadą.

— Ji niekada pati nebūtų jiems atidavusi šukės.

— Kalbant telefonu man pasirodė, jog ji tapo išmintingesnė. Ji gailėjosi sukeitusi šukes.

Grįžtant tuneliais atgal, Koralina nepratarė nė žodžio ir neleido Jupiteriui laikyti jos už rankos. Ji laikėsi kuo toliau nuo Januso. Vieną kartą dvasininkas pamėgino ją pakalbinti, bet ji nekreipė į jį jokio dėmesio.

Jupiteris nesuprato, ar jie grįžo tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjo. Čia, apačioje, jam viskas atrodė vienoda: drėgna, tamsu ir ankšta. Akimirką jam pasidingojo, kad jis niekada neturės galimybės išsitiesti — toks aštrus skausmas surakino jo nugarą. Bet ir ta akimirka praėjo, jo mintys nuklydo pas Šuvanę, jis mąstė, ką jai padarė adeptai.

Pagaliau, galbūt po dvidešimties minučių, galbūt po valandos, jie priėjo kopėčias, vedančias į sodininko namo rūsį. Janusas pabeldė į dangtį ir netrukus jį į šoną nustūmė Kasinelio letenos. Jis padėjo jiems išlipti ir užstūmė dangtį.

— Man nesvarbu, ką jie planuoja, — pasakė Koralina Janusui, — bet aš norėčiau grįžti atgal į miestą. Turiu pasirūpinti savo senele.

— Pirmiausia leiskite man sužinoti, kas atsitiko ligoninėje, — paprašė Janusas. — Galiu ten paskambinti.

Koralina žybtelėjo į jį pykčio kupinomis akimis.

— Kokį melą šį kartą mums pateiksite? Jūs žadėjote, kad ji bus saugi! — jos balsas iš pykčio persimainė, ir net stojiška Kasinelio veido išraiška pasikeitė, jis susirūpinęs žvelgė tai į vieną, tai į kitą. — Mėšlas, Janusai, juk tvirtinote, kad jai nieko negali atsitikti!