Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Adeptai ne vieninteliai žino apie duris. Popiežius, kardinolai, būrys žmonių žino apie jas. Žinote, šimtmečių šimtmečiais buvo tikima, kad tai iš tikrųjų vartai į pragarą, o jo egzistavimas buvo vienas iš slaptų Katalikų bažnyčios pamatų. Kol niekas neiškyla į paviršių, paslaptis saugi. Bet įsivaizduokite, kad paaiškėja, jog tie vartai egzistuoja... Tuo susidomėtų mokslininkai, norėtų atlikti tyrinėjimus. Taptų žinoma, jog kadaise Vatikanas sukūrė tarsi pragaro antspaudą, tai sukeltų dar didesnį susidomėjimą tuo, kas glūdi už vartų. Kas, jei iš tikrųjų atidaro, o ten — nieko! Galbūt urvų ar salių sistema, gal keli požeminiai kalėjimai kaip Piranezio vario raižiniuose. Bet jokio pragaro. Ką tokiu atveju pasakyti šimtams milijonų tikinčiųjų? Kad Bažnyčia klydo? Kad nėra jokio pragaro, bent jau čia, šioje vietoje? Ar galite įsivaizduoti viso pasaulio pašaipą, jei popiežius priėjęs prie mikrofono turėtų pripažinti, kad jo pirmtakai suklydo, kai užsodino Vatikaną kaip kamštį ant tų vartų? — Janusas energingai papurtė galvą. — Bažnyčios interesų labui Dedalo portalas turi visiems laikams likti paslaptimi. Kaip tik todėl negalima mėginti jų atidaryti. Grįžkime prie mūsų temos — tas pats tinka ir antriesiems vartams, kuriuos Piranezis atrado ir tikriausiai net atidarė. Jeigu ten nusileistų, jei pasiųstų ekspediciją ir kada nors iš kitos pusės atsidurtų prie pagrindinių vartų... Ar suprantate, Bažnyčia negali to leisti! Ir ji įpareigojo Taurės adeptus rūpintis išsaugoti paslaptį. Nesvarbu, kokia kaina.

Koralina netikėtai prabilo:

— Kodėl jūs tai vadinate Dedalo portalu?

O Jupiteris pridūrė:

— Kristoforas kažką kalbėjo apie Dedalo namus.

— Dedalo namai... — pakartojo Janusas. — Tada jis apie tai žinojo.

— Ką?

— Legendą. Senąsias paskalas. Mitą. Kaip norite, taip vadinkite.

Janusas sustojo ties anga sienoje ir, linktelėjęs Jupiteriui ir Koralinai galva, parodė, kad reikia pralįsti. Kitoje pusėje jie nuėjo tuneliu, kurio sienos buvo apžėlusios drėgnu samanų kilimu.

— Žinote, — tęsė dvasininkas, — po Vatikano sales, žinoma, sklinda daugybė paskalų apie vartus, apie tai, kas už jų gali būti. Kai kurios istorijos, platinamos kelių geriau informuotų žmonių, įkūnija tik nedrąsius norus ir fantazijas. Kitos yra dalykiškesnės, kupinos besiveržiančio racionalumo. Bet pasitaikydavo ir tokių, kurios buvo tokios beprotiškos, kad net prilygo tam, kas buvo laikoma tiesa — įėjimui į pragarą. Viena iš jų buvo apie architektą Dedalą ir jo palikimą... Jūs žinote apie Dedalą, ar ne?

Jupiteris ir Koralina tylėdami linktelėjo.

— Tada tikriausiai suprantate, kad po pabėgimo iš Kretos ir sūnaus Ikaro mirties likimas jį nubloškė į vietovę, kuri dabar vadinama Italija.

— Į Sicilijos pakrantę, — pasakė Koralina.

Januso kišeninio žibintuvėlio spindulys lyžtelėjo tunelio sienas.

— Viena legenda tvirtina, kad Dedalas iš ten patraukė į Šiaurę. Vadinasi, po ilgų klajonių pateko į tirščiau apgyventus rajonus, į senovės Lacijų. Sakoma, kad čia, šioje vietoje, jis pastatė milžinišką statinį. Savo palikimą žmonijai.

— Carceri? — paklausė Jupiteris.

— Jei laikysimės Piranezio terminologijos — taip. Didžiausią kada nors žmogaus sukurtą labirintą, požeminį, nesuvokiamo dydžio, nusidriekusį per kelis aukštus. Tokį didelį, kad jį Bažnyčia laikė pragaru.

Koralina pažvelgė į dvasininką iš šono.

— Jūs tikite šia istorija?

— Bent Kristoforas ja tikėjo, kai kalbėjo apie Dedalo namus, ar taip nemanote? — atsakė Janusas, meilikaujamai nusišypsojęs Koralinai. — Bet tai yra, kaip jūs ir sakote, tik pasakojimas. Vienas iš daugelio, kuriais per šimtus metų žmonės apipynė portalą. Pragaras, Carceri , Dedalo namai... Jei mums nepavyks rasti antrųjų vartų ir atverti jų visuomenei, nebus jokio skirtumo.

Koralina sustojo.

— Štai ko jūs siekiate?

— Be viso kito. O ką jūs manėte? — Janusas trumpai sustojo, bet vėl ėmė žingsniuoti, kai pamatė, jog Koralina nuėjo į priekį.

— Ar pavadinimas Dedalo portalas yra oficialus vartų pavadinimas? — paklausė Jupiteris.

— Yra dar keli kiti, bet daugelis, kurie apie jį žino, vadina taip. Legenda sako, kad Dedalo dvasia vis dar klaidžioja begaliniais požeminiais labirintais ir laukia, kada bus išvaduota.

— Ir kas tada bus? — atsiduso Koralina. — Ne kartą žadėta pasaulio pabaiga?

Janusas papurtė galvą.

— Jo atgimimas. Pasaulis bus sukurtas iš naujo pagal meistro pavyzdį. Jei norite aiškiau — jis pavirs labirintu.

Tolumoje pasigirdo šniokštimas.

— Ar tai vandens saugykla? — paklausė Jupiteris.

Janusas linktelėjo.

— Tuojau būsime ten.

Netrukus vandens ošimas tapo kurtinamas. Janusas nuvedė juos pro arką, kurią jie jau buvo matę. Už jos, anapus grotuoto tiltelio, atsivėrė vandens saugyklos gelmė. Penkiais metrais žemiau kunkuliavo juodas paviršius, iš priešingoje sienoje esančios angos į gelmę krito plati vandens srovė.

Tiltelis buvo maždaug dviejų metrų pločio. Kitoje pusėje esanti anga, iš kurios buvo pripildoma saugykla, buvo tiltelio aukštyje. Akveduko vanduo tekėjo plačiu įdubimu angos viduryje, dešinėje ir kairėje buvo atbrailos, kuriomis buvo galima eiti. Tik čia galėjo užsikabinti svaidymo inkaras.

Atstumas tarp grotuoto tiltelio ir angos buvo septynių, galbūt aštuonių metrų. Jei jie persikeldami nuslystų, nukristų į vandens saugyklą ir būtų nublokšti į gilumą.

Jupiteris dar niekada gyvenime nebuvo metęs svaidymo inkaro, ir jo bandymai buvo gėdingi. Jis mėgino aštuonis ar devynis kartus, bet inkaras atsitrenkdavo į angos pakraščius ir krisdavo į šėlstantį vandenį.

Praėjo beveik pusė valandos, kol plieniniai nagai įsikabino į vienos mūro atbrailos tarpus. Jie trise patempė virvę, kad įsitikintų, ar inkaras nesujudėjo. Jis iš tikrųjų tvirtai įsikirto.

Paskui jie įtempė virvę ir užrišo kitą jos galą prie žmogaus liemens storumo vamzdžio. Janusas paėmė kitas dvi virves, kurias davė Kasinelis, ir padavė kiekvienam po vieną. Jis padėjo jiems užsirišti jas ant krūtinės, po pažastimis. Šiomis pagalbinėmis virvėmis ištikus nelaimei jis ruošėsi juos ištraukti iš vandens.

Jupiteris suprato, kad vieno žmogaus jėgų neužtektų, jei reikėtų ištraukti žmogų iš vandens verpeto. Todėl jis pareikalavo, kad Koralina liptų pirmoji. Jei ji nukristų, jie su Janusu ją ištrauktų. Jei pasisektų, jie galėtų virve nutempti merginą prie mūrinio kyšulio po tilteliu ties vandens paviršiumi. Jupiteris per tiltelio grotas pastebėjo, kad ten yra dar vienas vandens nutekamasis vamzdis.

Jupiteris pabučiavo Koralinę ir palinkėjo jai sėkmės, ši apkabino gerai įtemptą virvę ir nučiuožė per tiltelio kraštą. Virvė suvirpėjo, kai ši, įsikibusi abiem rankom, pakibo virš gelmės. Jupiterio širdis pašėlusiai daužėsi krūtinėje, kai mergina iš lėto slinko pirmyn.

Staiga jį apėmė abejonės. Jis neturėjo laipiojimo įgūdžių. Ar jam pakaks jėgų tokiu būdu įveikti aštuonis metrus?

Koralinai sekėsi nepaprastai gerai. Netrukus ji jau buvo įveikusi pusę kelio, bet, regis, nė kiek nepavargo. Jupiteris ir Janusas netarė nė žodžio, tik įtemptai žiūrėjo į moterį virš bedugnės. Jie laikė pagalbinės virvės galą tvirtai suspaudę rankose, kad tuoj pat reaguotų, jei Koralina nuslystų. Bet viskas rodė, kad nieko panašaus neatsitiks. Jupiteris jau anksčiau pastebėjo Koralinos jėgą ir katės vikrumą, bet dabar mergina iš tikrųjų jį nustebino.