Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Jam atrodė, kad girdi Koralinos šauksmą, krisdamas mėgino nepaleisti jos žvilgsnio, nes galvojo, kad būtų gražu, jei ji būtų paskutinis jo matytas žmogus, ir tėškėsi į vandens paviršių. Jis nebuvo pasirengęs kovoti su tokia siaubinga jėga, kuri pačiupo jį tarsi arkliai, viduramžiais ketvirčiuodavę žmones.

Vanduo buvo daug šaltesnis, nei jis tikėjosi, kelias sekundes jam atrodė, kad jo širdis sustojo, visas kūnas apmirė. Bet jam pavyko įkvėpti oro, tuo metu jį pačiupo sūkurys. Jo rankos su kažkuo susidūrė, užčiuopė medžiagą, paskiau ranką. Jis matė Januso pakaušį visai netoli nuo savo veido, matė, kad jis užsimerkęs, burna plačiai pražiota, o bejėgės rankos sukamos vandens sūkurio.

Jupiteris sušuko, kai jam pasirodė, jog kažkas pačiupo jį už kojų ir ėmė tempti žemyn, tai buvo vandens pirštai ir sutelkta verpeto jėga. Ji išplėšė Janusą jam iš rankų, Jupiteris šaukė jo vardą, bet iš burnos kilo oro burbulai, tik tada jis suvokė, kad vėl yra po vandeniu, apsuptas glotnios kaip stiklas juodumos, kaip vabzdys, įstrigęs gintare. Kažkas švystelėjo prieš jo akis, tai buvo Januso veidas su klapsinčiu apatiniu žandikauliu, tada jis paskutinį sykį pamatė dvasininko rankas, kurios, tarsi apimtos mirties baimės, tiesėsi jo link prašydamos pagalbos. Jupiteris negalėjo pasipriešinti traukai, bet vis tiek pamėgino sugriebti Janusą, jau beveik pasiekė jį, pirštais pajuto šaltą odą, čiupo — ir sugriebė tuštumą.

Nes tą pačią akimirką siaubinga trauka ėmė kelti jį į paviršių, į šviesą. Jo krūtinės ląsta buvo suspausta, rankos iškeltos aukštyn, kai atsarginė virvė užspaudė krūtinę, įsirėžė į pažastis ir ėmė spausti iš kūno sąmonę kaip dantų pastą iš tūbelės.

Jupiteris dar kartą mėgino sušukti Januso vardą. Burną pripildė vanduo, jis spjaudėsi ir gargaliavo, o vėliau jam pasivaideno, kad mato kunigą, besisukantį toli po juo. Jis sukosi, sukosi ir sukosi kaip sukutis su iškeltomis į viršų rankomis, kol negyvas žvilgsnis susidūrė su Jupiterio akimis ir sustingo, kol jį visiškai prarijo tamsa.

Skausmas Jupiterio krūtinę degino kaip rūgštis, ėdanti krūtinės ląstą ir nugarą. Jis iš tikrųjų nebegalėjo įkvėpti, jo mintys buvo per daug susijaukusios, kad galėtų atskirti, ar į plaučius pateko vanduo, ar jam užspaudė krūtinę.

Juoduma jį apglėbė, glamonėjo ir sūpavo tarsi šaltame, negyvame miege. Jis dar kartą virš savęs pamatė šviesas, šviesius šešėlius, šmėžuojančius virš akmenų ir bangų. Bet jos taip pat netrukus užgeso, šaltis persmelkė jo kūną, jo dvasią, ir širdis ėmė šalti.

Koralina sverdėdama atsitraukė atgal, kai pamatė, kad Jupiteris dingsta vandenyje. Ji buvo kaip apkvaitusi, tarsi apimta transo, kai pirštai atrišo atsarginės virvės mazgą. Kūną ėmė krėsti drebulys, jai pasidarė taip šalta, tarsi pati būtų įkritusi į saugyklos vandenį.

Kitoje saugyklos pusėje, ant metalinio tiltelio prisirinko žmonių. Kišeninių žibintuvėlių šviesoje ji neryškiai matė būrį vyrų, vilkinčių juodus kombinezonus. Vieną akimirką jai pasirodė, kad atpažino Landinį, bet nebuvo įsitikinusi. Dabar tai neturėjo jokios reikšmės.

Ji vėl pažvelgė žemyn į vandenį. Pastebėjo, kad Jupiterio atsarginė virvė išsitempė. Netrukus jis iškilo į paviršių, ir ėmė rankomis paniškai plakti vandenį, atrodė, kad visiškai netekęs nuovokos. O kai virvė, suspaudusi jo krūtinę, neleido įkvėpti, jis suglebo.

Tuo tarpu ant kyšulio, einančio palei vandens paviršių, pasirodė žmonės. Koralina matė, kaip jie pagriebė Jupiterį ir ištraukė į sausumą.

Janusui niekas nebegalėjo padėti. Jis nebeiškilo. Koralina nejučia prisiminė, ką jis pasakojo, kai pirmą kartą juos čia atvedė. Kad lavonai įsiurbiami į vamzdžius, kažkur ten įstringa ir supūna.

Ji nemėgo jo ir bent iš dalies kaltino dėl to, kas atsitiko Šuvanei. Vis dėlto jo mirtis ją giliai sukrėtė. Jis nenorėjo čia eiti, įtikinėjo juos, kad neitų šiuo keliu. Ir vis tiek jiems padėjo. Už tai sumokėjo gyvybe.

Ji neatitraukė akių nuo nejudančio Jupiterio, Landiniui teko du kartus sušukti jos vardą, kol jį išgirdo. Apimta grėsmingos ramybės ji žvelgė į metalinį tiltelį.

— Nereikėjo jums to daryti! — sušuko Albinas jai. Jo veidas bolavo žibintuvėlio šviesoje. — Reikėjo klausyti manęs.

Koralina svarstė, ar atsakyti, bet tik pažvelgė į adeptus neapykantos kupinu žvilgsniu. Ji pastebėjo, kad Jupiteris sujudėjo, tik pajudino vieną ranką tarsi per miegus. Vadinasi, jis gyvas.

Ji norėjo būti su juo, visai nesvarbu, ką Landinis ruošėsi jiems padaryti. Norėjo būti šalia, laikyti jo ranką, žiūrėti į jo veidą, kai atsigaus.

Landinio vyrai perpjovė virvę. Nupjautasis galas kaip skrendanti gyvatė apačioje ėmė suktis ir trūkčioti, netrukus jį pasigavo sūkurys ir trūktelėjo ties Koralinos kojomis įsmigusį inkarą.

Kelias atgal buvo galutinai atkirstas. Koralina galėjo tik eiti tuneliu, gilyn į tamsą, tikėdamasi rasti laiptus į kanalizaciją.

Buvo aišku, kad jie pralaimėjo. Adeptai turėjo šukę, turėjo Jupiterį, o Janusas negyvas. Kiek truks, kol į jų rankas pateks vario plokštė? Dabar ji galėjo pasitikėti tik vienuolėmis, tačiau kiek užims laiko, kol Taurės adeptai išaiškins ir jų paslaptį? Galbūt jie kankins Jupiterį, kol šis jiems viską pasakys. Koralina, žinoma, už tai jam neturės jokių priekaištų, ji pati atskleistų Taurės adeptams prakeiktos šukės slėptuvę, kad tik atsikratytų tos naštos, visai nesvarbu, kas po to su ja atsitiktų. Jie taip siaubingai susikirto, kad baisiau ir negalėjo būti. Jie viską pastatė ant kortos, net kitų žmonių gyvybes — ir viską pralošė.

Ji paskutinį kartą metė žvilgsnį į Landinį ir įsitikino, kad vyrai neša Jupiterį iš grotos į šachtų ir tunelių labirintą.

Tada Koralina, nekreipdama dėmesio į grasinimus, kuriuos Albinas šaukė jai pavymui, nusigręžė ir nuėjo pasišviesdama kelią kišeniniu žibintuvėliu. Šalia šniokštė vandens srautas, o priekyje nebuvo nieko, tik tamsa, šalta kaip mirtis žiemos naktį.

10 SKYRIUS Prisipažinimai

Viršutinis pasaulis sutiko ją karštligišku iš miego bundančio miesto šurmuliu. Rytuose dangus nušvito tamsaus aukso spalva — po pusės valandos patekės saulė. Blyški migla dar gaubė namų kontūrus, bokštų kupolus ir stogų terasas. Prieblandą jau skrodė pirmųjų automobilių signalai, motorolerių zyzimas ir pro atvertą langą sklindantis tolimas vaiko verksmas.

Koralinai reikėjo išlįsti pro siaurą kanalo dangtį arba iškišti rankas pro nutekamojo vamzdžio groteles, jog kas nors atkreiptų dėmesį. Maždaug dvidešimt minučių žingsniavusi tuneliu palei platų kanalą, ji užkopė siaurais laiptais, kuriuos užtiko pastebėjusi blyškią šviesą, ją iš pradžių palaikė apgaule, dar viena tuščia viltimi arba adeptų klasta.

Mergina atsidūrė ties grotuotomis durimis, kurių skląstis buvo užsuktas stora viela. Bandydama atidaryti, ji nusilaužė du nagus, bet galų gale jai pavyko. Iš vieno piršto tekėjo kraujas, bet į skausmą Koralina nekreipė dėmesio.

Žemos grotuotos durys vedė į asfaltuotą takelį ties Tiberio pakrante. Kairėje kilo stati pakrantės mūro siena, už jos buvo girdėti automobilių, motorolerių ūžimas, vaikų šūkalojimai. Ten buvo pasaulis, kurį ji pažinojo. Ji grįžo. Ji buvo gyva. Bet tai jai nė kiek nerūpėjo.

Mergina galvojo apie Jupiterį, prisiminė jo veido išraišką, kai krito į gelmę gelbėti Januso. Mąstė, kad jų pastangos buvo veltui, veltui visos mirtys ir net Jupiterio pasiaukojimas. Jį sučiupo adeptai, o Janusas buvo negyvas.