Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Šiurpas nupurtė visą kūną, kai Koralina ištiesė ranką prie durų. Ji pastūmė duris ir palaukė stebėdama, kaip jos atsidaro į vidų. Varčia vėrėsi girgždėdama nuo stiklo šukių, kol sustojo atsitrenkusi į didesnę šukę. Atsivėręs plyšys buvo pakankamai platus, kad Koralina galėtų pro jį prasmukti.

Per praėjusias kelias valandas mergina per daug patyrė, kad nuniokotos parduotuvės vaizdas galėtų ją išgąsdinti. Ji buvo įpykusi ir liūdna, bet baimės nejautė. Kažkas nuo lentynų ant grindų nubloškė didžiąją dalį knygų, kai kurios lentynos buvo nuverstos. Ant grindų mėtėsi palaidi lapai, kažkas išlaužė visus stalčius prie kasos aparato. Kasa buvo atidaryta ir ištuštinta, tikriausiai tam, kad policija įtartų įprastą apiplėšimą.

Nors ir žinodama, kad Šuvanės nėra, ji kelis kartus ją pašaukė, paskui perlipo per knygas ir laiptais užbėgo į antrą aukštą. Čia vaizdas buvo panašus, viskas išversta, jie rado net slaptą stalčių po skrynia.

Mergina užbėgo į viršų — į virtuvę, svetainę ir miegamąjį. Ir ten viskas buvo išvartyta, nors ne taip smarkiai. Netvarka šiame aukšte, palyginti su chaosu parduotuvėje, neatrodė baisi.

Šuvanės niekur nebuvo.

Koralina vėl nubėgo žemyn. Kai atsidūrė pirmame aukšte, jos dėmesį patraukė garsas, į kurį iš pradžių neatkreipė dėmesio. Garsas sklido iš rūsio, tylus šniokštimas ir teškenimas; jis priminė vandens saugyklą Vatikane, tik mažesnę.

Ant laiptų į rūsį mergina sustingo.

Rūsys buvo apsemtas.

„Iki klubų“, — pamanė ji. Mažiausiai. Tamsiame vandens paviršiuje plūduriavo dokumentų lapai, restauravimo darbų eskizai, laiškai, faksai, studijų laikų dokumentai.

Vanduo čiurleno iš sugadinto vandentiekio, kuris buvo rūsio palubėje ir kurį ji, grįžusi iš Florencijos, pati nudažė tamsiai raudonais dažais.

Mergina sukniubo ant laiptų, užsidengė rankomis veidą ir pirmą kartą nuo pabėgimo iš Vatikano leido sau pravirkti. Ji leido ašaroms sruventi veidu ir nesuvaldomai kūkčiojo. Koralina verkė dėl Jupiterio, dėl Šuvanės, dėl savo likimo. Nebuvo jokios vilties, visai nesvarbu, ko ji imsis, kad pataisytų padėtį. Nebuvo jokios galimybės tai padaryti, jokio išsigelbėjimo.

Po kelių minučių Koralina aprimo, ašaros išseko, ir ji suprato, kad vėl gali aiškiai mąstyti. Vandentiekio sugadinimas buvo daugiau nei priešiškumo aktas. Adeptai manė, kad reikia čia, apačioje, ką nors sugadinti. Jie nepasitikėjo Koralina. Jie nežinojo, ką ji sumąstė, kas buvo saugoma popieriuose ir kas kompiuteryje.

Pagalvojusi apie kompiuterį ji prisiminė Fabijaus kompaktinę plokštelę, kurią jis įmetė pro langą, tarnavusį laiškų dėžute. Pro plyšį įmesti laiškai nukrisdavo ant rašomojo stalo, kuris dabar buvo po vandeniu. Vis dėlto reikėjo išgelbėti kompaktinę plokštelę, nes šią akimirką tai buvo vienintelis darbas, kurį ji galėjo sugalvoti.

Vanduo, siekęs kelius, buvo ledinis. Ji išsitraukė Januso kišeninį žibintuvėlį ir įjungė. Rūsyje buvo tamsu, tik pro langus krito blanki šviesa. Patalpa buvo žemiau gatvės lygio, o saulė dar nebuvo pakankamai aukštai pakilusi, kad apšviestų langus. Tolesnėse patalpose buvo visiškai tamsu.

Koralina buvo įsitikinusi, kad čia, apačioje, nieko nėra, kodėl kas nors turėtų jos laukti šaltame vandenyje? Tačiau nuo minties, kad reikia apžiūrėti tolimesnius kambarius, jai darėsi negera. Iš prakiurusio vamzdžio bėgančio vandens teškenimas užgožė visus kitus garsus, ji negirdėtų, jei kas nors eitų prie jos iš už nugaros.

Mergina vandeniu nubrido du, tris metrus. Vanduo siekė iki bambos, oda pašiurpo, bet nuo šalčio įtampa truputį atslūgo. Silpnoje šviesoje nebuvo matyti nieko, kas buvo truputį giliau nei per delno plotį. Lygiai taip pat sėkmingai ji galėtų ieškoti juodoje naftoje, jokio skirtumo. Akimirką ji pamanė, kad būtų greičiau plaukti, bet kažkodėl jai buvo nemalonu prarasti ryšį su grindimis — matyt, mintis, kad galima plaukti nuosavame rūsyje, pasirodė neteisinga ir per daug keista.

Koralina iš lėto ėjo koridoriumi. Vandens pasipriešinimas buvo didesnis, nei ji tikėjosi. Jai atrodė, kad ji juda kaip sulėtintame kadre.

Staiga mergina keliu atsitrenkė į senos skrynios kampą. Skausmas nudiegė visą koją, ir ji prarado pusiausvyrą. Nevalingai mėgino atsiremti ir pametė žibintuvėlį. Ji pajuto, kaip jis nuslydo palei jos koją, nuriedėjo tolyn ir netrukus dingo. Ji piktai pažvelgė žemyn ir pamatė silpną švieselę po vandeniu. Žibintuvėlis nepraleido vandens, nesvarbu, kad gulėjo po vandeniu metro gylyje. Koralinai reikėtų nerti, kad jį pasiektų.

Tyliai plūsdamasi ji pažvelgė į savo darbo kambario duris. Už durų buvo taip tamsu, kad ji beveik neturėjo vilties surasti kompaktinės plokštelės, o jei ją nuplovė į tolimiausią kampą, tikrai neras.

Ne, nebuvo kito pasirinkimo, reikėjo pasiekti tą prakeiktą žibintuvėlį.

Mergina dar apsidairė tamsoje, tada giliai įkvėpė ir panėrė. Po vandeniu ji atsimerkė, tikėdamasi ką nors pamatyti, bet švysčiojantys tamsos vaiduokliai tik sukėlė nerimą. Ji atsitūpė ir palietė šviesos šaltinį. Vandens pliuškenimas čia girdėjosi dusliai ir atrodė labai toli. Ji pažinojo kiekvieną kvadratinį centimetrą šio koridoriaus, viso rūsio, tačiau dabar jis atrodė jai visiškai nepažįstamas, tarsi realybė būtų pasistūmėjusi ir pažįstamą vietą pavertusi svetima ir grėsminga.

Koralina pirštais palietė žibintuvėlį, stipriai suspaudė jį ir, galva ir krūtine praskyrusi vandens paviršių, išnėrė. Po vandeniu ji išbuvo neilgai, net nespėjo uždusti, vis dėlto per šias kelias sekundes ji patyrė daugiau baimės, nei išvydusi užtvindyto rūsio vaizdą arba kambarių tamsą. Akimirką jai pasirodė, kad ji panėrė daug giliau, ir grįžo prisiminimai apie tųdviejų vyrų kritimą į saugyklą, prisiminė Janusą, kuris nugrimzdo bedugniame baseine, Jupiterį, kuris nusekė paskui, kad išgelbėtų Janusą.

Dabar ji drebėjo ne iš šalčio. Iš visų jėgų kovodama su panikos antplūdžiu ji nubrido į savo svetainę ir darbo kambarį. Siauras žibintuvėlio šviesos pluoštas iš tamsos išplėšė plaukiančius popierius, o šalia augalo lapus, kurie plūduriavo paviršiuje kaip vandens lelijos. Iš vamzdžio teškenantis vanduo sukūrė sroves, kurios, regis, veržėsi iš visų pusių. Jos švelniai siūbavo ant sienų pritvirtintus eskizus ir vangiai kedeno popierines užuolaidėles. Langas vis dar buvo praviras, rašomojo stalo iš po vandens nesimatė. Plūduriuojantys daiktai išdavė, kur jis stovi.

Koralinos kompiuteris stovėjo ant stalo, jo viršutinė dalis kyšojo iš vandens kaip nugrimzdusio miesto šventyklos bokštas. Matėsi tik siauras ekrano ruoželis.

Koralina brido toliau į kambarį, kai staiga...

Už jos nugaros pasigirdo kažkoks garsas! Ji atsigręžė. Nieko! Tik krintančio vandens šniokštimas, čiurlenimas, kliuksėjimas ir teškenimas.

Ar ten ne žmogaus balsas? Mergina nubrido atgal prie durų ir pažiūrėjo į koridorių. Ji nedrįso šviesti žibintuvėliu į laiptų pusę bijodama, jog kas nors viršuje gali pastebėti šviesos spindulį.

Koralina atsargiai grįžo į kambarį. Jei ten, viršuje, kas nors buvo, jis, žinoma, pirmiausia apsidairys sausuose aukštuose.

Vadinasi, ji turi labai nedaug laiko. O jei ji apsiriko, jei ten nieko nėra — tuo geriau. Vis tiek reikėjo kuo greičiau užbaigti šį darbą.

Koralina atsargiai užčiuopė po vandeniu rašomojo stalo pakraštį, perbraukė pirštais jo paviršių. Ten stovėjo sunkus parkerių stovas, skylamušis, tuščias lipnios juostos ritinėlis. Vieta, kur nukrisdavo paštas, buvo beveik tuščia, čia gulėjo tik storas vokas, išbrinkęs nuo vandens. Jis buvo minkštas ir lankstus. Vadinasi, ne kompaktinė plokštelė. Ji laikė žibintuvėlį virš stalo ir mėgino pro vandens sluoksnį įžiūrėti kitas smulkmenas. Kompiuterio klaviatūra, pelė, tuščia plastikinė dėtuvė, sidabrinis peilis laiškams. Fabijaus kompaktinės plokštelės nė ženklo. Ji gerai pažinojo Fabijų, todėl pamanė, kad jis turėjo įmesti kompaktinę plokštelę be voko, gal net be plastikinės dėtuvės. Ji suko žibintuvėlio spindulį spirale vis platesniais ratais, kol šis nuslydo per stalo kraštą ir jį prarijo tamsa. Šviesos nepakako, kad apšviestų grindis. Koralina norėjo apžiūrėti paviršiuje plūduriuojančius daiktus, kai pastebėjo žybtelėjimą. Kažkas atspindėjo šviesą, kažkoks sidabrinis paviršius.