Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Tai jums.

— Atsiprašau, — atsakė Jupiteris, blogai slėpdamas susierzinimą, — dieną aš negeriu alkoholio.

— Esu tikras, kad mums jūs padarysite išimtį.

Vairuotojas žengė artyn.

Jupiteris iš lėto ėmė trauktis, atsargiai remdamasis į stalo pakraštį. Jei jį paleis, kojos jo neišlaikys. Jis vis dar buvo per daug nusilpęs, kad veltųsi į muštynes. Prieš plačiapetį vairuotoją jis ir šiaip neturėtų jokių galimybių.

Landinio lūpas vėl iškreipė šaltas šypsnys.

— Šiame rūsyje labai daug raudonojo vyno. Negaliu pasakyti, kiek litrų, bet tik apsidairykite, čia iš tikrųjų daugybė butelių.

Jis vėl atkišo Jupiteriui taurę. Ji buvo sklidina. Lempos šviesa kruvinu atspindžiu suteliūškavo paviršiuje, vynas žaižaravo kaip šlifuotas rubinas.

— Imkite! — primygtinai pareikalavo Albinas.

Vairuotojas dabar stovėjo per žingsnį nuo Jupiterio ir greitai linktelėjo, kaip sveikinasi kariškiai. Jupiteris labai iš lėto ištiesė ranką ir paėmė taurę.

Landinis kilstelėjo taurę ir išgėrė gurkšnelį.

— Beje, ypač puikių metų vynas. Tai vienas iš asmeniškų Šventojo Tėvo vyno rūsių. Tikiuosi, mokėsite tai įvertinti, — pridūrė aštresniu balsu. — Išgerkite taurę!

Jupiteris papurtė galvą. Jis nebegalėjo atitraukti žvilgsnio nuo raudonai spindinčio paviršiaus. Jis gerai žinojo, kas bus, jei gurkštelės bent porą lašų šio gėrimo. Jis žinojo, kaip reaguos jo kūnas.

Vairuotojas tyliai priėjo jam iš už nugaros. Jis nepasakė nė žodžio, bet Jupiteris jautė, kaip šis kvėpuoja jam į sprandą.

— Na, — pareikalavo Landinis.

Jupiteris žinojo, kad neturi kito pasirinkimo. Jis užsimerkė, pridėjo taurę prie lūpų — ir išgėrė vyną vienu gurkšniu.

Kai jis atsimerkė, Landinio veidas jam pasirodė dar blyškesnis, o jo sadistiška šypsena dar platesnė. Albinas paėmė atidarytą butelį ir atkišo jį Jupiteriui.

— Jūs atrodote ištroškęs, mano drauge. Imkite visą butelį!

Jupiteris pajuto niežulį kakle. Jo skrandis priešinosi.

— Ko jūs norite, Landini?

— Tik kad jūs gertumėte. Nebijokite, sąskaitą apmokės popiežius. Kas kreips dėmesį į tokią smulkmeną?

— Aš nežinau, kur Janusas paslėpė vario graviūrą.

— Gerkit!

— Aš... — bet daugiau Jupiteris nieko nepasakė, nes tą pačią akimirką vairuotojas, stovintis už nugaros, išmušė taurę ir abiem rankom apkabino krūtinę. Jupiteris jautė jo raumenis, kurie spaudė krūtinės ląstą. Jupiterio rankos buvo taip pat prispaustos, ir jis negalėjo priešintis.

Landinis su buteliu rankoje apėjo stalą.

— Vėliau turėsite galimybę papasakoti, kas jums guli ant širdies. Bet kol kas mandagumas reikalauja, kad jūs priimtumėt mūsų kvietimą.

Jis prikišo butelį prie Jupiterio burnos ir šiurkščiai įspraudė jį tarp lūpų, kol stiklas skaudžiai atsirėmė į dantis.

Jupiteris veltui mėgino išsivaduoti iš vairuotojo gniaužtų. Jo spardymasis nieko negelbėjo. Jis norėjo šaukti, bet raudonojo vyno pliūpsnis užpildė burną. Buvo neįmanoma išspjauti, Landinis iš visų jėgų spaudė butelio kaklelį prie burnos. Jis turėjo ryti, kad neuždustų.

— Matote, — šaipėsi Landinis, — žinojau, kad jums patiks.

Jis atitraukė butelį tik tada, kai šis buvo beveik tuščias, ir leido Jupiteriui akimirką įkvėpti oro, tada supylė likusį.

Jupiteris pamėgino kalbėti, bet pavyko ištarti tik kelis padrikus skiemenis. Jo gerklėje kažkas ėmė tinti. Jam skubiai reikėjo išsivemti, bet kūnas pradėjo gyventi nuosavą, baimę keliantį gyvenimą. Jis pradėjo taip smarkiai drebėti, kaip šąlantis žmogus.

Jis girdėjo, kaip vairuotojas tyliai juokėsi jam į ausį, kai dar smarkiau suspaudė Jupiterio krūtinę.

Landinis griebė antrąjį butelį.

— Turėtumėt suteikti galimybę ir šiems tauriems lašams, — jis apsimetė, kad skaito etiketę. — Nepaprastai puikus, patikėkite manimi. Šventasis Tėvas per šventes mėgsta gurkštelėti šlakelį.

Jis vėl įspraudė butelio kaklelį tarp Jupiterio dantų.

Šį kartą Jupiteriui pavyko pakreipti galvą ir išspjauti visą čiurkšlę raudonojo vyno Landiniui į veidą. Albinas suakmenėjo ir spoksojo į Jupiterį be jokios išraiškos. Raudoni upeliai bėgo jo kakta ir skruostais. Jupiteris pratrūko isterišku juoku, kai iš jo temstančios sąmonės gelmių iškilo vaizdas: Landinis kaip marmuro statula stovi prie senato vartų, jo išblyškusiu veidu teka Cezario kraujas.

— Laikyk jį tvirtai, — sušvokštė Landinis vairuotojui, ir jau tą pačią akimirką vyriškos rankos suspaudė Jupiterį taip, kad jis vos galėjo kvėpuoti.

Ir vėl gerti.

Ryti.

Mirti?

Likęs vynas tekėjo Jupiterio gerkle. Landinis atplėšė butelį nuo jo burnos. Albino veidas dabar atrodė dar blyškesnis, ir baisus kaip vaiduoklio.

Alkoholis ėmė veikti, bet, žinoma, ne tai buvo blogiausia. Nusilpęs Jupiterio kūnas tuoj pat ėmė priešintis tokiam kiekiui nuodų, kurie į jį buvo supilti. Buvo praėję per mažai laiko, kad jis pajustų odos reakciją. Nežinia, ar tai priklausė nuo vyno kiekio, ar nuo nusilpusio Jupiterio organizmo, bet jis tuoj pat pajuto, kad ėmė niežėti, oda paraudo ir ėmė pleiskanoti. Jis jautė, kaip bėrimas plinta pilvu į visas puses, kai pažvelgė į save, atrodė, kad visą kūną nusėjo nudegimų žaizdos. Viskas aplink jį ėmė suktis, judėti vis greičiau — raudonų, juodų ir Landinio perkreipto balto snukio dėmių sūkurys.

Dabar Jupiteris buvo beveik patenkintas, kad vairuotojas jį laikė. Vienas jis negalėtų nė sekundės išsilaikyti ant kojų, be to, kažkodėl apačia atsidūrė viršuje, o viršus apačioje.

Kaip pro mikroskopiškų kristalų miglą, blizgančią ir spinduliuojančią prieš akis, jis pamatė, kad Landinis griebė trečią butelį.

Jupiterio gerklę rūgštis užpildė taip staiga, kad jis vos spėjo prasižioti, kad neuždustų. Grynas raudonasis vynas tryško per jo lūpas, aptaškė Landinį, stalą ir jį patį. Jis ir rijo, ir spjaudė. Spaudimas staiga liovėsi, nes vairuotojas paleido jo krūtinę.

Landinis apipylė jį keiksmų lavina, bet Jupiteris jį girdėjo tarsi per vatą. Trečią butelį jis įniršęs sviedė į grindis, šis garsiai žvangėdamas sudužo, tas žvangesys ilgai skambėjo Jupiterio ausyse.

Jo keliai sulinko, ir jis sudribo kaip maišas. Krisdamas tik per plauką nesitrenkė smakru į stalo kraštą, tada loštelėjo atgal. Jo pakaušis atsitrenkė į vairuotojo batą (tą patį, kuriuo traiškė skruzdės prie Piranezio bažnyčios ) ir trinktelėjo į kietą akmenį, kai koja po jo galva buvo patraukta į šalį.

Landinis vėl kažką pasakė, šį kartą vairuotojui, per žibantį krištolinį rūką Jupiteris matė, kad juodu patraukė durų link ir tiesiog išskydo tarsi rūgšties lietuje.

Durys trinktelėjo. Jis liko vienas.

Vienas išvemto vyno baloje, apsvaigęs ir negalėdamas pajudėti. Jam pavyko tik pasiversti ant šono, kai iš gerklės pliūptelėjo vyno fontanas, kuris sušlapino jo drabužius ir odą.

JO ODĄ...

Niežulys staiga susprogdino krūtinę ir pasklido į visas puses, įsiėdė į sąnarius, kaklą, per skruostus, kaktą iki galvos odos.

Jupiteris šaukė kaip išprotėjęs. Tada jis nagais įsikirto į minkštą odą ir ėmė draskyti ją į skutus.

Šviesus ryto dangus atsispindėjo parduotuvės vitrinose. Koralina pastebėjo, kad jos atrodė kitaip nei paprastai. Knygos buvo sudėliotos ne taip, kaip anksčiau, be tvarkos suverstos, tarsi parduotuvėje būtų sprogusi bomba.

Parduotuvės durų stiklas buvo išdaužtas, o jos pačios truputį praviros.