Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Puiku. Kartą ji jau buvo panėrusi, galėjo tai padaryti ir antrą. Tikrindama ji dar kartą pašvietė į tą grindų vietą, kurioje matė spindesį, bet dabar nieko neužtiko.

„Pro šalį plaukianti žuvis, — pamanė ji su isterišku humoru. — Vanduo... žuvis — tai iš tikrųjų velniškai juokinga!“

Mergina porą kartų giliai įkvėpė ir atsiklaupusi paniro. Vanduo buvo iškreipęs rašomojo stalo ir daiktų ant jo kontūrus. Ji judino žibintuvėlį tai šen, tai ten, tikėdamasi vėl pagauti tą patį blykstelėjimą kažkur ties stalo kojomis.

Per pirmąjį bandymą ji nieko neužtiko, išskyrus sutežusį popierių ir ištirpusio šokolado likučius. Reikėjo išnerti, įkvėpti oro ir pamėginti antrą kartą.

Šį kartą jai pasisekė. Šviesos spindulys ant grindų užkliudė sidabrinį diską. Koralina ištiesė ranką, užčiuopė glotnų plastiką ir pakėlė jį. Ji išniro iš lėto, kad nesukeltų triukšmo, atsistojo ir įkvėpė oro.

— Taip! — triumfuodama sušnabždėjo ji, laikydama diską žibintuvėlio šviesoje. Nė vienoje pusėje nebuvo užrašo. Nekrintanti į akis kompaktinė plokštelė.

Kai ji atsigręžė į duris, ten stovėjo vyras.

Koralina taip išsigando, kad vos nepaleido iš rankų kompaktinės plokštelės. Ji kaip ginklą nukreipė spindulį į žmogų tarpduryje. Juos vieną nuo kito skyrė maždaug trys metrai.

Vyras kaip ir ji stovėjo iki pilvo vandenyje. Jis sumirkčiojo ir gindamasis nuo šviesos pakėlė rankas prie veido. Tai buvo tamsiaplaukis išsekęs žmogus. Smakras ir skruostai buvo nusėti raudonomis dėmelėmis, kaip būna tam, kuris po ilgos pertraukos pirmą kartą nusiskuto. Jis neatrodė pavojingas, nerimą labiau kėlė susiklosčiusios aplinkybės ir neįprasta aplinka. Jei jį sutiktų kur nors gatvėje, jaustų jam pasigailėjimą. Bet čia, apačioje, netikėtai išnirusi iš vandens, ji labai jo išsigando.

— Kas jūs esate? — paklausė ji, tuo tarpu kairiąja ranka po vandeniu įkišo kompaktinę plokštelę į kelnių kišenę ir apčiuopomis ėmė ieškoti ko nors ant stalo. Vyras dar nespėjo atsakyti, o ji jau spaudė delne peilį laiškams atplėšti, keldama vandens fontanus staigiai ištraukė jį iš vandens ir atgręžė į nepažįstamąjį.

— Aš... aš pamačiau šviesą, — sumikčiojo žmogus tyliai, regis, kiaurai permatydamas Koraliną. — Durys... viršuje... jos buvo atviros. Aš ieškojau ko nors.

— Tikrai? — atsakė ji nepatikliai. — Ko tokio?

— Vyro. Užsieniečio. Jis man štai ką... davė, — iš purvinų marškinių kišenės jis ištraukė mažą skiautę popieriaus. — Čia užrašytas vardas... tai jūs?

Koralina iš lėto žengė žingsnį vyro link. Ji pažino savo vizitinę kortelę.

— Jūs man dar nepasakėte, kas jūs esat.

— Mano vardas Santinas.

Koralina prisiminė, kad šį vardą kartą jau girdėjo. Jį minėjo Jupiteris.

— Vienuolis kapucinas? — ji pažvelgė į jį atidžiau. — Iš Kristoforo namų?

Santinas linktelėjo.

— Aš nežinau to vyro, kuris man davė vizitinę kortelę, vardo, — jis vėl sumirksėjo. — Ar negalėtumėt... galbūt... nuleisti žibintuvėlio? Jūs mane akinate.

— Jupiteris, — pasakė Koralina.

— Jupiteris? Kaip...

— Taip. Kaip dievo.

Santinas vėl linktelėjo, tarsi jam iš karto daug kas tapo aišku.

— Jis sakė, kad turiu čia ateiti, jei ką nors sužinosiu apie Kristoforą.

— Kristoforas negyvas, — šaltai atsakė Koralina.

Vienuolio veide atsispindėjo liūdesys, bet ne nuostaba.

— Kaip jis mirė?

— Jį nužudė, — atšovė ji nekantriai. — Ko jums čia reikia, Santinai?

— Jūs žinote apie Kristoforą daugiau nei aš. Bet atėjau ne todėl. Atėjau, nes man... — jis nuleido galvą. — Nes man reikia pagalbos.

Koralina su kartėliu atsiduso.

— Pagalbos? Apsidairykite aplinkui! Argi panašu, kad galėčiau kam nors suteikti pagalbą?

— Kur dabar Jupiteris?

— Ne čia. Jis Vatikane.

Santino akys, ir taip pakankamai įdubusios ir tamsios, regis, dar labiau įkrito, kai jo veido bruožus užgulė tamsūs šešėliai.

— Vadinasi, jie jį pagavo?

Koralina suraukė kaktą. Ar jis ką nors žinojo apie adeptus? Ar nuo jų bėgo Santinas, kai Jupiteris jį sutiko? Ji nusprendė pasitikėti vienuoliu, bent jau stovėdama atokiau nuo jo.

— Taurės adeptai, — patvirtino ji, bet vienuolis jos nesuprato.

— Ar jie taip save vadina? — paklausė vienuolis sumišęs. — Jie yra jaučio vergai, ar ne tiesa?

Jam, be abejonės, buvo ne visi galvoje. Jupiteris pasakojo, kokį įspūdį jam padarė vienuolis, bet arba jis tą įspūdį sušvelnino, arba Santino būklė staigiai pablogėjo. Jo veide, judesiuose, laikysenoje atsispindėjo beprotiška paranoja, jis buvo išsekęs ir priminė prie nuošalaus tvenkinio stovintį dykumų gyvūną, bet kurią akimirką pasirengusį bėgti.

Koralina nesiėmė komentuoti jo klausimo, tik pasakė:

— Mums reikia lipti aukštyn. Mes abu čia galime nusibaigti, — kai jis nereagavo, pridūrė: — Nuo drėgmės.

Atrodė, kad Santino sąmonę jos žodžiai pasiekė šiek tiek pavėluotai, praėjo kelios sekundės, kol jis linktelėjo.

Koralina apšvietė jam koridorių.

— Eikite pirmas.

Jis nusisuko ir nubrido prie laiptų, Jo judesiai buvo keisti. Pirmiausia Koralina pagalvojo, kad tai dėl vandens, bet netrukus pastebėjo, kad jis truputį šlubuoja. Ji sekė paskui jį per atstumą. Ta aplinkybė, kad vienintelis žmogus, kuris tikriausiai buvo jos pusėje, buvo praradęs protą, nepavertė jos padėties malonesne.

Permirkę jie kopė laiptais.

— Dar aukščiau, — nurodė Koralina vienuoliui. — Manau, mums reikės kelių sausų rankšluosčių.

Trečiame aukšte ji paprašė jo pastovėti prieškambaryje, o pati nuėjo į Šuvanės vonią sausų rankšluosčių. Ji pačiupo visą krūvą, pusę įspraudė Santinui į rankas ir nuvedė jį į svetainę.

Santinas iš lėto padėjo krūvą ant stalo, paėmė viršutinį rankšluostį ir rūpestingai, su didžiule pagarba jį išlankstė. Jis atidžiai šluostė savo šlapius drabužius ir atrodė labai nerangus.

Koralina truputį padvejojo, paskui paliko jį vieną ir nuėjo į vonią. Iš skalbimo mašinos ji ištraukė sausus džinsus ir dirbtinio kailio palaidinę su gobtuvu. Truputį padvejojusi paėmė dar vieną Santinui. Ji visada dėvėjo marškinėlius ir megztinius XL dydžio, plačius ir apkritusius, taigi drabužis tiks ir Santinui. Tik šlapių jo kelnių neturėjo kuo pakeisti.

Iš pradžių jai buvo nejauku persirenginėti prie Santino, bet vėliau pastebėjo, kad jam ši padėtis pasirodė daug keistesnė ir nemalonesnė nei jai. Vis dėlto jis buvo vienuolis, jis greitai ir truputį priblokštas nuleido akis į grindis, kai ji nusimovė šlapius džinsus ir pasimatė šlapios kojos. Tikriausiai jis kelis dešimtmečius nematė moters be drabužių.

Kai jis suprato, ką ji galvoja, tyliai tarė:

— Žinote, aš visada slaugiau tik vyrus, niekada neteko slaugyti moterų.

Ji šmurkštelėjo į sausas kelnes ir užtraukė užtrauktuką.

— Kokiame vienuolyne jūs gyvenate?

— Jau... jokiame. Aš palikau ordiną.

— Kurį? Kapucinų vienuolyną Veneto gatvėje?

Santinas linktelėjo.

— Aš žinau tą bažnyčią, — pasakė ji. — Santa Maria della Concezione. Kai buvau vaikas, kartą lankiausi bažnyčios laidojimo rūsiuose.

Vienuolis atsisegė dėmėtus marškinius, nusirengė juos ir skrupulingai sulankstė. Jo nuogas liesas kūnas išdavė, koks jis buvo išbadėjęs. Oda buvo labai šviesi, tarsi niekada neregėjusi saulės.

— Laidojimo rūsiai per pastaruosius metus nuo turistų apsilankymų sunyko.