Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Koralina atsuko jam nugarą, kol nusirenginėjo šlapius marškinius, šluostėsi ir vilkosi palaidinę. Kai ji atsigręžė, jis jau buvo visiškai apsirengęs.

Koralinai labai magėjo pažiūrėti, kaip atrodo Fabijaus pašviesinta nuotrauka, ji norėjo nueiti į vieną iš interneto kavinių centre. Ji nenustygo vietoje ir pasisuko eiti.

— Ar jūs tai žinote? — netikėtai paklausė Santinas.

— Ką aš turiu žinoti?

— Tiesą apie jautį. Apie Kristoforą. Apie begalinius laiptus.

Ji atsisėdo ant krėslo ranktūrio ir atidžiai pažvelgė į jį.

— Tas reikalas su jaučiu...

— Suprantu, — pertraukė ją Santinas. — Jūs manote, kad aš pamišęs. Bet yra tokių dalykų, kurių neišsigalvojau. Aš mačiau kitų žmonių piešinius, Remeo padarytus vaizdo įrašus. Laiptų vaizdus. Tai nebuvo įsikalbėjimas.

Koralina neturėjo jokio supratimo, ką jis šneka.

— Klausykite, aš nežinau, ką tai turi bendra su Jupiteriu arba adeptais. Net su Kristoforu.

— Kristoforas žinojo, kaip atrodo raktas, — pasakė Santinas. — Aš daugelį metų jį slaugiau, ir jis man jį nupiešė. Iš atminties, paveikslo viduryje. Jis visą laiką kartojo vieną sakinį...

— Dedalo namuose visada naktis, — pasakė Koralina tyliai.

Santinas nustebęs pakreipė galvą.

— Tokie buvo jo žodžiai. Jis sakė, kad turi čia, savo galvoje, rakto atvaizdą. O tada jis jį nupiešė. Aš nieko iš to nesitikėjau, suprantate, ilgą laiką nesitikėjau. Bet vieną kartą, kai brolis Remeo apie tai prašneko, ir tam tikri... tam tikri faktai sutapo... tam tikros nuorodos... tada aš užsakiau, kad padarytų raktą. Kristoforas manimi pasitikėjo. Aš parodžiau jam raktą, tada jis įsiuto. Jis šaukė ir rėkė, ir mušė mane, ir kalbėjo nesąmones. Vėliau jis tiesiog pradingo. Mes negalėjome jo sulaikyti.

Apačioje, gatvėje, trinktelėjo automobilio durelės, paskui antros. Koralina atsistojo.

— Ar jūs girdėjote? — ji nelaukė atsakymo, o nubėgo į kambarį, kurio langai ėjo į gatvę, ir pažiūrėjo pro langą. Ji pamatė juodo automobilio stogą. Limuzino stogą.

Pirmame aukšte pasigirdo garsus grikšėjimas.

— Tai parduotuvės durų stiklas, — išsprūdo jai.

— Jie ateina, — sušnabždėjo Santinas, bet jo balsas skambėjo labai ramiai, beveik abejingai. — Jie mus nužudys, — paprastai konstatavo jis tokiu balsu, tarsi kalbėdamas apie artėjantį lietų.

Koralina nubėgo prie laiptų, ji įtemptai mąstė. Tada ji įstūmė Santiną į svetainę.

— Pro stiklines duris, greičiau! Iš terasos galima patekti ant stogo. Greičiau, judėkite!

— O kaip jūs?

Ji pasiklausė, kas darosi apačioje, girdėjo stiklo grikšėjimą po kojomis.

— Turiu kai ką padaryti. Bėkite pirmas!

Ji nelaukė ir nežiūrėjo, ar jis klausys jos nurodymų. Skubiai, bet kaip galėdama tyliau, ji nusėlino laiptais žemyn.

— Jūs einate prie jų! — sušnabždėjo sumišęs Santinas jai už nugaros.

— Dinkite gi! — atkirto ji piktai.

Ji girdėjo, kaip jis patraukė į svetainę, tada įsiklausė į iš apačios sklindančius garsus. Ji girdėjo mažiausiai du balsus, bet nesuprato, ką jie sakė. Stiklas jau nebegrikšėjo, tai reiškė, kad visi buvo parduotuvėje.

Koralina nusileido iki antro aukšto laiptų aikštelės. Čia gulėjo išmėtyta knygų krūva, už kurios prieš kelias dienas, tada, kai atvyko Jupiteris, užkliuvo Šuvanė. Knygų siunta kardinolui Merendai. Tada — Viešpatie, tai skamba taip, tarsi nuo to laiko praėjo keleri metai! — Koralina pažadėjo senelei, kad knygos bus kuo greičiau nugabentos į Vatikaną. Šis atsiminimas sukėlė merginai skausmą. Tuo metu ji dar negalėjo numanyti, kaip klostysis įvykiai.

Apačioje kažkas subarškėjo. Kažkas užkliuvo ir ėmė plūstis sunkia, griežta, šiurkščia kalba.

Koralina iš susijaudinimo sulaikė kvėpavimą. Jos žvilgsnis nuslydo suversta knygų rietuve, ieškodamas... kažko.

Ji tai pamatė tą pačią akimirką, kai pirmame aukšte sugirgždėjo laiptai. Vyrai lipo aukštyn!

Koralina pačiupo savo radinį — paprastą popieriaus lapą, kardinolo ranka rašytą knygų, kurias Šuvanė turėjo jam nusiųsti, sąrašą. Šalia jo parašo puikavosi ryškus senoviškas lako antspaudas.

Su šiuo dokumentu rankose Koralina puolė prie laiptų. Akies krašteliu ji dar pamatė, kaip kažkas išniro iš už laiptų posūkio, didelis juodas siluetas, ir nustebęs pažvelgė į laiptais bėgančią Koraliną.

Mergina išgirdo, kaip vyrai paspartino žingsnį ir pradėjo persekioti. Girdėjosi sunkūs žingsniai ant medinių laiptų. Pasigirdo šūktelėjimas, kurio ji nesuprato.

Ji užskuodė į trečią aukštą, žaibo greitumu perbėgo svetainę ir šmurkštelėjo į terasą ant stogo. Santino niekur nesimatė. Per langus ji matė abiejų vyrų šešėlius, kurie bėgo per svetainę paskui ją.

Uždususi ji įgrūdo Merendos raštą į tą pačią kelnių kišenę, kurioje buvo kompaktinė plokštelė, ir pasileido siaurais geležiniais laipteliais aukštyn, prie aukščiau esančio stogo. Čia, viršuje, Jupiteris užtiko ją vaikščiojančią per miegus. Ryto saulė kyštelėjo pro debesų properšą ir užliejo stogus skystu auksu. Aplink plytėjo rudų ir ochros atspalvių čerpinių stogų, bokštų ir frontonų jūra. Ant kaimyninio namo stogo karvelidėje pradėjo nerimauti balandžiai, tarsi jausdami netoliese gresiantį pavojų.

Santinas stovėjo netoli pertvaros, už kurios žiojėjo gatvės praraja.

— Ne ten eini! — sušuko ji, sunkiai kvėpuodama. — Eik ana ten!

Ji parodė dešinėn, kur jos namo stogas rėmėsi į nuožulnų gretutinio namo stogą. Beveik! Tarp abiejų namų buvo gilus plyšys, ne platesnis nei pusantro metro. Koralina pasuko į tą pusę, tada sustojo laukdama, kad Santinas sektų paskui ją.

Bet Santinas vis dar stovėjo nejudėdamas prie pertvaros, žvelgė tai į prarają, tai į ją — ir šypsojosi.

Koralina nusuko nuo jo akis, kai užlipę geležiniais laiptais pasirodė persekiotojai. Pirmąjį vyrą ji iš karto pažino. Tai buvo vairuotojas, vyras, kuris stūmė profesoriaus Trojano vežimėlį į salę prie Dedalo portalo. Antrasis vyras dėvėjo tamsų kombinezoną. Jis buvo ne smulkesnis už vairuotoją, gal net truputį platesnių pečių. Jo veidas buvo be jokios išraiškos, jame nebuvo net susidomėjimo. Koralinai pasirodė, kad jis yra toks žmogus, kuris daro tai, ką jam liepia, tas, kuriam netrukdo sąžinės graužimas. Jis pasirodė jai pavojingesnis net už išdidžiai besišypsantį vairuotoją.

— Santinai! — sukliko ji. — Eime!

Jei vienuolis dar ilgiau dels, tuodu užkirs jam kelią. Ir iš tikrųjų jis pradėjo eiti, netikėtai greitai šlubčiojo prie jos, o jo lūpos vis dar keistai šypsojosi, švelniai, beveik draugiškai. Ši šypsena taip ją nustebino, kad ji kelias akimirkas negalėjo atitraukti akių. Bet paskui ji staigiai apsisuko, nubėgo kelis paskutinius metrus iki pakraščio ir atsispyrusi šoko per plyšį tarp namų. Atsitrenkusi į nuožulnų čerpių paviršių ji išsigando, kad gali nuslysti kartu su čerpėmis, bet po dviejų trijų akimirkų mergina jau bėgo toliau.

Santinas sekė paskui ją, nepaisant luošos kojos jis nušoko dar toliau už Koraliną. Mergina palaukė jo ir leido jam bėgti pirmam nuožulniu stogu aukštyn, per stogo kraigą ir vėl stogu žemyn. Koralinai pasidarė truputį nejauku stebint, kaip tiksliai Santinas rado teisingą kelią, kaip išvengdavo sutrūnijusių stogo čerpių, kaip vikriai apsukdavo stoglangį, kurio nesimatė per iškyšulį. Atrodė, jis čia pažįsta kiekvieną stogą, jau lankėsi čia ir numatė atsitraukimo kelią.

Žinoma! — pagalvojo ji apstulbusi. Tikriausiai jis šiame name laukė jos daug ilgiau, užlipo į viršų ir ištyrė padėtį. Jo bėgimas nuo kažko išmokė jį šito. Galbūt jis yra vienuolis, galbūt atrodo ligotas ir nusilpęs, bet Koralina suprato, kad šią akimirką Santinas puikiai žinojo, ką daro.