Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Galų gale Jupiteris suprato, kad jie naudojosi tik evakuaciniais koridoriais ir gaisrininkų laiptais. Pagaliau jie įėjo į prieškambarį, išklotą kilimu. Jo sienos buvo apkaltos medinėmis lentelėmis.

Pro aukštas dvivėres duris jie įžengė į erdvų kabinetą, kurio sienos iki pat lubų buvo nukabinėtos brėžiniais ir pastatų piešiniais. Prie sienų klubų aukštyje buvo pritaisytas geležinis turėklas, panašus į skersinį baleto studijose. Už lango plytėjo ryto saulės spindulių nušviesti Vatikano sodai, nedidukės sodrios šviesiai žalios spalvos kalvelės. Jupiteriui jos pasirodė tokios nenatūralios, kaip aliejumi tapyto paveikslo peizažas.

Kambario viduryje stovėjo rašomasis stalas, jo stalviršis buvo iš pilko marmuro plokštės. Viename puodelyje garavo tik ką įpilta arbata. Antrasis apverstas puodelis stovėjo šalia, ant lėkštės buvo sukrauti cukruoti sausainiai. Atrodė, tarsi Jupiteris pakviestas į dalykinį verslo pasitarimą, o ne kvotai ar dar kam nors blogiau.

— Sėskitės! — parodė Landinis minkštą krėslą prie stalo.

Jupiteris buvo dėkingas, bet to neparodė. Žygis pėsčiomis per Vatikaną jį išsekino. Akis vėl dengė rūkas, o Albino balsas skambėjo dusliai ir keistai. Jupiteriui netrukus reikės dar vienos injekcijos, šį kartą ganėtinai stiprios, kad galutinai nuslopintų alerginę reakciją. Antraip mažiausiai po valandos jis voliosis ant grindų kaip suspardytas šuo.

— Palikite mus vienus, Landini, — ištarė balsas už Jupiterio nugaros. Jis negirdėjo, kad kas nors būtų įėjęs į kambarį, o kai nevikriai pažvelgė pro petį, pamatė profesorių Trojaną. Guminiai jo kėdės ratukai riedėjo stora kilimine danga visiškai be garso.

— Ar jūs tikras, — pradėjo Landinis, bet buvo tuoj pat Trojano pertrauktas.

— Mūsų draugas neatrodo toks stiprus, kad sugebėtų nusukti man sprandą, — profesorius tyliai nusijuokė, jo juokas skambėjo netikėtai šiltai, beveik draugiškai. — Eikite, Landini. Ir paimkite sausainį.

Jupiteris pajuto kylantį isterišką juoką, bet paskutinę akimirką sugebėjo susitvardyti. Buvo verta nueiti tokį varginantį kelią, kad pamatytų apsiniaukusį Landinio veidą.

Trojanas nuriedėjo pro Jupiterį prie savo rašomojo stalo. Jis mandagiai jam linktelėjo ir dar kartą kreipėsi į Landinį:

— Nenorite sausainio? Na gerai, tada prašau uždaryti paskui save duris.

Landinis staiga pasisuko vietoje, bet neišdrįso prieštarauti. Duris jis trinktelėjo truputį stipriau, nei reikėjo.

— Parankinis, — atsiduso Trojanas, — ir niekur kitur nėra tinkamas, — jis papurtė galvą ir nusišypsojo Jupiteriui. — Sunku patikėti, kad jis iš tikrųjų yra Vatikano kunigas, ar ne tiesa? O, ne dėl jo niekšiškumo — ši savybė čia plačiai paplitusi, patikėkite manimi — ne, dėl savo kvailumo. Ar galite įsivaizduoti, kad Landinis laisvai kalba lotyniškai? Aš negaliu to įsivaizduoti net ir turėdamas geriausių ketinimų, — jis vėl nusijuokė, pro rūku aptrauktas Jupiterio jusles prasimušė nedrąsi mintis, kad galbūt jis bendrauja su draugišku senu ponu.

Nesusipratimas! Viskas tik nesusipratimas!

Trojanas kostelėjo sausu, nesveiku kosuliu. Tikrovė prieš Jupiterio akis vėl persikreipė, susiliejo ir virto kažkuo kitu, kai staiga iš kairiosios Trojano nosies landos pasirodė tamsus kraujo lašas ir iš lėto nuriedėjo iki jo apatinės lūpos.

— Ak, prakeikimas, — sušnabždėjo profesorius, išsitraukė nosinę ir prispaudė panosėje. Jis užvertė galvą. Jupiteris staiga nebesusigaudė, kas iš jųdviejų iš tikrųjų buvo sumuštas.

— Palaukit minutę, — sumurmėjo Trojanas nosiniu balsu.

Iš tikrųjų jie sėdėjo ir tylėjo, profesorius užvertęs galvą, Jupiteris nugrimzdęs minkštame krėsle, nesugebantis nieko savarankiškai daryti. Jo protas veikė beveik be sutrikimų, kad suvoktų situacijos absurdiškumą, bet jam trūko jėgų tam pasipriešinti, sulaužyti šią savitą nuotaiką, trenkti kumščiu į stalą arba tiesiog aprėkti šį senį, jį supurtyti ir viską išvardyti, kas jam buvo padaryta.

Ir Šuvanei. Ir Janusui.

Ir Koralinai.

Bet jis galėjo tik sėdėti čia, spoksoti į kraujuojantį Trojaną sutrikęs ir visą laiką galvoti: Noriu iš čia ištrūkti ištrūkti ištrūkti...

Pagaliau Trojanas pasilenkė į priekį, dar kartą priglaudė nosinę prie nosies ir burnos ir įsikišo ją į kišenę. Jo šnervė vis dar buvo rausva nuo kraujo, sudžiūvęs kraujavimo pėdsakas, ir Jupiteris turėjo prisiversti pakelti akis ir pažvelgti į profesorių. Ploni metaliniai jo akinių rėmeliai blykstelėjo.

— Ko jūs norite? — paklausė Jupiteris.

— Ar norėtumėte arbatos? — Trojanas atvertė antrąjį puodelį ir įpylė arbatos, nelaukdamas Jupiterio atsakymo. Jis pastūmė arčiau jo puodelį ir sausainius. — Jums reikia papusryčiauti.

— Todėl įsakėte mane čia atvesti? Kad su manimi papusryčiautumėt? Jūsų žmonės šį rytą mėgino mane nužudyti.

Trojanas linktelėjo, jis atrodė sumišęs.

— Ta istorija su vynu... Patikėkite, tai buvo ne mano idėja. Tai bus sugalvoję Landinis su fon Tadenu.

— Žinoma, — atsakė Jupiteris nepatenkintu balsu.

— Valgykite, — paragino Trojanas vėl. — Duodu garbės žodį, kad šis maistas geras.

Jupiteris nepalietė nei puodelio, nei lėkštės.

— Bet mano skrandis — ne.

Profesorius nesuprasdamas pažvelgė į jį, tada gūžtelėjo pečiais.

— Kaip pasakysite.

— Grįžkime prie reikalo, — kambarys ėmė siūbuoti jam prieš akis, o pastatų piešiniai per daug susiliejo, kad įžiūrėtų smulkmenas. Bet kažkodėl ši aplinka palengva grąžino jam pasitikėjimą. Anksčiau jis dažnai bendravo su tokiais žmonėmis kaip Trojanas ir dažniausiai gaudavo, ko norėdavo.

Bet tie žmonės nieko nežinojo apie alergiją. Jie tavęs nekankino.

— Turėčiau pažymėti, kad kažkada jums labai sekėsi profesinė veikla, — pasakė profesorius.

Komplimentas. Tai buvo tik pirmas žingsnis.

— Jūs buvote ne tik seklys, jūs buvote verslininkas. Todėl norėčiau kai ką pasiūlyti.

— Aš nebeturiu vario raižinio, kaip jūs jau tikriausiai pastebėjote.

— Bet žinote, kur jis yra.

— Praėjo kelios valandos, kai jį pastarąjį sykį mačiau. Tai buvo tada, kai Estakada mus čia atgabeno.

Trojano veidas apsiniaukė.

— Estakada...

— Jūsų globotinis padarė klaidą, kad iš karto nepaėmė raižinio iš mūsų, — Jupiteris pamėgino klastingai nusišypsoti, bet pats pajuto, kad jam gėdingai nepavyko. — Tai gali susilpninti ne tik jo, bet ir jūsų padėtį tarp adeptų, ar ne tiesa?

Profesorius garsiai atsiduso.

— Nenoriu jūsų apgaudinėti. Jūs esate teisus. Daugelis yra tos nuomonės, kad Estakada nesusidorojo. Bet patikėkite manimi, aš kaip ir jis esu prieš bet kokį jėgos panaudojimą. Landinis mėgsta šitaip pasilinksminti, bet aš tokius metodus laikau nederamais ir netinkamais.

Iš jo intonacijos Jupiteris suprato, kad tai nebuvo jo moralinė nuostata. Žudymo ir kankinimų jis vengė dėl tos pačios priežasties, dėl kurios galbūt vengtų ryšėti citrinų spalvos kaklaraištį arba ryšėti plunksnų boa. Prievarta, profesoriaus manymu, buvo ne smerktina, o tik neskoninga.

— Janusas turi šalininkų Vatikane, — pasakė Trojanas kiek patylėjęs ir atsirėmė alkūnėmis į stalo kraštą. — Mes nesame įsitikinę, kas šie žmonės. Bet jūs, Jupiteri, žinote. Aš norėčiau, kad jūs su manimi bendradarbiautumėte.

— Man reikia pasakyti jų vardus?

— Aš noriu, kad jūs mums talkintumėte. Jūs esate gabus žmogus, galėtumėte dirbti Bažnyčios pavedimu ir po visą pasaulį ieškoti meno vertybių. Ne smulkių, nereikšmingų objektų, ne tų menkniekių, kuriais užsiiminėja privatūs kolekcininkai. Bažnyčia turi tokios didžiulės vertės objektų, kuriuos jūs tik galite įsivaizduoti, ir ji vis dar ieško daugybės per šimtmečius prarastų vertybių. Tai galėtų būti jūsų, Jupiteri, užduotis. Tokį jaudinantį ir pelningą pasiūlymą vargu ar jums kas nors padarys, — jis vėl nusišypsojo. — Jūs tik turite manimi pasitikėti.