Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Tai fantastiška, — pasakė Jupiteris ramiu balsu. Jis taip iš tikrųjų manė, nepaisydamas antipatijos, kurią jautė Trojanui ir adeptams. Per paskutinius dešimtmečius pastatyti pastatai neprilygo šiems eskizams. Trojanas buvo genijus, vieną akimirką Jupiteriui pasirodė, kad jis supranta, kas vyksta profesoriaus sieloje po šitiek metų vilčių, jog kada nors jis pats bus vienoje gretoje su Mikelandželu, Beminiu ir Domeniku Fontana, pats bus Vatikano architektas, kurį istorija iškels į meno Olimpą.

Jupiteris priėjo sienos pabaigą, nenoriai atitraukė žvilgsnį nuo piešinių ir atsigręžė į Trojaną.

Senukas stovėjo už kelių metrų nuo jo. Jis vėl užvertęs galvą spaudė nosinę prie nosies. Jupiteris matė, kad kraujas sunkėsi per baltą šilką, dabar ant kai kurių piešinių jis pastebėjo mažus rudus taškelius — kraujas, kuriuo Trojanas apšlakstė savo piešinius. Jo sveikata buvo paaukota menui, naujojo pasaulio kūrimui. Profesorius buvo tikrasis Demiurgas, ir tuo skyrėsi nuo visų apsišaukėlių meno žinovų, su kuriais Jupiteris lig šiol turėjo reikalų. Net menininkai, kuriuos jis buvo sutikęs, galiausiai buvo tik vartotojai, renką ir dauginą sena, vieni talentingiau, kiti nevykusiai. Bet tarp jų nebuvo nė vieno, kuris turėtų bent lašą vaizduotės, kad galėtų sukurti kažką panašaus į tai, kas kabėjo ant šių sienų.

— Jūs vis dar tikitės, kad vieną dieną tai bus įgyvendinta? — paklausė Jupiteris.

Trojanas nuleido nosinę, bet kraujas vis dar bėgo.

— Aš tai įgyvendinsiu, — pasakė jis tvirtu balsu ir vėl prispaudė nosinę prie nosies.

— Jūs dirbate su adeptais, kad patrauktumėt juos į savo pusę. Jie rūpinasi, kad Dedalo namai liktų paslaptimi, o jūs savo ruožtu tikitės, kad jūsų planai bus įgyvendinti!

Trojanas neatsakė, bet kukliai šypsojosi, prisidengęs krauju permirkusia šilkine nosine. Viena ranka laikydamasis už turėklo, jis be galo lėtai pajudėjo prie vežimėlio.

Jupiteris stebėjo jį. Bet nesistengė padėti. Jį apimdavo čia pasibjaurėjimas, čia nuostaba. Genijus invalido kūne.

— Kas iš tikrųjų yra už Dedalo portalo? — paklausė Jupiteris. — Juk jūs tai žinote, ar ne?

— Iš kur galėčiau žinoti? — sušvokštė Trojanas ir toliau slinko pasieniu.

— Jūs tiek metų dirbate Vatikane. Tik nepasakokite man, kad archyvuose neieškojote užuominų. O gal Kristoforas tai atliko už jus? Ar ne todėl jis neteko proto?

Profesorius toliau sunkiai dėliojo koją už kojos, atsigręžęs į sieną, dešinėje laikydamas suglamžytą kruviną nosinę.

— Kristoforas, — šnabždėjo jis, purtydamas galvą. — Tas kvailys.

— Ką jis atrado?

— Raktą. Bet tai jūs žinote. Vienintelį septynioliktos plokštės spaudą. Ir — bent taip jis tvirtino — slaptus Piranezio užrašus, kas laukia to, kuris atidarys Dedalo namus. Jis užrašus sunaikino, niekam nespėjus jų perskaityti. Bet jis nesugebėjo laikyti liežuvio už dantų.

— Todėl Kristoforas pašalino raktą iš atspaudo? Kad niekam nekiltų mintis juo pasinaudoti?

Profesoriui iki vežimėlio dar liko trys metrai. Kas žingsnį jam darėsi sunkiau judėti.

— Ar aš iš tikrųjų turiu atsakyti į šį jūsų klausimą?

Jupiteris priėjo prie invalido vežimėlio ir uždėjo ranką ant atlošo. Jis nenorėjo, kad atrodytų, lyg jis atsirėmė, bet jis iš tikrųjų atsirėmė.

— Kas ten, apačioje?

— Kai kas nesuvokiama, — sušnabždėjo Trojanas. — Galia, didesnė nei...

— Klausykit, liaukitės man pasakojęs tas ezoterines nesąmones, profesoriau!

Trojanas sustojo ir rūsčiai pažiūrėjo į Jupiterį.

— Nesąmones? Mano berniuk, jūs nežinote, ką sakote.

— Tada pagaliau jūs pasakykite man!

Senukas vėl pradėjo žingsniuoti.

— Dedalo palikimas, — pasakė jis. — Galbūt jo dvasia. Galbūt jo prakeikimas. Galbūt kas nors, ko negalima išreikšti žodžiais.

— Bet jūs sakėte, kad Piranezis tai aprašė.

— Piranezis atidarė šoninį įėjimą. Jis pro jį nusileido į gelmes. Vartai buvo tik trumpą laiką atidaryti, tačiau kai kas iš ten išsprūdo. Tai būtų galima labiausiai sulyginti su virusu, — Trojanas pasiekė vežimėlį ir dejuodamas į jį sudribo. — Dabar geriau.

— Su virusu... norite pasakyti, kažkas panašaus į faraonų prakeiksmą? — Jupiteris paleido krėslo atlošą, nes būti šalia profesoriaus jam buvo nemalonu. Stengdamasis eiti tiesiai, jis nužingsniavo prie krėslo ir atsisėdo. Iš karto galvos svaigimas sustiprėjo, kraujas ūžė ausyse, kol grįžo pusiausvyros pojūtis.

— Ne, ne bakterijos, ne pelėsiai ir ne kas nors panašaus, — paprieštaravo Trojanas ir nuvairavo savo vežimėlį prie rašomojo stalo. — Tai nesusargdina žmonių ir nenužudo, — jis pamėgino pakelti puodelį, pastebėjo, kaip smarkiai dreba rankos, ir padėjo į vietą. — Užpuolami ne žmonės, o pastatai.

— Nesuprantu jūsų.

— Piranezis aprašė šį procesą. Jis net mėgino jį nupiešti. Bet Kristoforas sudegino visus dokumentus. Todėl ir įsakiau išmesti jį iš Vatikano. Galbūt tai jums bus įrodymas, kad nesu žudikas. Kristoforo mirtis ant Landinio sąžinės. Ar nemanote, kad aš seniai galėjau jį nužudyti?

— Ką jūs norėjote tuo pasakyti — užpuolami pastatai?

Trojanas nejučia sušnarpštė, nes Jupiteris nesiklausė jo mėginimo gintis.

— Piranezis atvėrė vartus, nusileido žemyn, o kai grįžo į viršutinio pasaulio šviesą, kai kas buvo nebe taip, kaip anksčiau.

Miestas buvo kitoks. Piranezis pasiklydo skersgatviuose, kuriuos jis prieš kelias dienas gerai pažinojo. Namai buvo pasikeitę, dingo kai kurios sankryžos, kitos buvo atsiradusios. Bet, regis, niekas to nesuvokė. Kai kas pasiklysdavo, bet visi elgėsi taip, tarsi tai būtų jų pačių apsirikimas. Ar jūs kada nors buvote pasiklydęs vietovėje, kurią tarėtės gerai pažįstąs? Žinoma, kad kiekvienam iš mūsų pasitaikė. Ir ar neatrodė jums, kad pati vieta pasikeitusi? Esu tikras, kad ne, jūs pats kaltinote save. Kaip pasielgtų ir visi kiti. Nuramintų save, kad ne ten pasuko, kad sankryžoje pasirinko ne tą kelią, — Trojanas antrą kartą pamėgino paimti puodelį, šį kartą jam pavyko gurkštelėti iš jo. Patenkintas jis nusišypsojo ir padėjo jį ant stalo. — Bet Piranezis buvo kitos nuomonės. Kai jis sugrįžo iš Dedalo namų, pasiklydo. Bet vargu ar kas nors geriau pažinojo miestą nei jis, vargu ar buvo nors vienas kampelis, kurio jis nebuvo nupiešęs arba išraižęs vario plokštėje. Tai buvo tik maži pasikeitimai, ne tas kampas šen, nauja sankryža ten, namas stovėjo penkiais metrais dešiniau ar kairiau. Bet tai neabejotinai buvo pasikeitimai. Ir Piranezis priėjo prie išvados, kad tas reiškinys susijęs su Dedalo namais, arba su Carceri , kaip jis juos vadino. Jis tikėjo, kad tą akimirką, kai jis pradarė vartus, prasidėjo miesto virtimas labirintu , o jis baigėsi, kai vartai buvo uždaryti, — Trojanas atsiduso. — Štai ką aš vadinu virusu. Jis užpuola vietovę ir keičia ją, iššakoja ir sujaukia. Jis paverčia ją labirintu.

Jupiteris atidžiai klausėsi, nes juto, kad tada nukreipia dėmesį nuo besisukančio kambario ir pulsuojančių sienų — ir nuo baisaus niežulio, kuris vėl sustiprėjo.

Jis prisiminė savo kelionę iš oro uosto į bažnyčią, apie jaunojo taksi vairuotojo klaidžiojimus, šis tvirtino, kad dar niekada gyvenime nebuvo pasiklydęs. Jis prisiminė knygų lentynas po Vatikanu, kurios atrodė pasikeitusios ir pasislinkusios, kai jis ieškojo išėjimo.

Ir jis prisiminė laukinį kanopų kaukšėjimą, kurį girdėjo tolumoje, ir nerišlų Santino pasakojimą apie jautį, kuris jį sekė.