Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Ką tu čia veiki? — paklausė jis užsikirsdamas. Jis buvo užkimęs, gerklė degė kaip smarkiai persišaldžius.

— Ne dabar! — ji nutempė jį toliau nuo sienos, jis buvo per daug susirūpinęs, kad neparkristų, todėl nebeuždavinėjo jokių klausimų.

Jis sekė paskui ją medžių alėja, paskui — per krūmus. Kartą jis pamatė netoliese juodai vilkinčių kunigų grupę, įsigilinusią į pokalbį. Toliau sodai buvo visiškai tušti.

Miva vedė jį toliau nuo pastatų, kryžkelių ir nedidelių aikščių slėpdama už krūmų ir medžių. Už vieno azalijų krūmo jie sutiko sodininką, bet vyras, regis, nekreipė į juos dėmesio.

Pagaliau jie priėjo aukštą plytų tvorą, kuri rytuose skyrė sodus. Kadaise tai buvo įtvirtinimų dalis, tais laikais, kai Vatikanas dar buvo už Romos miesto ribos. Buvo likę du seni bokštai ir dalis mūro sienos. Ant vieno bokštų kilo Vatikano radijo antena.

Miva vedė Jupiterį į pietus, prie antrojo bokšto. San Giovanni bokštas atrodė apleistas, vartų nesaugojo sargybiniai. Virš įėjimo buvo pavaizduoti abu šventieji, kurių vardais pavadinti vartai: Jonas Krikštytojas ir Jonas Evangelistas. Miva iš kišenės išsitraukė raktų ryšulį, skubiai apsidairė, atrakino vartus ir įstūmė pro juos Jupiterį. Pati šmurkštelėjo paskui pro plyšį, uždarė vartus ir užrakino. Raktų ryšulys dingo striukėje.

— Kur juos gavai? — paklausė Jupiteris.

Miva ėjo pirma.

— Pavogiau iš Trojano kabineto, — atsakė ji trumpai. — Kaip ir švirkštą.

Jis kopė paskui ją laiptais, kol priėjo kambarį, kurio siauras langas žvelgė į rytus. Pro medžius buvo matyti Vatikano sraigtasparnių nusileidimo aikštelė, toliau, anapus, šviesiai rudi senamiesčio fasadai. Jupiteris į tai žiūrėjo kaip į viliojančią kito pasaulio panoramą. Koralina buvo kažkur ten. Žinoma, jei jai iš viso pavyko pabėgti.

Atsiminimas apie Koraliną išblėso, kai Miva pritraukė jį prie savęs ir pabučiavo. Ji prispaudė lūpas prie jo lūpų taip, tarsi būtų seniai jo ilgėjusis. Jupiteris leido jai taip elgtis, net pagavo save mėgaujantis tuo. Bet tuo pat metu jis stengėsi išlaikyti atstumą, kuris vis labiau mažėjo.

Miva jį paliko, apvogė, sužlugdė jį ir jo karjerą. Ji padarė viską, kad jį pribaigtų — nieko nepaaiškinusi, nesusitikusi su juo, net nepaskambinusi. Ji kaip voras audė aplink Jupiterį kokoną, suparalyžiavo ir atskyrė nuo išorinio pasaulio. Atvirai sakant, Jupiteris tik laukė akimirkos, kad mergina papurtytų jį ir pažadintų iš letargo.

Bet tada paskambino Šuvanė. Jis nuskrido į Romą, rado naują užduotį. Tikslą. Ir jis vėl pamatė Koraliną, Koraliną, kuri penkiolikos metų atrodė tokia pažeidžiama su savo batika puoštais naktiniais marškiniais, o dabar buvo moteris.

Jis išsivadavo iš Mivos glėbio.

— Nereikia, — sušnabždėjo jis.

— Aš ilgėjausi tavęs.

Jis nusuko akis nuo jos žvilgsnio ir vėl priėjo prie lango.

— Ką visa tai reiškia? — iš tikrųjų Jupiteriui buvo nelabai smalsu, jis tik buvo suglumęs. Kai Miva iš karto neatsakė, jis atsigręžė į ją remdamasis abiem rankom į palangę ir pažvelgė taip aiškiai, kaip tik sugebėjo. Jam pasirodė, tarsi jos veidas plauktų kaip gėlės žiedas juodos kūdros paviršiuje. — Ką tu čia veiki?

— Gelbėju tave, — pasakė ji tyliai. Švelnus raudonis nudažė jos skruostus, tarsi ji gėdytųsi savo prisipažinimo. — Aš tik šiandien sužinojau, kas įvyko. O Viešpatie, Jupiteri... jie vos tavęs nenužudė.

— Jie nebuvo pirmieji.

Ji kilstelėjo antakį, regis, nesitikėjo iš jo išgirsti tiek sarkazmo.

— Tu vis dar pyksti ant manęs. Žinoma. Kai ką aš galėčiau tau paaiškinti, jei būtų pakankamai laiko, bet kita... — ji patylėjo, tada tęsė: — Aš padariau klaidą. Žinau tai.

— Klaidą? — jis karčiai nusijuokė ir bejėgiškai mostelėjo į pistoletą po švarkeliu. — Tąsyk turėjai mane iš karto nušauti, tada viskas būtų buvę labai paprasta.

Miva patempė lūpų kampučius.

— Nebūk toks patetiškas, tau netinka. Kartais santykiai nutrūksta, taip jau atsitinka. Kiti su tuo susidoroja.

— Bet ne taip! Ne tokiu būdu! — jis buvo įsiutęs, bet tai buvo šaltas, beveik ramus pyktis, kuris jam suteikė pranašumo jausmą, kuris galėjo tapti apgaulingas ir net pavojingas. Iš tikrųjų jis buvo per daug nusilpęs tokiam konfliktui. — Tu man dar nepasakei, ko tu čia, Vatikane, ieškai? — paklausė jis jau truputį ramiau.

— Tau tai nepatiks, — pasakė ji.

— Ak taip? — jis norėjo prieiti prie jos, bet keliai vis dar linko. Pykdamas ant savęs liko prie lango. — Tvarkai kartu su Trojanu ir jo bendrais reikaliukus?

Ji suraukė kaktą, kaip anksčiau dažnai darydavo, kai jis pasakydavo ką nors kvailo arba kas jai nepatikdavo.

— Tu iš tikrųjų taip manai?

— Po visko, ką padarei? Patikėk, Miva, mano nuomonės tu tikrai nenorėtum išgirsti!

Ji švelniai nusišypsojo.

— Tu esi įsiutęs. Ir turi tam priežastį. Aš... atleisk man.

— Tu atsiprašai? — jis negalėjo suvokti to, ką dabar girdėjo. — Ir manai, kad viskas bus kaip anksčiau?

— Ne, — atsakė ji tvirtai. — Aš buvau rimtai nusiteikusi, kai skyriausi su tavimi. Tik noriu, kad tu man atleistum.

— Gerasis Dieve, Miva... — kažkas buvo ne taip. Nusiminęs jis pamėgino suvaldyti chaosą galvoje. Jis turėjo išgirsti kažkokią naujieną, bet negalėjo suvokti kokią.

Todėl vėl paklausė:

— Kodėl tu, tiesą sakant, čia?

— Ar iš tikrųjų nori išgirsti tiesą?

— Po galais, Miva!

Miva giliai įkvėpė.

— Kaip nori. Tavo draugė, ta Šuvanė, man paskambino.

Akimirką jis netikėdamas spoksojo į ją, tada nusijuokė:

— Liaukis, galėjai sugalvoti ką nors geresnio nei...

— Tai tiesa, — nutraukė jį Miva. — ji man paskambino. Ji visą laiką žinojo, kur gali mane rasti. Bet ji manęs nemėgo, tu gi žinai. Todėl nenorėjo, kad tu su manimi susitiktum.

— Ir kadangi ji tavęs nemėgo, paskambino tau?

— Ne, jai reikėjo pagalbos. Ji manė, kad tu nebegali jai padėti.

— Nebegaliu padėti? Aš...

— Liaukis, Jupiteri! Šuvanei reikėjo pinigų. Ji suprato, kad šukė šio to verta. Tu atvykai, kad patartum jai. Bet ką padarei? Įsivėlei į tą kvailą istoriją apie Piranezį, Carceri ir tą slaptą draugiją. Šuvanė suprato, kad tu neparduosi šukės, kol neišsiaiškinsi visko. Ji pakeitė šukę ir paskambino man, kad aš padėčiau, nuvesčiau ją pas žmogų. Ji galbūt manęs nemėgo, bet gerai žinojo, kad pažįstu daugybę žmonių, kad parūpinčiau jai nedidelį turtelį. Todėl atvykau į Romą. Dėl keturiasdešimties procentų.

Jupiteriui pasirodė, kad po jo kojomis prasivėrė grindys.

— Aš visada imdavau penkiasdešimt, — pasakė jis silpnu balsu, vien tam, jog ką nors pasakytų.

Ji ramiai linktelėjo.

— Penkiasdešimt procentų nuo nieko prieš keturiasdešimt procentų nuo... labai daug. Regis, aš sudariau geresnį sandėrį.

Lauke pro šalį praskrido sraigtasparnis, iš pradžių Jupiteris pamanė, kad jis nusileis aikštelėje prieš langą. Bet vėliau suprato, kad tai policijos sraigtasparnis, jis skrido virš sodų ir netrukus dingo iš akiračio.

— Buvau Milane, kai ji man paskambino, — tęsė Miva. — Atvažiavau per dvi valandas. O dar po dviejų valandų patekau į Vatikaną.

Jupiteris iš visų jėgų mėgino sekti jos mintį, bet mąstė dar per lėtai. Aiškaus proto fazės būdavo pertraukiamos svaigulio priepuolių.

— Tu sakei, kad norėjai šukę parduoti. Kam tada ėjai į Vatikaną?