Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Bet ne tik jis stebėjo, kaip ji bėga prie automobilio.

Iš galinio kambario kompiuterio vaizduoklio spoksojo piktas veidas.

Miva atitraukė lūpas ir sušnabždėjo:

— Mes negalime čia pasilikti. Tikriausiai tavęs jau visur ieško.

— Galbūt nusipirkai ne tik raktus, bet ir automobilį su dviem leidimais? — paklausė Jupiteris sarkastiškai.

Ji nusišypsojo.

— Ne. Beje, mums dar reikia šį tą atlikti.

— Tikrai?

— Ar vis dar nesupranti, kad čia esame verslo reikalais?

Jis nesuprato, ko ji nori.

— Paaiškink man.

— Vario plokštės, — pasakė ji ramiai. — Mums reikia jos.

Jupiteris staigiai stumtelėjo ją ir nusvirduliavo atgal prie lango, jis jautėsi tarsi gavęs smūgį. Jis norėjo kažką pasakyti, bjaurėjosi savimi ir buvo suglumęs dėl savo kvailumo.

Bet Miva tęsė:

— Nesirūpink, plokštė ne adeptams. Su šuke viskas buvo kitaip, niekas pasaulyje nebūtų užmokėjęs tiek daug už nepilną molio gabalą. Bet pradingusi Piranezio vario graviūra — ...gerasis Dieve, Jupiteri, aš žinau pusę tuzino kolekcininkų, kurie nedvejodami duos dvigubai daugiau už bet kokius adeptų siūlomus pinigus.

Jupiterio pirštai taip stipriai suspaudė palangę, tarsi norėtų ją nulaužti.

— Negi tu iš tikrųjų laikai mane tokiu naiviu...

— Negi pinigai tau nieko nebereiškia? — ji vėl norėjo jį apkabinti, bet Jupiteris atstūmė ją.

Tačiau tai Mivos nesulaikė. Ji savo atkaklumu visada pasiekdavo tikslą.

— Mes galėtume slapčia išvežti plokštę iš Vatikano, — pasakė ji. — Turi manimi pasitikėti. Jei tau toks svarbus tas rakto reljefas, pasidaryk kopiją, kol parduosim graviūrą. Jei tau svarbu, kad Trojanas negautų plokštės, jokių bėdų, susitvarkysim. Aš esu pernešusi vertingesnius meno kūrinius pro geriau saugomus vartus. O kai būsime už sienos, jie mūsų nebesugaus. Po valandos būsime oro uoste arba važiuosime tiesiai į Milaną. Aš ten pažįstu nemažai žmonių...

— Pakaks, — švelniai nutraukė ją Jupiteris. — Liaukis, Miva. Aš netikiu nė vienu tavo žodžiu.

Jos veidas iš pykčio paraudo. Ji prikando apatinę lūpą, tarsi norėdama susitvardyti, kad nepasakytų ko nors neapgalvoto.

— Tu esi idiotas, — suklykė ji. — Prakeiktas idiotas! Kaip gali praleisti tokią galimybę?

Jis nusišypsojo ir ramiai paklausė:

— Kaip tu galėjai leistis jų mulkinama?

— Aš nežinau, apie ką tu...

— Liaukis vaidinusi, Miva. Jau per vėlu.

Apačioje, po langu, pasigirdo zyzimas. Kai Jupiteris pažvelgė pro petį žemyn, pamatė, kad prie bokšto sustojo mažas elektromobilis. Jis matė tokius automobilius golfo laukuose, kuriuose anksčiau susitikdavo su kai kuriais savo klientais.

Bet nespėjus pamatyti, kas išlipo iš automobilio, Miva suleido nagus jam į pečius ir nutempė jį atgal.

— Mes galėjome būti turtingi, — pasakė ji piktai. — Ar tau tai nesvarbu?

— Tu galėtum būti turtinga — štai kas, ar ne tiesa?

Ji atsiduso ir užvertė akis.

— Jupiteri, Dieve mano... Ar nenori suvokti, ką tau sakau?

— Geriau tiesiog sąžiningai atsakyk, ar Trojanas tave nupirko?

Ji žengė kelis žingsnius nuo jo, tada staiga apsisuko ant kulnų ir nusišypsojo.

— Manai, aš iš tikrųjų galėčiau taip pasielgti?

— Tu pardavei jam tą prakeiktą šukę! — suriko Jupiteris. — Kodėl negalėtum parduoti ir vario plokštės?

— Aš tau aiškinau, kad...

— Kad kiti tau duos daugiau? Tu meluoji, Miva. Pati sakei, kad pinigai adeptams neturi jokios reikšmės.

Iš bokšto gilumos pasigirdo girgždesys. Girgždėjo lauko durų vyriai. Kažkas atėjo.

— Ar tai tavo draugai? — šaltai paklausė Jupiteris įsitikinęs, kad jis vis tiek nieko negali pakeisti. Sušvirkšti vaistai panaikino alergijos požymius, bet jiems tereikėjo supilti dar vieną butelį vyno, kad paverstų jį inkščiančiu paliegėliu. Jis nė akimirką neabejojo, kad jie taip ir pasielgs, jei tik nenužudys jo iš karto.

Miva susinervinusi nuskubėjo prie durų. Ji kyštelėjo ranką po švarku ir išsitraukė sidabrinį pistoletą. Nustebęs Jupiteris pastebėjo, kaip užtikrintai ji elgiasi su ginklu.

— Juk tu nespjausi į savo užsakovus, ar ne?

Ji staigiai apsisuko ir pažvelgė į jį tokiu žvilgsniu, kokį jis matė vieną vienintelį kartą, tada, didžiausio jų barnio naktį, tą naktį, po kurios ji be pėdsakų dingo. Tai buvo tikroji Miva.

Jį užplūdusio aiškumo akimirką jis pamatė, kad jos akys buvo tokios pat spalvos kaip jos ginklo vamzdžio anga.

Ji vėl nusisuko, puolė prie tarpdurio ir, sugriebusi ginklą abiem rankom, nukreipė jį į laiptinės prieblandą.

— Kas čia?

Ji visko tikėjosi, tik ne Jupiterio puolimo.

Moteris garsiai sukliko, kai jis trūktelėjo ją į šoną. Jie abu atsitrenkė į sieną ir nugriuvo ant grindų. Jis buvo pernelyg nusilpęs, kad veiktų tikslingai ir apdairiai. Jupiteris tikėjosi, kad bus stipresnis už ją, bet po to, ką per praėjusias valandas patyrė, suprato klydęs. Miva užsimojo ir trenkė jam į veidą ranka, kurioje laikė ginklą. Jis pajuto, kaip trumpas vamzdis trinktelėjo jam į kaktą ir kažkas aštraus — tikriausiai saugiklis — perkirto odą. Kraujas trykštelėjo į akis, bet jis nė nemanė pasiduoti. Pastaruoju metu jis įgijo patyrimo, kaip užgniaužti skausmą. Jis iš visų jėgų trenkė kumščiu į viršų, brūkštelėjo per skruostikaulį ir pataikė į ausį. Smūgis nebuvo tikslus, bet veiksmingas, nes nusviedė ją į šoną, Miva vėl atsitrenkė pečiais į sieną. Jupiteris norėjo pasinaudoti proga ir atsitiesti, bet pajuto, kad prarado pusiausvyrą. Dar gulėdama Miva surietė kairiąją koją ir iš visų jėgų spyrė jam į blauzdikaulį. Jis suriko, kluptelėjo ir pargriuvo ant šono.

Pokštelėjo šūvis.

Jupiteris buvo įsitikinęs, kad Miva šovė į jį. Iš tokio atstumo būtų sunku nepataikyti. Jis nejautė jokio skausmo, bet tai nieko nereiškė.

Tada jis išgirdo antrąjį šūvį ir pro į akis plūstantį kraują pamatė, kad durų angoje stovintis žmogus staiga susiėmė už peties ir svirduliuodamas atsitraukė.

Miva vis dar gulėjo ant grindų. Ji buvo nukreipusi ginklą durų link. Kai pamatė, kad Jupiteris svirduliuoja prie jos, atgręžė pistoletą į jį.

— Nereikia, — pasakė ji tyliai. — Neversk manęs tai daryti.

Jam nebuvo galimybės versti ją ką nors daryti, nes tą pat akimirką įlėkė didžiulis žmogus, grėsmingai baubdamas metėsi ant jos ir uždengė ją savimi.

Kasinelis!

Jupiteris nematė sodininko veido, bet pažino jį iš meškiško kūno ir drabužių — plačių tamsios medžiagos kelnių ir stambiai languotų marškinių.

Miva šaukė ir daužėsi kojomis po sunkiasvoriu hunu. Kaip sulėtintame kadre Jupiteris pamatė, kad ji išlaisvino ranką su pistoletu, nukreipė vamzdį į Kasinelio šonkaulius ir paspaudė gaiduką.

Šūvis pokštelėjo dusliai kaip per duslintuvą.

Kasinelis sugargaliavo.

Miva šovė dar kartą.

Jupiteris atsispyrė nepaisydamas, kad vis prasčiau valdo savo kūną, nusvirduliavo prie abiejų, pačiupo Mivos ranką su ginklu ir patraukė nuo Kasinelio. Traukdamas paspaudė gaiduką, dar viena kulka prašvilpė per delną nuo Jupiterio smilkinio ir atsitrenkė į lubas. Baltas tinkas pažiro ant besigrumiančiųjų.

Miva šaukė kaip apsėsta, bet Jupiteris nepaleido jos pirštų. Jis norėjo išplėšti ginklą, bet galėjo tik abiem rankom sulaikyti josios.

Ji spurdėdama ir spiegdama žiūrėjo į jį pro užkritusius plaukus.

— Ką, po velnių, darai? — suklykė ji.

Jis nesileido į kalbas, tik suspaudė jos ranką su ginklu dar stipriau. Miva vis dar gulėjo po Kasineliu. Sodininko kūnas nevalingai trūkčiojo. Jo kūne buvo mažiausiai trys kulkos.