Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Miva šelmiškai nusišypsojo.

— Atvirai sakant, aš pasirinkau lengvesnį kelią. Tik pamąsčiau, kas daugiausia duotų už šukę.

— Adeptai?

— Kas gi dar?

— Bet jie juk nužudė Babio! Kaip galėjai patikėti, kad jie įspraus taus į delną saują pinigų ir leis eiti?

— Šuvanė man truputį papasakojo apie adeptus. Jūs abu, tu ir Koralina, padarėte klaidą, visus juos vertindami vienu matu. Jie yra skirtingi, tuo aš netrukus įsitikinau. Kardinolas fon Tadenas ir jo sekretorius Landinis yra žmonės, kurių sąžinę slegia Babio nužudymas. Bet ne visi adeptai yra beširdžiai žudikai. Abu Estakados kitokie... ir Trojanas.

— O, žinoma, Trojanas... Svarusis profesorius šypsodamasis susitaikė su tuo, kad aš toje skylėje, ten apačioje, uždusčiau arba savomis rankomis nusiplėščiau mėsą nuo kaulų.

— Netikiu, kad jis paliko tave mirti, — paprieštaravo Miva. — Man jis atrodo tikrai išmintingas žmogus. Be to, genijus.

— Tu matei jo eskizus?

Ji linktelėjo.

— Aš atėjau čia, kad sudaryčiau su juo sandėrį. Mes derėjomės. Atsitiktinai pamačiau jo piešinius. Didingi... tik truputėlį atitrūkę nuo tikrovės.

— Vadinasi, tu jam šukę...

— Pardaviau. Taip, žinoma. O ką tu manei?

Jis nusuko akis į šalį, pravėrė langą ir pro tarpelį giliai įkvėpė vėsaus oro.

— Kur dabar Šuvanė?

— Kai pastarąjį kartą ją mačiau, ji buvo ligoninėje.

— Janusas sakė, kad jos ten nebėra.

— Tikriausiai ją išleido. Ji neblogai jautėsi, kiek galiu apie tai spręsti. Kai pagalvoju, stebuklas, kad ji iššoko pro langą.

— Reikėtų už tai dėkoti tavo naujiesiems draugams.

Jos žvilgsnis apsiniaukė.

— Tai ne mano naujieji draugai. Aš su jais sudariau sandėrį — na ir kas? Anksčiau tu nesusimąstydamas darei tą patį, — Miva priėjo prie Jupiterio ir sugriebė už rankų. — Po galais, Jupiteri... Kadangi kaltini mane už viską, nebepastebi, kad pats tapai kitoks. Ar tiki, kad tavo klientai tik dėl manęs būtų nuo tavęs pasitraukę? Nemulkink pats savęs! Pirmiausia žmonės buvo tik susirūpinę, jie tik truputį nerimavo, ne daugiau. Bet visas tas reikalas Barselonoje. Tai padariau ne aš, ne aš primušiau tą moterį! Tą padarei tu! O dabar nebegali sudaryti paprasčiausio sandėrio. Net aklas mato, kas tau atsitiko.

Jis norėjo, kad ji paleistų jį, kad pagaliau užsičiauptų. Bet neturėjo jėgų jai tai pasakyti. Jos rankos, laikančios jo rankas, degino per drabužius kaip įkaitinta geležis. Ir viskas, ką ji sakė, buvo tiesa. Jis buvo nevykėlis.

— Trojanas su manimi susitiko šią naktį, — tęsė ji. — Jis man užmokėjo, aš padaviau jam šukę. Atsitiktinai jis prasitarė, kad tu su Koralina šlaistaisi po Vatikaną. Pamaniau, kad galbūt tau reikia mano pagalbos, papasakojau, jog neturiu kur apsistoti, o jis, kaip tikras džentelmenas, leido man apsigyventi viename iš savo svečių namelių. Todėl aš čia. Ir, regis, turėjau gerą uoslę.

— Džiaugiuosi girdėdamas, kad taip manimi pasitiki.

— Ne, tu čia niekuo dėtas. Jūs susidėjote su netikusiais žmonėmis. Vargu ar kas nors būtų išnešęs sveiką kailį.

— Išskyrus tave?

Miva papurtė galvą.

— Aš nebandžiau ką nors iš jų pasisavinti. Pasiūliau sandėrį, jie sutiko. Nieko daugiau. Jiems nėra prasmės manimi atsikratyti. Pinigai jiems nėra svarbūs. Jūs visi trys — tu, Koralina ir Šuvanė — galėjote eiti paprastesnių keliu. Bet jums reikėjo vaidinti didvyrius.

Aš kai ką pamirštu . Man reikia kažko paklausti. Bet negaliu prisiminti ko!

Jos veidas ėmė artėti.

— Miva, aš...

— Nekalbėk, — sušnabždėjo ji. Tada pabučiavo jį.

Jis įsikalbėjo, kad buvo per silpnas jai pasipriešinti. Jis daugiau nei metus ilgėjosi jos. O dabar ji vėl buvo greta, ta pati senoji Miva, truputį įžūli, bet kartu be galo gundanti. Anksčiau jis kartais pagalvodavo, jog ji tokia neperprantama dėl to, kad yra asistentė.

Bet tai buvo netiesa.

Iš tikrųjų jis visiškai pasidavė jos įtakai, iš karto, po jų pirmojo susitikimo Reikjavike. O dabar ji tik paspaudė mygtuką, ir iškilo visi buvę jausmai, prisiminimai apie tuos dvejus metus, kai jie buvo neperskiriami.

Jis nenorėjo jos bučiuoti. Jis nenorėjo.

Tačiau, žinoma, pabučiavo.

Abi didžiąsias interneto kavines atidarydavo apie vidurdienį, kai jaunuoliai grįždavo iš mokyklos. Kai Koralina prie jų privažiavo, jos buvo uždarytos. Tikriausiai jų savininkai iki dvylikos net nelipa iš lovų.

Tik prie trečiosios, siauros užeigos Gonfalone gatvėje netoli pakrantės jai pavyko. Vitrina buvo apklijuota visokiais reklaminiais lapeliais, o įėjusi pamatė, kad pavadinimas kavinė buvo gerokai perdėtas. Čia stovėjo vienas kavos virimo aparatas, bet ant jo buvo užklijuotas užrašas, kad gėrimus draudžiama neštis prie kompiuterių. Kavą buvo galima gerti stovint arba visai negerti, kaip nori, taip daryk.

Bet Koralina atvyko čia ne pusryčiauti.

Prie kasos dirbo spuoguotas paauglys, kuris po kelerių metų tikriausiai taps išvaizdžių jaunuoliu, žinoma, jei jam pasiseks išeiti į gryną orą ir saulės šviesą. Koralinai kainavo šimtą tūkstančių lirų ir daugybę nervų, kol pagaliau gavo leidimą įdėti į kompiuterį atsineštą kompaktinę plokštelę. Prieš atidarant plokštelę jaunuolis pareikalavo, kad būtų įjungta ilgai veikianti antivirusinė programa. Tai ne jo kavinė, aiškino jis, ir to šimto tūkstančių neužtektų numaldyti šeimininko pykčiui. Koralina suprato jį ir leido daryti, ką jis nori. Pagaliau, beveik po dvidešimties minučių, jis patenkintas linktelėjo, pasakė, kad plokštelė gera, ir nuvedė į tolimesnį kambarį, kuriame stovėjo kontoros kompiuteris.

Koralina atidarė plokštelės naršyklę, atskiras laikmenas Fabijus buvo pavadinęs tų pornografinių filmų veikėjų vardais. Šviesindamas vaizdą jis įrašė įvairius tarpinius vaizdus, nes pirmosios nuotraukos visiškai nesiskyrė nuo originalios. Visose buvo matyti užtamsintas limuzino stiklas, fotoaparato blykstė ir kraštelis atsispindėjusio veido, tikriausiai Jupiterio.

Koralina peršoko tris tolesnes laikmenas ir norėjo įjungti paskutinę, kai staiga šalia išdygo jaunuolis.

— Viskas aišku? — paklausė jis.

— Taip, žinoma.

— Atnešiau jums ekspreso kavos.

Jis pastatė plastikinę stiklinaitę šalia klaviatūros, apsigręžė ir netaręs daugiau nė žodžio dingo. Tik po kelių sekundžių Koralina pamanė, kad tai galėjo būti nedrąsus bandymas suartėti. Kitu laiku vaikinas jai atrodytų visai mielas.

Bet dabar ji gurkštelėjo iš stiklinaitės ir įdėmiai žvelgė į ekraną. Mergina nutaikė pelės rodyklėlę ant paskutinės fotolaikmenos. Fabijus ją pavadino Sabrina Stela. Žavu.

Ekranas iš pradžių buvo juodas, netrukus nuo viršutinio pakraščio pradėjo ryškėti nuotrauka — siauri ruoželiai iš lėto kūrė visą vaizdą.

Koralina paėmė stiklinaitę ir gurkštelėjo dar kartą. Jai visada patiko kavos aparatu pagaminta ekspreso, ji priminė universitete praleistus metus.

Nuotrauka buvo pasukta skersai. Dabar jos buvo matyti vos pusė. Viršutinė dalis buvo smarkiai aptemdyta, kad panaikintų blykstės atspindį. Jupiterio veidas buvo pradingęs — ne, dabar buvo galima pažinti, kad ten ne jis. Koralina buvo teisi.

Dabar buvo matyti du trečdaliai.

Tada visa nuotrauka.

Taip, juk ji seniai žinojo, kas sėdėjo už stiklo, ant užpakalinės limuzino sėdynės. Į fotoaparato objektyvą žvelgė šalto įniršio kupinos akys. Koralina pašiurpo.

Ji pašoko iš vietos, vos neišvertė stiklinaitės ir leidosi iš kavinės kiek kojos neša, palikusi kompaktinę plokštelę ir jaunuolį, kuris išsigandęs žvelgė į ją ir kažką šaukė pavymui.