Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Duok man pistoletą, — pareikalavo Jupiteris karštligiškai.

Miva papurtė galvą, bet tą pačią akimirką Jupiteris taip pasuko jos ranką, kad moters pirštai atsigniaužė ir ginklas barkštelėjo ant lentinių grindų.

— Ne! — sušuko ji, kai Jupiteris paleido jos ranką, paspyrė pistoletą ir pats nusvirduliavo kelis žingsnius atgal.

Miva atsidūrė spąstuose po mirštančiu sodininku, ji dar labiau įniršo, daužėsi ir draskė krauju permirkusius vyriškio marškinius — bet negalėjo išsivaduoti.

Jupiteris tarsi išprotėjo, jis matė aplinką kitomis spalvomis, girdėjo garsus, kurių nebuvo. Viskas sukosi ratu, viskas siūbavo. Jis matė Mivą ir kartu jos nematė. Matė kraują, pliaupiantį iš Kasinelio žaizdos. Girdėjo vyro gargaliavimą.

Rašinėliui reikėjo pagalbos.

Mintis, paprastomis sąlygomis natūrali, Jupiteriui pasirodė kaip didžiulis atradimas. Jis pagalvojo, kad netrukus jam gali pakrikti nervai.

Miva sužiopčiojo kaip žuvis.

— Jupiteri... Padėk man...

Jis norėjo nušliaužti pirmyn, prie jųdviejų, norėjo apžiūrėti Kasinelio žaizdas, galbūt pamėginti jas perrišti (KUO?)...

...kai sodininkas staiga sušuko širdį veriamu balsu, išsitempė, pagriebė Mivos galvą abiem rankom ir pasuko, pasigirdo trumpas grikštelėjimas.

Mivos sprandas lūžo. Jos kūnas suglebo.

Jos žvilgsnis priminė indą, iš kurio kaip vanduo tekėjo gyvybė.

— Ne! — Jupiterio šūksnis privertė Kasinelį pažvelgti į jį. Svyruodamas sodininkas persivertė per Mivos kūną, iš lėto kaip pabaisa iš siaubo filmo, nesugebanti mirti, visai nesvarbu, kiek kulkų įstrigo jo kūne arba kiek kuolelių į jį sukalta.

Jupiteris užsidengė veidą rankomis, bet ir vėl jas nuleido — spoksojo į Kasinelį.

— Jūs... ją nužudėte...

Kasinelis linktelėjo, tai buvo trumpas kaip trūktelėjimas judesys, tarsi galvą būtų pajudinusi lėlė.

Aš suklydau! Viskas ne taip! Viskas visiškai kitaip , nei maniau!

Kasinelio lūpos drebėjo.

— Jie... netrukus... bus... čia...

Jupiteris norėjo praeiti pro jį, norėjo apkabinti Mivą, pakelti. Norėjo ją aprėkti, kad bent jau gyventų toliau. Norėjo ką nors padaryti.

Bet Kasinelis užstojo jam kelią.

— Negyva, — pasakė jis tyliai. Kraujo burbulas sprogo tarp lūpų. — Niekas... nepadės... — jis nurijo seiles. — Mėšlas!

Jis apsiriko!

— Ne, — sušnabždėjo Jupiteris.

Viskas — kažkodėl — ne taip!

— Didis Dieve — ne!

Kasinelis šypsojosi, bet jo akys žibėjo kaip žvakės skersvėjyje.

— Miva juk nepriklausė tiems, — sumikčiojo Jupiteris. — Jūs esate išdavikas!

Kasinelis sunkiai žengė prie jo.

— Paskutinė šukė... iššifruota... Griaučiai prie griaučių... dabar dar raktas... — jis jau nebebuvo savimi, bet mirė lėtai, sunkiai kaip jo žingsniai, ir jis kalbėjo tai, kas šovė galvon. — Turiu... gauti... raktą...

— Vandens saugykloje, — švokštė Jupiteris, — tai jūs mus išdavėt. Todėl Landinis su parankiniais ten ir pasirodė! Ant jūsų sąžinės Januso mirtis!

Kasinelis išspjovė kraujo čiurkšlę, kuri šleptelėjo prieš Jupiterį ant grindų. Juos skyrė trys žingsniai.

— Prie... griaučių... — suburbuliavo sodininkas. — Raktas... — jis ištiesė abi rankas kaip gyvas lavonas, palinko į priekį Jupiterio link.

Jupiterio žvilgsnis šmirinėjo grindimis. Pistoletas gulėjo po langu. Jis norėjo šokti į tą pusę, bet vėl pervertino savo jėgas, susvyravo ir suklupo ant kairiojo kelio. Staiga jam pasirodė, kad paralyžiavo kairįjį šoną.

Kasinelio letenos bandė pačiupti jo galvą, bet per plauką nepasiekė.

Jupiteris nušliaužė pirmyn, ištiestomis rankomis pasiekė pistoletą, bet nusirito kūliu ir vos neužduso, kai Kasinelio aulinis batas trenkė jam į šoną. Pistoletas vėl nuskrido į šalį, pro sodininką laiptų link. Jo tarškėjimas ir žvangėjimas į storų lentų grindis priminė piktdžiugišką šnabždesį.

Kasinelis pasilenkė į priekį, pusiau aklas, pusiau miręs. Kraujas lašėjo ant Jupiterio, kai šis mėgino išsisukti iš mirštančiojo rankų.

— Išduok... kur yra raktas...

Kasinelis išsižergęs stovėjo virš Jupiterio, tvirtai įsispyręs kojomis į grindis, lyg įbetonuotas. Nebuvo kur pabėgti nei į kairę, nei į dešinę. Jupiteris įsispyrė tarp vyro kojų. Sodininko rankos nusileido ir šį kartą pačiupo Jupiterį už pečių, už galvos.

Jupiteris, akinamas skausmo ir mirties baimės, žvelgė priešininkui į akis.

Ir Kasinelio veidas sprogo.

Kraujo, odos ir kaulų atplaišų kruša užpylė Jupiterį, ir jis galėjo tik rėkti ir rėkti...

Milžino kūnas šlumštelėjo į šoną, visai netoli nuo Jupiterio. Kažkas stovėjo už jo laikydamas mažąjį pistoletą, kurio paskutinė kulka perskrodė Kasinelio galvą.

Ilgi juodi plaukai.

— Miva?.. — sumikčiojo Jupiteris, bet jo žvilgsnis nukrypo į Mivos lavoną.

Koralina pašoko ir prispaudę jo kruviną veidą prie krūtinės, šnabždėjo, kalbėjo, bet jis suprato tik žodžių nuotrupas.

Jis girdėjo ją sakant, kad jiems reikia paskubėti, kad viską paaiškins vėliau.

Girdėjo ją kalbant apie automobilį, kuris stovi apačioje.

Girdėjo ją sakant, kad myli jį.

Tada ji prilaikydama nuvedė jį laiptais žemyn į gryną orą, kuris jam nebeatrodė nei grynas, nei švarus, bet dvokiantis lavonais, ir tas dvokas sekė paskui jį kaip riebių, tamsių paukščių būrys.

12 SKYRIUS Atgimimas

Abu sargybiniai prie vartų nutrūktgalviškais šuoliais nėrė į šalį, kai Koralina, paspaudusi akceleratorių iki galo, prašvilpė pro vartus. Pokštelėjo įspėjamasis šūvis, bet pikapas jau buvo už sienos ir švilpė Viale Vaticano keliu. Koralina staigiai pasuko vairą į kairę, į pilną automobilių Portą Cavalleggeri gatvę. Du automobiliai cypdami padangomis metėsi į šoną, Koralina nekreipė į juos dėmesio, narsiu manevru įsispraudė į vieną kelio juostą ir nulėkė Civitavecchia kryptimi.

— Reikėjo... pamėginti tai... daug anksčiau, — iškošė Jupiteris, bet suabejojo, ar Koralina jį girdi. Jos kaktą išmušė prakaitas, apatinė lūpa drebėjo. Tikriausiai mergina pati nelabai suvokia, ką padarė.

Jupiteris ne sėdėjo, o beveik gulėjo ant sėdynės šalia vairuotojo. Viskas aplink jį siūbavo ir sukosi. Jis turėjo iš visų jėgų stengtis, kad neapsivemtų, nes visas automobilis dvokė Kasinelio krauju, prakaitu ir mirtimi. Jupiterio drabužiai buvo permirkę ir prilipę prie kūno.

— Sustok kur nors, — sušvokštė jis negarsiai. — Nesvarbu... kur nors. Noriu atsikratyti tų drabužių.

Koralina linktelėjo. Atrodė, tarsi ištikta šoko. Jos pirštai spaudė vairą, lyg norėtų jį išplėšti iš vietos. Ji vis dar neištarė nė žodžio. Po žodžių pliūpsnio iškrovos bokšte atėjo suvokimas, kad nušovė žmogų ir tikriausiai sukėlė pavojų dar daugelio žmonių gyvybėms, kai pralaužė pietinių Vatikano vartų užtvarą.

Jie ilgai važiavo tylėdami, kol prie užmiesčio kelio nebeliko namų, o aplink plytėjo plati dykvietės juosta. Čia Koralina pasuko į dešinę, į siaurą keliuką, kol privažiavo prie apleistos statybų duobės. Duobė buvo pilna sūroko vandens, bet tai Jupiteriui buvo nė motais. Tai buvo geriausia, ką šioje situacijoje ir tokios būsenos jie galėjo rasti. Jis nusirengė drabužius, sviedė gniužulą į dilgėlių tankumyną, nušlepsėjo į vandenį ir iki kaklo paniro į drumzliną pliurzą. Jis kelis kartus panėrė į vandenį, grandė save kaip išprotėjęs, kol nuplovė paskutinius Kasinelio likučius.