Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Ar tai dėl Mivos?

— Ne, ne, — jis dar kartą pažiūrėjo aukštyn į skulptūrą nuogo vyro, kuris kabėjo kaip nukryžiuotasis rato centre. Panašumas su Jėzumi Kristumi, žinoma, nebuvo atsitiktinis. Kai kurie da Vinčio amžininkai kaltino menininką magija. Argi jis ilgą laiką nedirbo Vatikane, globojamas popiežiaus? Kiek laiko Bažnyčia ir kerai buvo šalia.

Kas atsitiktų, jei kas nors pralaužtų vartus į Dedalo namus?

Jupiteris nesusitvardė ir papurtė galvą. Adeptai norėjo užantspauduoti vartus, o ne atidaryti. Niekas niekada nesužinos, kokios galėtų būti pasekmės, jei kas nors ten įžengtų.

Jei Trojanas buvo teisus, kad miestas šiuo metu keičiasi, kaip atsitiko anuomet, Piranezio laikais, tada Santinas galėtų apie tai daugiau žinoti. Bet vienuolis negyvas. Jis niekam nieko nebepapasakos.

— Ką tau pasakojo Santinas? — paklausė jis netikėtai.

Koralina nustebusi pažiūrėjo į jį.

— Ką turi omenyje?

— Ar jis paminėjo Dedalo namus?

— Taip. Jis kalbėjo apie tai... — ji nutilo supratusi, ką jis norėjo sužinoti. — Jis tvirtino, kad su keliais vienuoliais atidarė duris. Antrąjį įėjimą, kurį atrado Piranezis.

— Ką jis dar pasakė? Tikriausiai paminėjo kokias nors detales?

— Jis sakė, kad vienuoliai nufilmavo vaizdo juostą, — ji atidžiai stebėjo Jupiterio reakciją. — Manai, jis mums sakė tiesą?

Jupiteris pašiurpęs įkišo rankas į savo striukės kišenes.

— Tas faktas, kad mes pasiklydome... tikriausiai taip atsitiko tūkstančiams, bet nė vienas apie tai nepagalvojo. Galbūt tai iš tikrųjų prasidėjo. Jei Santinas su kitais vienuoliais atidarė duris ir įžengė į Dedalo namus... — jis nutilo, nes jam trūko žodžių išreikšti, ką manė.

Koralina ilgai žvelgė į jį, paskui papurtė galvą.

— Nesvarbu. Mes dingstame iš čia.

— Janusas sakė, kad kitas įėjimas tikriausiai taip pat yra kažkur Vatikane, — garsiai mąstė Jupiteris. — Ką turėjo galvoje Kasinelis, kai kalbėjo apie griaučius?

— Galbūt jis pats nežinojo ką.

— Galbūt nežinojo. Bet koks ryšys tarp Vatikano ir kažkokių griaučių?

Koralina atsiduso.

— Praėjusiame šimtmetyje po Šv. Petro bazilika buvo atkasta daugybė pagoniškų kapų. Ir ten, žinoma, yra...

— Šv. Petro kapas.

— Įspūdingiausia visų Vatikano ekskursijų vieta.

Jupiteris susimąstęs linktelėjo.

— Ar tai ta vieta? Ar tiki, kad antrasis įėjimas yra kažkur ten, apačioje?

— Šv. Petro kapas yra tiesiai po popiežiaus altoriumi. Kiekvieną dieną tūkstančiai turistų praeina pro tą vietą. Kaip galėjo Santinas ir kiti vienuoliai užtrukti ten nepastebėti?

— Įėjimas galėjo būti po karstu, vienu aukštu žemiau. Arba tiesiog netoli Šv. Petro karsto, ką aš žinau... — Jupiteris nervingu mostu parodė į eilę atvirų telefono kabinų. — Bet yra galimybė viską išsiaiškinti.

— Kam nori skambinti?

— Palauk.

Jai pasidarė neramu.

— Mažiau nei po valandos išskrenda mūsų lėktuvas.

— Tik kelios minutės, gerai?

Koralina nebuvo patenkinta, kad jis toks atkaklus, bet pritardama linktelėjo. Jupiteris švelniai ją pabučiavo ir nuskubėjo prie telefonų. Jis tikėjosi, kad Koralina seks paskui, bet kai atsigręžė, pamatė, kad ji prisidėjo prie kitų keleivių, kurie, nuobodžiavo per televizorių žiūrėdami vietinę Romos programą ir laukdami, kol ateis jų skrydžio laikas. Kioske netoliese ji nusipirko šokoladuką.

Jupiteriui buvo nemalonu, kad supykdė ją. Jis skris su ja į Atėnus. Bet kol kas norėjo išsiaiškinti, ar jo įtarimai teisingi.

Jis turėjo palaukti penkias minutes, kol atsilaisvino telefono kabina. Telefonų knygoje jis susirado Vatikano turizmo informacijos numerį. Netrukus Jupiteris išgirdo atsakymą, kurio ir tikėjosi.

Jis skubiai pakabino ragelį ir nuskubėjo prie Koralinos. Ši kaip užkerėta žvelgė į televizorių.

— Klausyk, — pradėjo jis, kai buvo per du žingsnius nuo jos, — yra taip, kaip maniau. Šv. Petro kapas nuo šio ryto lankytojams uždarytas. Visa sritis aplink altorių užtverta. Informacijoje sako, kad dėl archeologinių kasinėjimų. Manau, kad...

Jis nutilo, kai jam tapo aišku, kad Koralina jo nesiklauso.

— Koralina?

Ji neatsakė. Jupiteris pastebėjo, kad jos akys ašarotos. Jo žvilgsnis nukrypo ten, kur ji žiūrėjo.

Ekrane buvo matyti virpantis Tiberio pakrantės vaizdas, filmuota buitine filmavimo kamera, kokiomis būna apsiginklavę vietinių televizijų žurnalistai. Ant betonuoto pakrantės tako, žemiau mūro sienos, buvo susirinkusi žmonių minia. Keli vyrai vilkėjo uniformas; jie buvo užtvėrę laiptus, kuriais nusileidžiama iš gatvės prie pakrantės. Du vyrai nešė uždengtą cinkuotą karstą laiptų link. Užrašas ekrano apačioje skelbė, kad įrašas buvo padarytas prieš pusę dienos. Jis turėjo būti padarytas vos patekėjus saulei.

Netrukus ekrane pasirodė studija. Pranešėja perskaitė paskutinių žinių pranešimą. Fone pasirodė nespalvota nuotrauka, moters veidas užmerktomis akimis. Jos veidas buvo papurtęs, nors fotografas stengėsi suteikti jam ramią išraišką. Skruostikaulių nesimatė, vokai buvo išpurtę. Juodi Šuvanės plaukai vis dar buvo tvirtai surišti į mazgą.

Koralina pasisuko ir įsikniaubė Jupiteriui į petį. Kai keli šalia stovintys keleiviai atkreipė į juos dėmesį, Jupiteris pasivedėjo Koraliną kelis metrus į šalį.

Jis nežinojo, ką galėtų pasakyti, todėl tik bejėgiškai glostė jos pečius ir laukė, kol ji liausis kūkčioti.

Jie beveik nesitikėjo pamatyti Šuvanės gyvos, bet tokia mirtis buvo siaubinga. Ją kaip šiukšlę įmetė į upę, visai kaip Kristoforą.

Landinio braižas.

Koralina žengė žingsnį atgal, nusibraukė rankove ašaras ir ryžtingai pažvelgė į Jupiterį, tokios nuotaikos jis nesitikėjo.

— Tu teisus, — pasakė ji tyliai. — Mes negalime taip imti ir pabėgti.

Jis tylėjo laukdamas, kol ji baigs mintį. Būtų neteisinga ją pertraukinėti. Jis norėjo, kad ji pati priimtų šį sprendimą.

Koralina sumirkčiojo, iš akies kampučio nuriedėjo paskutinė ašara.

— Dabar aš noriu žinoti. Išsiaiškinkim, kas iš tikrųjų yra Dedalo namai.

— Abejoju, kad Šuvanė būtų to norėjusi.

— Landinis ją nužudė, kad niekas nesužinotų, kur yra antrasis įėjimas, — pasakė ji. — Kad niekas jo neatidarytų.

— O tu nori jį atidaryti?

Ji linktelėjo.

— Dabar tikrai noriu.

— O jeigu Trojanas sakė tiesą?

— Mes esame vieninteliai, kurie tai gali išsiaiškinti. Jei dabar dingsime, nė vienas žmogus daugiau nesužinos apie Dedalo namus.

Jis skausmingai nusišypsojo.

— Mes negalime tiesiog nueiti į Šv. Petro baziliką, perlipti per užtvaras...

— Mums ir nereikės to daryti.

Jis nustebęs pažiūrėjo į ją.

— Ką turi omenyje?

— Aš manau, kad Trojanas ir visi kiti klysta ieškodami įėjimo prie Šv. Petro griaučių, — ji pasivedėjo Jupiterį į šalį, kad niekas iš einančiųjų pro šalį negirdėtų, ką ji sako. — Santinas buvo kapucinas. Jo vienuolynas yra Veneto gatvėje. Jis gyveno ne Vatikane, ten jis niekada nebūtų galėjęs ieškoti įėjimo. Santinas tikriausiai visą gyvenimą praleido kapucinų vienuolyne, ten jis slaugė Kristoforą. Ar tu kada nors susimąstei, kodėl Kristoforas nuvyko į kapucinų prieglaudą? Manau, tu jį matei...

— Jis nebuvo panašus į tokį, kuris savo noru leistųsi slaugomas, — pritarė jai Jupiteris, bet vis dar nesuprato, ką ji sumanė.

— Kristoforas buvo išprotėjęs, bet ne toks ligonis, kurį kelerius metus turėtų slaugyti vienuoliai. Vis dėlto jis nuėjo į Veneto gatvėje esantį vienuolyną ir kurį laiką ten gyveno.