Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Ji garsiai nusikeikė ir norėjo pasilenkusi pažiūrėti pro langą, bet Jupiteris žaibiškai ištiesė ranką ir prispaudė ją prie sėdynės.

— Ne! — sudraudė jis.

— Kas dar...

— Taip, jie šaudo į mus.

Patvirtindamas jo žodžius pokštelėjo dar vienas šūvis. Susirūpinęs Jupiteris pažvelgė per petį į kėbulą. Krovininėje pikapo dalyje daugiau nebuvo langų, išskyrus vieną siaurą užpakalinį langelį. Dabar pro duryse atsiradusią skylutę švietė ryški dienos šviesa.

— Ten, priekyje, — išvažiavimas, — iškošė Koralina pro dantis. — Laikykis tvirčiau.

Jupiteriui beveik neliko laiko išpildyti jos paliepimo, nes Koralina jau spaudė stabdžius, staigiai suko vairą į dešinę, automobilis slysdamas pasuko. Pikapo galas pasviro į šoną ir nubraukė automobilių aikštelės užtvarą.

Išvažiavimas buvo užtvertas geltonu mediniu užtvaru.

— Gal tu kartais sumokėjai už stovėjimą?

Jis dar nespėjo atsakyti, kai automobilis nulaužė užtvarą, medžio nuolaužos brūkštelėjo per dešiniąsias ir kairiąsias dureles.

— Seniai norėjau taip padaryti, — iškošė Koralina. — Vis spėliojau, ar iš tikrųjų stiprūs tie užtvarai.

Jupiteris nurijo gniužulą gerklėje, kai ji nestabtelėjusi išlėkė į greitkelį. Darant posūkį jis galėjo pažvelgti į šoninį veidrodėlį. Jupiteris pašiurpo, kai pamatė, kad sidabrinis automobilis kaip šūvis pralėkė pro užtvaro likučius. Bet kai Jupiteris tvirtai įsikalė į galvą, jog nebeliko jokios išeities, Landinio automobiliui teko išsilenkti nuo fiato, švilpiančio paskui. Abu automobiliai būtų susidūrę, jei BMW vairuotojas paskutinę akimirką nebūtų pasukęs vairo. Fiatas, padaręs staigų vingį, nuvažiavo toliau, o BMW su kaukiančiu varikliu atsistojo skersas.

— Galima atsikvėpti, — atsiduso lengviau Jupiteris.

— Kuriam laikui? — paklausė Koralina. Ji beatodairiškai brovėsi pirmyn greitkelio spūstyje. Kažkas signalizavo, bet ji nekreipė dėmesio.

— Galbūt pusę minutės, ne ilgiau.

— Važiuodami šimto dvidešimties kilometrų per valandą greičiu mes atsiplėšim vienu kilometru?

— Visada mėgai atmintinai skaičiuoti, ar ne?

— Stengiuosi, — ji vėl paspaudė akceleratorių. — Vieno kilometro neužteks. Turim važiuoti greičiau.

— Kokiu greičiu gali važiuoti tavo svajonių automobilis?

— Šimto keturiasdešimties. Jei vėjas pučia į nugarą, truputį greičiau.

Jupiteris nusibraukė prakaitą nuo kaktos.

— BMW laisvai važiuoja dviejų šimtų dvidešimties kilometrų per valandą greičiu.

— Tegul tik pamėgina per šitas duobes.

— Ar tikrai tu netikėtai tapai optimiste?

— Ką padės, jei visą kelią dejuosiu? — atsakė ji į jo žvilgsnį. — Arba tik spoksosiu į tachometrą.

— Aš nespoksau į tachometrą!

— Tikrai? Tai į mano kojas?

Kurį laiką jis nustebęs spoksojo į ją, tada papurtė galvą ir pro išdaužtą langą pačiupo šoninį veidrodėlį. Pasuko jį taip, kad matytų kelią už savęs.

— Kadangi baigei ekstremalaus vairavimo kursus, manau, tau nereikia veidrodžio.

— Jūs, vyrai, negalite pripažinti, jog kai kurios moterys prie vairo gali būti pranašesnės už jus.

Jupiteris norėjo atsakyti, kai veidrodėlyje pastebėjo pažįstamą sidabrinį blyksnį. BMW buvo maždaug už dešimties automobilių. Jis skuodė lenkimo juosta kaip ir jie.

— Jie artėja.

Koralina nesutriko.

Jupiteris pamatė, kad rodyklė priartėjo prie šimto keturiasdešimties.

— Matai, — pasakė ji, — tu spoksai į tachometrą.

— Esu įsitikinęs, kad turiu tam pagrindą!

Ji nusišypsojo, ir Jupiterį dar kartą apėmė keistas jausmas, kad jai šis persekiojimas teikė malonumo, nepaisant visko, kas įvyko. Nepaisant Šuvanės.

Koralina iš dešinės aplenkė taksi automobilį, vėl šmurkštelėjo į kairę ir nušvilpė tolyn. Iš abiejų kelio pusių šmėžavo rudi laukai, išmarginti medžių eilėmis ir daržinėmis. Kelio pakraštyje nevienodais atstumais buvo išdėstyti skelbimai, kuriuose buvo reklamuojami viešbučiai, gėrimai, automobiliai. Netrukus pasirodė pirmieji daugiaaukščiai namai, aviliai iš eilėmis sumūrytų balkonų su išblukusiomis markizėmis.

— Galbūt reikia išsukti iš greitkelio, — pasiūlė Jupiteris. — Viename priemiesčių galbūt sugebėtume atitrūkti.

Koralina ryžtingai papurtė galvą.

— Ten yra tik platūs įvažiavimo keliai. Mums reikia patekti arčiau miesto centro. Skersgatviuose mūsų galimybės jų atsikratyti didesnės.

Jupiteris vėl pažiūrėjo į veidrodį. Akimirką jam pasirodė, kad BMW juos pametė, automobilio niekur nebuvo matyti. Bet štai jis vėl išniro iš už vilkiko, daug arčiau, nei tikėjosi Jupiteris.

— Jis už keturių automobilių.

— Vadinasi, netrukus mus pavys, — pasakė Koralina atkakliai. Ji pasuko automobilį į dešinę.

— Kodėl nevažiuoji kairiąja juosta?

— Leisk man baigti.

— Nuo to priklauso ir mano gyvybė, — atrėžė jis pagiežingai.

Koralina neatsakė, ji karštligiškai sukinėjo užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Pro siaurą langelį beveik nieko nesimatė.

— Ar negalėtum nusigauti į galą ir pažiūrėti pro langą? — paklausė ji.

— Ką tai duos?

— Turiu žinoti, kada jie bus beveik šalia mūsų.

— Regis, sugalvojai beprotišką planą.

— Geriausią, kokį galėjau sugalvoti.

— Galbūt galėtum bent kelias detales...

Ji nutraukė jį netikėtai šiurkščiai.

— Prašau, Jupiteri! Eik į galą, pažiūrėk pro langelį ir pasakyk, kada jie mus pavys.

Jie vėl pataikė į kelio duobę, juos pakratė kaip ant amerikietiškų kalniukų.

— Ar lekiant tokiu greičiu turiu keberiotis į kėbulą? — paklausė Jupiteris sutrikęs, bet nesulaukęs atsakymo atsisegė saugos diržą ir nurėpliojo pro tarpą tarp sėdynių į kėbulą. Triskart jis trenkėsi galva į automobilio stogą, bet nutylėjo. Svyruodamas pasiekė užpakalinį langą.

— Dar maždaug dvidešimt metrų! — sušuko jis.

Jo žvilgsnis nukrypo į kulkos skylutę. Šviesos spindulys kaip skersinis kirto visą kėbulą. Landinio žmonės šaudė į juos ir tikriausiai vėl šaudys. Nuo šios minties sėdėti prie užpakalinio lango nepasidarė maloniau.

BMW artėjo dešiniuoju pakraščiu, Koralina visą laiką važiavo tik dešiniąją juosta. Iškart už jų važiavo raudona tojota, Jupiteris matė, kad vyras už vairo kanda obuolį.

— Tu gi nenori jų nustumti! — sušuko jis pro variklio gausmą, kuris skardiniame kėbule buvo daug garsesnis nei priekyje, kabinoje.

— Mačiau tik kine, — atsakė Koralina. Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje Jupiteris išvydo, kad ji šypsosi. — Aš tik pajuokavau.

— Tu jų nenustumsi?

Ji papurtė galvą.

Jis vėl pažiūrėjo į kelią ir pamatė, kad priekinis BMW buferis prie pat jų.

— Jie tuoj pasivys, — sušuko jis Koralinai.

Jupiteris pažino, kad priekyje sėdintys vyrai yra iš Trasteverės namų. Vaiduokliškas Landinio veidas šmėkščiojo tarp jų kaip pamėklė, jis kalbėjo telefonu.

BMW lango stiklas nusileido ir pasirodė ginklo vamzdis.

Vyras, valgantis obuolį, atsitiktinai jį pastebėjo, išplėtė akis ir išsigandęs pristabdė. Raudona tojota liko užpakalyje. Dabar Landinio vyrams kelias buvo laisvas.

Jupiteris išsitiesė ant dugno tarp popieriaus skiaučių ir kelių storų katalogų.

— Jie vėl šaudo į mus!

Koralina neatsakė.

Jis negirdėjo šūvio, bet pasigirdo pora dunkstelėjimų, kai kulka pramušė skardinę kėbulo sienelę ir išlėkė kitoje pusėje. Dar vienas skersinis nutįso per kėbulą.