Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Koralina suraukė kaktą.

— Jūs kalbate rimtai?

— Kartoju tai, ko mane mokė. Mes, kapucinai, nesame mokslininkai ar atradėjai. Mes — slaugytojai. Mes padedame kitiems žmonėms. Ir jei pagalbos aktas yra saugoti vartus, tai irgi tampa mūsų užduotimi, — jis šiek tiek patylėjo, paskui tyliai pridūrė: — Bet aš ir nesitikiu, kad jūs suprasite.

— Jei tai yra pagalbos aktas, kaip jūs sakote, tada galima daryti išvadą, kad už vartų yra kažkas pragaištinga, — pasakė Jupiteris.

Dorianas įdėmiai pažiūrėjo į jį.

— Jūs atėjote, nes norite atidaryti vartus, ar ne?

— Mes turime raktą, kaip ir jūs.

— Jūs klystate. Aš neturiu rakto ir niekada neturėjau. Kai Remeo iš... iš apačios grįžo ir Santinas pamatė, kas jam padaryta, jis paėmė raktą ir sviedė jį pro vartus į gelmę. Bet kai Santinas man vėliau papasakojo, kaip jis gavo raktą, kai paminėjo Kristoforą ir Piranezį, tada aš supratau, kad tuo viskas nesibaigs. Man buvo aišku, kad bus kitų, anksčiau ar vėliau.

— Jei taip bijote vartų, kodėl tada iš karto mūsų neišmetėt lauk?

Dorianas giliai atsiduso.

— Kokia prasmė? Kada nors vėl būtumėte atėję. Jūs arba kiti.

— Kodėl Vatikanas nežino, kad čia, vienuolyne, yra tie vartai?

— Vartai yra mūsų ordino reikalas, ne Vatikano, — atsakė abatas netikėtai aštriai. — Katalikų tikėjimas yra kūrinys, sudarytas iš tradicijų. Viena yra lygiai taip pat svarbu kaip ir kita. Vartų sargyba yra mūsų tradicijų dalis, šio vienuolyno tradicija, tai viena kapucinų paskirčių.

Jupiteris pažvelgė pro langą ir pamatė, kad ant negyvo medžio nusileido varnėnų būrys. Kai ir Dorianas pažvelgė ten, paukščiai išsigandę banga pakilo į viršų ir nuskrido.

— Ar leisite mums atidaryti vartus? — paklausė Jupiteris.

— Kodėl norite tai padaryti?

— Mes nuėjome sunkų kelią, — atsakė Koralina, — iš tikrųjų nežinodami dėl ko. Dėl to žuvo žmonės, ne tik Santinas. Kristoforas negyvas, ir kai kas... mūsų artimųjų, — ji greitai susitvardė. — Atėjo laikas daugiau sužinoti apie viso to priežastį.

— Ar ir kiti ateis? — paklausė Dorianas.

— Šią akimirką mes vieninteliai turime raktą, — Jupiteriui pirmą kartą šovė tokia paprasta, tokia aiški mintis, kaip jis anksčiau apie tai nepagalvojo. — Kaip čia yra, kad paprastas raktas gali uždaryti tokius vartus? Ar negalėtų kas nors atrakinti jų visrakčiu? Arba paprasčiausiai įsilaužti?

— Ne, niekada, — atsakė Dorianas. — Jei tikėsime iš lūpų į lūpas perduodamais pasakojimais, ten — ne paprasta spyna, o raktas, kuris jai tinka, nėra paprastas raktas.

— Magija?

— Galite vadinti šitaip, jei norite. Aš tai pavadinčiau stebuklo dvelksmu.

Jupiteris pastebėjo, kad Koralina ranka perbraukė per kelnių kišenės iškilimą. Labai lengvai pirštų galiukais užčiuopė rakto formą, tikriausiai ieškojo kažko nepaprasto, kas patvirtintų abato žodžius.

Stebuklo dvelksmo .

— Jūs turite raktą, — pasakė Dorianas. — Tikriausiai tai suteikia jums teisę žengti pro vartus. Aš nelaikysiu jūsų. Bet taip pat eisiu su jumis arba pasiųsiu vieną brolį kaip palydovą.

Jupiteris pamatė, kad Koralina linktelėjo.

— Tai nėra būtina, — pasakė jis.

— Kiek dar vienuolių nusileido žemyn? — pasiteiravo Koralina abato.

— Remeo yra vienintelis, kuris grįžo. Bet su juo ėjo brolis Lorinas ir brolis Paskalis. Santinas liko prie vartų sargyboje. Jis ten laukė daug valandų, kol grįžo Remeo. Buvo naktis, laidojimo rūsys buvo tuščias. Kai rytą kiti broliai atidarė įėjimą, rado Santiną su mirusiu Remeo ant rankų. Santinas buvo apimtas šoko ir kelias valandas neištarė nė žodžio. Prireikė beveik visos dienos, kol jis prabilo ir man viską papasakojo.

— O tada pabėgo?

Dorianas linktelėjo.

— Naktį jis įsilaužė į mano kontorą, paėmė vaizdo juostas, truputį pinigų ir dingo. Aš svarsčiau, ar kviesti policiją, bet būtų kilusi grėsmė, kad apie vartų egzistavimą gali sužinoti visuomenė. Neturėjau kito pasirinkimo, tik leisti Santinui dingti. Mes tikėjomės, kad jis vienas susidoros.

— Kai aš jį sutikau, jis tvirtino, kad yra persekiojamas, — pasakė Jupiteris.

Dorianas bejėgiškai sugniaužė kumštį.

— Ne mūsų.

— Jis minėjo jautį, — pasakė Koralina.

Abatas išbalo.

— Jautis... — jis pakilo, žengė prie lango ir susidėjo rankas už nugaros. — Ar jis iš tikrųjų sakė, kad yra persekiojamas jaučio?

— Tai jo žodžiai, — Jupiteris nutylėjo, kad ir pats girdėjo baubimą ir trypimą. — Žinote, ką jis turėjo omenyje?

— Vartuose yra jaučio reljefas, — paaiškino Dorianas. — Stilizuotas, tačiau tikrai jaučio, — papurtęs galvą jis tęsė: — Vargšas Santinas, regis, išėjo iš proto.

— Gal galite mums daugiau papasakoti apie laidojimo rūsį, — paklausė Koralina. — Kaip jis atsirado?

Dorianas pasitraukė nuo lango ir sustojo priešais juos.

— Gal galėtumėt parodyti man raktą?

Koralina pažiūrėjo į Jupiterį. Šis linktelėjo jai. Ji įkišo ranką į kelnių kišenę ir ištraukė raktą.

Raktas, palyginti su jo reikšmingumu, atrodė kuklus ir visai neįspūdingas. Abatas ištiesė ranką ir pačiupinėjo cinkuotą rakto barzdelę. Koralina nepaleido jo iš rankos.

Pagaliau jis linktelėjo.

— Gerai. Galite jį pasidėti, — jis apsisuko ir ėmė vaikštinėti po kambarį pirmyn atgal. — Noriu atsakyti į jūsų klausimą, bent jau taip, kaip sugebu. 1631 metais ordinas išsikėlė iš senosios Santa Bonaventūra abatijos ir įkūrė naują vienuolyną. Tada vienuoliai atgabeno savo mirusiųjų griaučius. Žinoma, tikrieji laidojimo rūsio statybos darbai prasidėjo tik po šimto metų, aštuoniolikto amžiaus viduryje.

— Atrodo, — tarė Koralina, — kad ši tema jums nėra ypač maloni.

— Laidojimo rūsio statybą gaubia daugybė mįslių, dar daug kas skendi nežinomybėje, — Dorianas įkvėpė oro ir tęsė: — Mes neturime jokių rašytinių šaltinių. Tam rūsiui tik truputį daugiau nei du šimtai penkiasdešimt metų, ir vis dėlto nėra dokumentų, nieko, kas viską paaiškintų. Tik pagalvokite — kažkokie menki du šimtai penkiasdešimt metų! Palyginti su visa Bažnyčios istorija, tai yra niekas! Net katalikybės ištakos yra išsamiai aprašytos, daugelio vienuolynų, bažnyčių ir katedrų statybos, daug senesni įvykiai. O mes vis tiek neturime nė žodžio apie laidojimo rūsį ir jo architektą. Viskas, ką žinome, yra penkios patalpos, pilnos kaulų.

— Ar žinoma, kas pastatė rūsį?

— Sklinda gandai, bet nėra jokių įrodymų. Daug kartų buvo kilusi būtinybė viską sugriauti ir krikščioniškai palaidoti mūsų brolius. Patikėkite, aš būčiau pirmasis, kuris duotų sutikimą. Bet šiais laikais uždaryti laidojimo rūsį dar sunkiau nei anuomet. Jis yra vienas iš nedaugelio mūsų pajamų šaltinių, juk net toks neturtingas ordinas kaip mūsų reikalingas tam tikrų pajamų. Šis laidojimo rūsys yra tiek mūsų palaima, tiek prakeiksmas.

— Kodėl prakeiksmas? — paklausė Koralina.

Dorianas pažvelgė į ją.

— Ir jūs dar to manęs klausiate? Mes nieko nežinome apie laidojimo rūsio reikšmę, nieko nežinome apie aplinkybes, kurios paskatino jį pastatyti.

— Manote, kad tai buvo ne krikščioniški tikslai?

— Ar nereikėtų aptarti ir šios temos? Kiek man žinoma, šiame vienuolyne nebuvo vykdoma nekrikščioniška veikla. Bet kaip mes galime būti visiškai tikri, jei toks įvykis kaip laidojimo rūsio statyba nėra aprašytas?