Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Arba dokumentai vėliau sunaikinti, — pritarė susimąsčiusi Koralina.

— Iš tikrųjų, — sutiko Dorianas. — Galėjo būti ir taip.

— O ką sako gandai, apie kuriuos prieš tai užsiminėte, — pasiteiravo Jupiteris.

— Vieni jų pasakoja apie menininką, kuris padarė nusikaltimą ir ieškojo užtarimo vienuolyne. Vienuoliai suteikė jam prieglobstį, per praleistus čia metus jis, atsidėkodamas ir šlovindamas Viešpatį, sukūrė laidojimo rūsio dekoraciją iš kaulų.

— Vienuoliai davė jam keturių tūkstančių brolių griaučius, kad jis sukurtų meno kūrinį? — paklausė Koralina dvejodama.

Dorianas gūžtelėjo pečiais.

— Sakiau, tai tik legenda. Kita pasakoja apie vienuolį, kuris išprotėjo, dar kita apie nusikaltėlį ir masinių žudynių dalyvį, kuris kartais gyvendavo vienuolyne ir savo kūriniu tyčiojosi iš vienuolių, — jis papurtė galvą. — Net markizas de Sadas 1775 metais aplankė laidojimo rūsį, matyt, tada, kai jis dar nebuvo visiškai baigtas. Gali būti, kad jis susitiko su menininku. Savo pranešime Voyage en Italie jis tvirtina, kad ta statyba rūpinosi vienuolis iš Vokietijos.

Koralina šį tą prisiminė. Susijaudinusi ji atsigręžė į Jupiterį.

— Ar prisimeni, ką tau pasakojau apie Piranezį? Kad pradėjęs grafiko karjerą jis pasiryžo ištyrinėti Romos požemius?

— Jis pasislėpė katakombose, — prisiminė Jupiteris. — Na ir kas?

Koralina vis labiau nervinosi.

— Piranezis dingo iš visuomenės akių mėnesių mėnesiams, gal net keleriems metams, nes kažkas apačioje jį taip žavėjo, kad jis viską apleido. Tuo metu jis prarado daugumą savo klientų, kuriuos vėliau sunkiai atgavo.

Jupiteris suglumęs linktelėjo.

— Bet aš vis dar nežinau, ką tu...

— Piranezis grįžo į viešumą maždaug aštuoniolikto amžiaus viduryje, tikriausiai penktajame dešimtmetyje, 1745–1749 metais.

Abatas įdėmiai žvelgė į ją.

— Maždaug tuo laiku buvo pradėta laidojimo rūsio statyba.

— Tu manai, — paklausė Jupiteris žvelgdamas į Koraliną, — kad Piranezis padarė laidojimo rūsio brėžinius?

— Bent jau turėjo tam gabumų. Be to, pirmasis Carceri leidimas pasirodė 1749 metais! Prieš tai jis jau buvo radęs įėjimą. Taigi tada, kai buvo dingęs, — vis labiau skubėdama dėstė ji. — Ar nesupranti? Viskas sutampa! Piranezis apie 1745 metus pasitraukė ir nusileido į miesto požemius, nes tyrinėjo katakombas. Perskaitęs įrašus taurėje, jis rado kitą įėjimą į Dedalo namus, čia, vienuolyne! Jis nusileido žemyn ir netrukus grįžo, kad sukurtų pirmąjį Carceri leidimą. Mes žinome, kad jis kažko bijojo, to, ką jis ten patyrė arba matė. Todėl jis daugiau niekada ten nenusileido, — ji pasisuko į abatą. — Ar galėjo būti taip, kad šio vienuolyno vienuoliai jį ten lydėjo? Kad jie ten buvo ir kažkas įvarė jiems tokį siaubą, kad jie nusprendė užantspauduoti vartus?

Dar nespėjus Dorianui atsakyti, įsiterpė Jupiteris:

— Tai reikštų, kad čia atsitiko tas pat, kas ir Vatikane! Ten mėgino uždaryti vartus pastatę galingą katedrą. O čia...

Koralina tęsė jo mintį:

— Čia buvo tik keli vienuoliai, kurie nieko neturėjo... išskyrus mirusių brolių kaulus. Virš vartų jie pastatė laidojimo rūsį saugodami nuo to, kas už jų buvo — arba vis dar už jų yra.

Abatas žvelgė į ją apstulbęs.

— Laidojimo rūsys kaip antspaudas, — sušnabždėjo jis. — Iš tikrųjų tai visai įmanoma. Nekroromantija prieš vartų kerus.

— Nekroromantija? — paklausė Koralina.

— Krikščioniškoji magija, — paaiškino Jupiteris. Viduramžiais buvę tokie magai, kurie dirbę Bažnyčios pavedimu, vadinamieji nekromantai.

Koralina giliai atsiduso.

— Aš manau, kad dabar tinkamiausias laikas atidžiau apžiūrėti laidojimo rūsį.

— Bet po viso to... ištarė susijaudinęs abatas, tada uždusęs nutilo ir netrukus pradėjo iš naujo: — Aš manau... išaiškėjus tokioms aplinkybėms jūs nepanorėsite atidaryti vartų!

— Kaip jau minėjote, — atsakė Koralina, — kas nors kažkada vis tiek tai padarys.

Jupiteris pačiupo jos ranką ir suspaudė. Jis pažvelgė į Dorianą.

— Ar mums padėsite?

Abatas nusisuko ir susimąstęs ėmė vaikščioti po kabinetą.

— Jūs nematėte Remeo lavono. Jis buvo sudegęs, labiausiai krūtinė, rankos ir nugara — tarsi jį būtų apkabinęs kažkas degantis! Jis ten, apačioje, patyrė kažką siaubingo, galbūt tą patį, ką Piranezis ir vienuoliai, jei tikrai jie su juo ėjo.

— Bet Piranezis grįžo atgal, — pasakė Koralina. — Jis liko gyvas ir savo raižiniuose įamžino, ką matė, — pastarieji jos žodžiai buvo melas. Niekas nežinojo, ar Carceri iš tikrųjų buvo atvaizdas to, kas jų laukė Dedalo namuose. — Jei Piraneziui tai pavyko, mes taip pat galime, — pridūrė ji.

— Bet Remeo...

— Mes pamėginsime, — nutraukė abato kalbą Jupiteris. — Jei mus išvarysite, mes vėl grįšime, — jis nenorėjo abatui grasinti, bet žinojo, kad kito pasirinkimo nėra. — Juk nenorite, kad kas nors iškiltų į viešumą, ar ne?

Dorianas buvo per daug sumišęs, kad supyktų. Jis kurį laiką vaikščiojo po kabinetą, priėjo prie lango ir pažiūrėjo į negyvą medį kieme.

— Kaip norite, — pasakė jis. — Tai jūsų sprendimas.

Kai jie žengė prie įėjimo į laidojimo rūsį, Dorianas jau buvo davęs įsakymą visiems lankytojams jį palikti. Saujelė susierzinusių turistų kopė laiptais, vedančiais į Veneto gatvę, ir plūdo vienuolių savivalę.

Laidojimo rūsys buvo Santa Maria della Concezione priestate. Šalia įėjimo buvo mažas kambarėlis, kuriame kapucinai įrengė suvenyrų — atvirukų, lankstinukų ir nedidelių skaidrių rinkinukų — kioską. Keletas užrašų bylojo, kad čia draudžiama rūkyti ir fotografuoti.

Vienuolis, barzdotas kaip visi kapucinai, tačiau be įprasto abito, laukė jų. Jis buvo laidojimo rūsio prižiūrėtojas. Dorianas pasilenkė prie jo ausies ir pašnibždėjo kelis nurodymus. Vyras nustebęs pažvelgė į jį, bet vis dėlto paklusniai linktelėjo.

Dorianas nuvedė Jupiterį su Koralina iš prieškambario į siaurą koridorių. Vienuolis už jų nugarų uždarė duris, pats liko išorėje. Jie liko vieni su abatu.

Jupiteris nešėsi sunkų žibintą su baterijomis, tai buvo vienintelis daiktas, likęs iš Santino ir jo draugų įrangos. Jis mąstė, ar Remeo laikė šį žibintą rankoje, kai mirdamas šliaužė aukštyn. Nors nuo šios minties Jupiteris šiurpo, bet buvo dėkingas už žibintą. Iš susijaudinimo jie abu nepasirūpino jokia įranga nusileidimui į Dedalo namus.

Siauras koridorius vedė pro penkias skliautuotas koplyčias. Sienos ir lubos buvo nudažytos baltai, kad ryškiau išsiskirtų gelsvi kaulai. Vaizdas buvo tiek slegiamas, tiek įspūdingas.

Koridorius taip pat buvo papuoštas įmantriais ornamentais iš šonkaulių, stuburo slankstelių, apatinių žandikaulių ir kelių girnelių. Čia nebuvo visų krūtinės ląstų, stuburų arba rankos kaulų; kiekvieni griaučiai buvo išnarstyti į smulkiausias dalis, iš jų buvo sukurtas visiškai naujas kūrinys.

Pirmoje koplyčioje Jupiteris pamatė žmogaus aukščio altorių iš šlaunikaulių, greta vieną, toliau kitą skliautą, sudėtą iš kaukolių, toliau dar vieną — iš dubens, kaulų. Tik keli griaučiai buvo sveiki, jie, aprengti abitais, pašarvoti gulėjo nišose, prie galinės skliautuotos koplyčios sienos.

Čia nebuvo nė vieno sienos kvadratinio metro, kuris nebūtų padengtas griaučiais. Palubėje susipynę ornamentai iš kaulų priminė rokoko stiliaus lipdinius. Labiausiai Jupiterį sukrėtė makabriškas drugys su žmogaus kaukole vietoj galvos ir sparnais, sudėliotais iš menčių kaulų.