Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Saugu tik... tamsoje ir... tylint! — jo žodžių papliūpą nutraukė sausas kriokimas. — Šviesa vilioja... jį. Ir balsai. Nekalbėti. Nekalbėti! Ir... nereikia šviesos! Tik todėl... esu gyvas.

Koralina susirūpinusi pažvelgė į žibintą, kurį paėmė iš Jupiterio.

— Ar negalima kaip nors sumažinti šviesos?

— Ne.

Kopimas visiškoje tamsoje buvo beveik neįmanomas, juo labiau su našta ant Jupiterio rankų. Žibintas turėjo būti įjungtas.

Jupiteris stengėsi eiti greičiau. Koralina pasiūlė jam padėti nešti, nors puikiai žinojo, kad tai tik stabdys ėjimą. Paskalis elgėsi, kaip pats patarė — tylėjo. Jį apleido paskutinės jėgos, jo kūnas kas žingsnį darėsi vis labiau sudribęs. Jupiteris su Koralina taip pat nutilo. Pirmyn, tik pirmyn, dar vieną pakopą, dar vieną.

Jupiteris galvojo apie paskutinius vienuolio žodžius. Šviesa vilioja. Kas buvo tas, kurį viliojo šviesa? Ir ką Paskalis čia patyrė?

Jie įveikė du trečdalius kelio, kai staiga sustojo.

Iš gelmės pasigirdo širdį veriantis baubimas. Iš pradžių tylus ir duslus, paskui — vis garsesnis ir pagaliau aidintis.

Paskalis atsimerkė. Jo akių obuoliai buvo pageltusio popieriaus spalvos. Jo lūpos judėjo, bet nesigirdėjo nė garso.

— Judam, greičiau! — sušnabždėjo Jupiteris. Vieną kartą jis jau girdėjo šį baubimą, bet šį kartą jis buvo aiškesnis, tikresnis, beveik apčiuopiamas.

Dabar jie lėkė paknopstom, nors žinojo, kad ilgai neišlaikys.

Bėkit! Skubėkit! Bėkit šalin!

Baubimas pasikartojo. Gal Jupiteris apsiriko, bet jam pasirodė, kad jis neartėjo. Galbūt jiems pasisekė.

Paskalis vėl sujudino lūpas, paskiau jo galva nusviro į šoną, akys užsimerkė.

Koralina sušvokštė:

— Ar jis...

— Ne, jis dar kvėpuoja... jis apalpo, — atsakė Jupiteris išsekęs. Kūnas ant jo rankų darėsi vis sunkesnis, lygiai taip pat kaip ir savos kojos. Kiekvienas kojų kilstelėjimas buvo varginantis, kiekviena pakopa — tikra kančia.

Po penkių minučių jie pamatė lubas. Jupiteris vis dar nedrįso nukreipti šviesos į viršų, bet silpnoje žibinto šviesoje jau buvo galima atpažinti akmeninę plokštumą virš jų galvų, šiurkščią ir duobėtą kaip šliaužiantys audros debesys. Akmuo buvo juodas kaip derva, apsitraukęs pelėsiais ir kerpėmis. Vis dėlto kai kuriose vietose dar buvo galima atpažinti akmenų sujungimus. Lubos nebuvo iškirstos iš uolos, jos buvo sumūrytos, dėl to atrodė dar labiau neįtikimos.

Laiptai viršuje kaip cilindro formos šachta rėmėsi į lubas. Paskutinių dvidešimties pakopų pakraščiuose buvo ne turėklai, o sienos. Jupiteris lengviau atsikvėpė. Patyręs begalinį bedugnės dydį jis pagaliau suprato, kaip čia turėtų jaustis žmogus, kenčiantis nuo agorafobijos3.

Visas šis statinys buvo didesnis, nei galėtų suvokti protas. Kai jis pagaliau atsidurs paviršiuje, galbūt po kelių dienų arba savaičių ims manyti, kad viskas, ką čia, apačioje, matė, buvo tik iliuzija. Šios vietos egzistavimas griovė visus logikos dėsnius. Ji negalėjo, ji neturėjo egzistuoti. Pakako net paviršutinių psichologijos žinių, kad suprastum, kad jo sąmonės apsauginiai mechanizmai viską ištrins iš atminties. Prisiminimai apie tai bus perkelti iš realybės archyvo į sapnų archyvą, o kada nors jis tikriausiai visiškai liausis apie tai galvoti.

Koralina šalia jo krūptelėjo, kai trečią kartą pasigirdo baubimas. Garsas atsimušė į lubas ir iškreiptas grįžo į tamsą. Sunku buvo įvertinti, ar jis šį kartą atklydo iš arčiau nei kitus kartus.

Už kito suktų laiptų posūkio turėjo būti vartai. Netrukus jie juos pamatys.

Staiga pokštelėjo šūvis. Kažkas sušuko. Tada pasigirdo antrasis šūvis. Šauksmas nutilo.

Jupiteris ir Koralina staiga sustojo kaip įkasti. Jie buvo pernelyg pavargę, kad kalbėtų, todėl tik žiūrėjo vienas į kitą uždusę, skubantys ir beveik netekę jėgų.

Jupiteris nugara atsirėmė į laiptų ašį. Paskalis beveik slydo jam iš rankų. Koralina dar spėjo pačiupti nejudantį vienuolį ir atsargiai paguldė ant pakopos.

— Ar tai jūs? — ištarė Jupiteris silpnu balsu.

— Aš pažiūrėsiu, — sušnabždėjo Koralina.

— Ne, — jis nestipriai sulaikė ją ir atsispyrė nuo akmens, į kurį buvo atsirėmęs. Jis stovėjo svyruodamas ir mėgindamas išlaikyti pusiausvyrą, paskui pažvelgė į Koraliną. — Leisk man tai padaryti.

— Eime kartu, — atsakė išvargusi mergina.

Jupiteris iš lėto linktelėjo. Jie paliko Paskalį ant laiptų ir atsargiai žengė už laiptų posūkio.

Vartai buvo atviri.

Už jų, ant kambarėlio grindų, kraujo klane gulėjo Dorianas. Jis švokštė kaip keistas mechanizmas, o ne žmogus. Kraujas ir seilės tekėjo pro lūpų kampučius.

Ant siaurų laiptų, vedančių prie griaučių koplyčios, stovėjo vyras, jis susirietęs rėmėsi į sieną, o drebančioje rankoje laikė pistoletą. Ant jo kaklo kadaravo žibintas, pakabintas ant juostos. Buvo matyti, kad jam sunku išsilaikyti ant kojų.

— Galite išlipti, — sušuko Domovojus Trojanas. Jo balsas gergždė, tarsi ne jie, o jis kopė iš Dedalo namų. Pastangos išsilaikyti ant kojų jį išsekino. Iš nosies jam smarkiai tekėjo kraujas. Vis dėlto jo veide švietė triumfas.

— Aš girdėjau jus, — pridūrė jis. — Jus abu.

Jupiteris atsispyrė ir išėjo iš priedangos. Koralina norėjo jį sulaikyti, nutempti už laiptų posūkio, bet jis nustūmė jos ranką. Jam buvo labai gaila Trojano, todėl ir nebėgo. Trojanas buvo tik senas žmogus, kuris kaip apsėstas įsikibo vienos minties, lyg skęstantis šiaudo, jog kada nors įgyvendintų savo, didybės manijos apsėsto žmogaus, planus.

— Išdaužtas šoninis pikapo stiklas, — tyliai pasakė Jupiteris ir įdėmiai pažvelgė į profesorių. Juos skyrė lygiai dešimt metrų. — Aš per vėlai apie tai pagalvojau. Landinis automobilyje paliko siųstuvą, ar ne tiesa? Ir jis jums skambino, kai mus persekiojo.

— Gerasis Landinis, — sumurmėjo Trojanas vos girdimai. — Aš jums sakiau, kad jis yra viso labo parankinis. Kaip parankinis ir mirė.

— Landinis buvo fon Tadeno sekretorius, bet visada buvo jūsų liokajus. Jis nešvarų darbą atlikdavo už jus, o ne už kardinolą.

Trojanas pamosavo pistoletu.

— Žinojau, kad jūs atidarysite vartus, kai sužinosite apie čigonės mirtį. Smalsumas ir neapykanta yra sprogstamas mišinys, patikėkite manimi. Aš tai žinau.

Jupiteris nebesusigaudė, dėl ko daugiau nekentė Trojano: už tai, ką padarė Šuvanei, ar dėl niekinančio tono, kuriuo kalbėjo apie savo buvusią mylimąją. Prioritetai staiga tapo nerealūs ir nesvarbūs.

— Jūs įsakėte ją nužudyti, — pasakė Jupiteris. — Tai buvo padaryta jūsų nurodymu, o ne Estakados arba fon Tadeno.

— Ir taip jungiasi akmenėliai, sudarydami didžiulę mozaiką, — lakoniškai pasakė profesorius ir nusibraukė iš nosies tekantį kraują. — Taip visada būna, kai nori ką nors užbaigti iki galo.

Jupiteris akies krašteliu pastebėjo, kad Koralina savo priedangoje sustingo. Galvos mostu jis jai parodė, kad nejudėtų iš vietos.

— Jūs mums skolingi kelis paaiškinimus, ar ne tiesa?

Trojanas vis dar laikė pistoletą, nukreiptą į Jupiterį. Jo drebulys truputį sumažėjo, tikriausiai todėl, kad jautė, jog kontroliuoja padėtį.

— Ar žinote, kodėl Dedalas pastatė šį statinį?

— Manau, kad pagerbtų dievus.

— Jam tai buvo sandėris, — paaiškino Trojanas, purtydamas galvą. — Po to, kai Ikaras žuvo, Dedalas meldė, kad grąžintų jo sūnų. Jis pažadėjo jiems už tai pastatyti didžiausią ir gražiausią šventyklą. Pas lotynus jis rado reikalingų sąjungininkų, kurie davė medžiagų ir žmonių. Dedalas būtų viską padaręs, kad Ikaras grįžtų iš požemio pasaulio. Po tremties jam liko tik sūnus, kuriam jis pagamino sparnus, jog pabėgtų iš kalėjimo. Jei Ikaras nebūtų sudegęs saulėje, būtų pabėgęs. Todėl jis ir statė šią šventyklą, jis pastatė ją kuo giliau po žeme, kad palengvintų savo sūnui kopimą iš požemio pasaulio.