Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Estakada laukė jo obelisko papėdėje. Su baltu vasariniu kostiumu ir senoviška lazda jis buvo panašus į devyniolikto amžiaus dendį. Jis, regis, nepaisė vėsaus oro. Estakada buvo vienas, kaip ir tartasi.

— Noriu jums palinkėti sėkmės, — pasakė jis, kai abu priėjo prie jo. Jupiteris perkėlė kūno svorį ant sveikosios kojos. Gydytojai ligoninėje jam sakė, kad kelias savaites reikės vaikščioti su lazda. Šūvis pažeidęs tik raumenis, jam pasisekę.

— Ir noriu jums padėkoti, — tęsė Estakada. — Tikiuosi, mano žodžiai nenuskambėjo labai ciniškai.

— Už ką? — paklausė Koralina šaltai. — Kad pasakėme jums, kur yra antrasis įėjimas?

— Pirmiausia už tai, kad galiu jumis pasitikėti. Fon Tadenas ir dar keli adeptai nepatenkinti, kad leidžiu jums išvykti. Kol kas niekas nežino, kur yra vario plokštė, — jis skvarbiai pažvelgė į abu. — Bet mes žinome, kur antrasis įėjimas, o tai svarbiausia. Kartu su kapucinais pasirūpinsime, kad jis būtų visiems laikams uždarytas.

— O Trojanas?

— Jei tai, ką mums pasakojote, yra tiesa, tada nėra ko dėl jo rūpintis.

— Jis rėmė jus. Jūs turėjote jį gerai pažinoti.

Estakada pritilo, paskui iš lėto papurtė galvą.

— Ne taip gerai, kaip tikėjausi. Nė vienas iš mūsų nežinojo, ką jis planavo.

Jupiteris ir Koralina susižvalgė.

— Ar jūs sakote tiesą, ar ne, jau nesvarbu, tiesa? — Jupiteris pažvelgė pro obeliską į gatvę, vedančią iš aikštės. Ten jų laukė taksi. — Kodėl norėjote su mumis susitikti? Vien tam, kad padėkotumėte?

— Kad perspėčiau. Fon Tadenui nepatiko Landinio mirtis.

— Landinis jį apgaudinėjo. Iš tikrųjų jis visą laiką dirbo Trojanui.

— Kardinolas siunta, — pasakė Estakada. — Ant Landinio, ant savęs, o labiausiai — ant jūsų. Aš galiu sutrukdyti, kad jis jūsų nepersekiotų. Bet jūs turite nebegrįžti į Romą.

Jupiteris paskutinį kartą apžvelgė aikštę.

— Nesirūpinkit mumis.

Ispanas įkišo ranką į švarko kišenę ir ištraukė išsipūtusį voką.

— Tai jums.

Koralina paėmė jį. Ji nepatikliai pažiūrėjo vidun ir susiraukė.

— Pinigai?

— Jums jų reikės. Jumis dėtas, artimiausius mėnesius vengčiau naudotis kreditine kortele. Jums juk reikės nusipirkti bilietus, naujų drabužių, — jis parodė į Jupiterio klešnę, išsipūtusią nuo perrišimo. — Aš leidau sau padengti gydymo išlaidas.

Koralina šiek tiek patylėjo, tada įsidėjo voką nepadėkojusi Estakadai.

— Nemanykit, kad šiais pinigais sumokėjote už mūsų tylėjimą.

— Visai nenorėjau jūsų įžeisti, — atsakė ispanas. — Aš pasitikiu jūsų išmintimi. Jūs laikysitės pažado, — atrodė, kad jis norėjo atsisveikindamas paspausti jiems rankas, bet pastebėjęs Koralinos akyse priešiškumo kibirkštėles nesiryžo.

— Sėkmės, — pasakė jis trumpai ir nuėjo ten, kur kaip pirštas rodė obelisko šešėlis — prie bazilikos vartų.

Jausmas, kad viskas baigėsi. Pagaliau.

Peržengta finišo linija, žvilgsnis atgal, pirmasis atokvėpis.

O prieš juos — kapas.

Jupiteris ir Koralina stovėjo po buku ir žvelgė į šviežiai supiltą žemės kauburėlį. Paminklinio akmens dar nebuvo, tik medinis kryžius su į akis nekrentančiu užrašu.

Mivaka Akada.

Koralina palietė Jupiterio ranką. Jo pirštai tvirtai suspaudė jos pirštus. Jie neištarė nė žodžio, kai įžengė į kapines. Tylėjimas buvo daug vertingesnis, nes abu žinojo, kad dedasi kito širdyje.

Prie kapo gulėjo kelios gėlės, nebuvo nė vieno vainiko. Jupiteris sunkiai pasilenkė atsiremdamas į savo lazdą ir padėjo ant žemės kauburėlio gėlių puokštę. Kurį laiką taip ir liko pasilenkęs, nepaleisdamas Koralinos rankos ir prisimindamas Mivos veidą, įvykius bokšte, beprotišką jos akių spindesį, tada blyškų šydą, išskydusį ir kruviną...

— Ar tau viskas gerai? — paklausė Koralina tyliai.

— Taip, — atsakė jis ir antrą kartą pakartojo tvirčiau ir ryžtingiau. — Taip.

Ji neskubino jo, leido atsisveikinti. Tiek laiko, kiek jam reikėjo.

— Jei nori kurį laiką pabūti vienas... — pradėjo ji, bet Jupiteris papurtė galvą.

— Jau gerai, — jis išsitiesė ir apkabino Koraliną per liemenį. Jis norėjo kažką pasakyti, kai ant kapo kauburėlio užkrito trečiasis šešėlis.

Jie atsigręžė, už jų stovėjo sesuo Diana, Mater Ecclesiae vienuolyno abatė. Ji leidusi jiems pabūti vieniems ir laukusi prie kapinių vartų, pasakė ji. Tada pasilenkė, paėmė žemiau gulinčias gėles ir padėjo šalia Jupiterio puokštės.

— Ačiū, — tarė jis, — kad viskuo pasirūpinot.

— Mūsų užduotis rūpintis ir mirusiaisiais, — atsakė abatė tyliai, — ne tik gyvaisiais.

— Vario plokštė, — pradėjo jis, bet abatė neleido užbaigti.

— Guli ponios Akados karste, kaip jūs ir pageidavote. Daugiau niekas negalės ja pasinaudoti.

Kai abu nieko neatsakė, ji pirmą kartą pažvelgė Koralinai į veidą ir paklausė:

— O raktas?

— Tiberyje. Ten, kur giliausias dumblas ir klampynė.

Diana atsiduso, tarsi nuo jos pečių būtų nusiritęs akmuo.

Jupiteris pažvelgė į rusvą žemių kauburėlį ir kryžių.

— Ji mirė beprasmiškai. Visiškai veltui.

— Ji išgelbėjo jums gyvybę, — paprieštaravo vienuolė.

Jupiteris pakėlė akis nuo kapo. Jam buvo sunku ką nors pasakyti, nes nerado tinkamų žodžių.

— Kada išvažiuojate iš Romos? — paklausė Diana.

— Dar šiandien.

Per kapines nusirito vėjo gūsis, šaltas ir žvarbus. Koralina prisiglaudė arčiau prie Jupiterio.

Abatė paspaudė abiem rankas ir stebėjo, kaip jie nueina. Jupiteris šlubčiodamas, nevikriai remdamasis lazda.

— Noriu dar paklausti! — sušuko ji.

Abu sustojo ir atsigręžė.

— Ar jūs gailitės?

— Ką?

— Ar jūs gailitės, kad nepamatėte? — paklausė abatė. — Laiptų pabaigos?

Jupiteris truputį pamąstė, tada atsakė:

— Paskalis matė. Manau, to turi užtekti.

Abatė pažvelgė į tolį.

— Niekada nesužinosi, ar jis kliedi, ar sako tiesą.

— Ne, — tarė Koralina.

— Ne? — paklausė Diana.

— Aš nesigailiu. Jūs tai norėjote sužinoti.

Abatė švelniai nusišypsojo.

— Gero skrydžio. Ir gyvenkite laimingai.

Koralina atsisveikindama pakėlė ranką, paskui ji nuvedė Jupiterį gatvės link.

Kai jie dingo iš akių, Diana sudėjo rankas, sukalbėjo maldą ir peržegnojo kapą.

Dar vienas vėjo gūsis sušiaušė gėlių žiedus, nuplėšė vieną žiedlapį ir nunešė jį ant kryžiaus, visai greta Mivos vardo. Ten jis ir liko kaip prikaltas.

Vienuolė apsigręžė ir iš lėto nuėjo prie vartų.

AUTORIAUS BAIGIAMASIS ŽODIS

Carceri , kaip ir Antichita Romane , yra vieni iš reikšmingiausių Džovanio Batistos Piranezio kūrinių, Jie įkvėpė ištisas menininkų kartas, rašytojus: Tomą de Quivincey, Jorgą Luisą Borgesą, Horacijų Walpole, dailininkus: M. C. Escherį, Alfredą Kubiną bei didžiuosius kino meistrus: Fritzą Langą Sergejų Eizenšteiną. Kad ir kokia bedugnė sukėlė slegiamas Piranezio vizijas, lieka aišku, kad daugelis mūsų mielai užmestų į jas akį. Mes ieškome jų vienu ar kitu būdu, rašydami, tapydami ir net muzikuodami. Psichoanalitikai čia turėtų apie ką pasamprotauti.

Piranezio nusileidimas į Romos požemius yra istoriškai patvirtintas, su juo susijęs jo laikinas pasitraukimas iš visuomenės gyvenimo. Kai jis grįžo, jau turėjo Carceri raižinius.

Jei norite aplankyti Veneto gatvėje esančią kapucinų vienuolyno kaulų koplyčią, galite tai padaryti jos darbo laiku. Vienuolis prie įėjimo jums patvirtins, kad beveik nieko nežinoma apie šio makabriško statinio sukūrimą bei apie jo kūrėją. Aplankykite kapucinus, apžiūrėkite dekoracijas iš keturių tūkstančių žmonių griaučių. Užtikrinu jus – to vaizdo niekada nepamiršite.