Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Tada jie išgirdo Trojano klyksmą.

Kelioms sekundėms jis užgožė net jaučio baubimą. Ant jų nusileido dvoko debesis. Dvokė degančia mėsa, svylančiais plaukais, bet seno žmogaus klyksmas, šaižus ir kupinas mirties baimės, vis dar nesiliovė.

Liepsnos atspindžiai tapo itin ryškūs, jie plazdėjo dabar jų aukštyje už laiptų turėklų. Storas akmens stulpas slėpė nuo jų tai, kas ten buvo, saugojo juos nuo tos būtybės žvilgsnių ir nuo karščio.

Paskutinę akimirką Jupiteris nepaisydamas skausmo nei Koralinos, kuri norėjo jį sulaikyti, pažvelgė pro ašies pakraštį ir pamatė kažką, primenantį ugnies kryžių — galbūt degantį žmogų išskėstomis rankomis, išskėstais sparnais — o prie jo šokančių liepsnų šviesoje žioruojantis ir nykstantis senio kūnas, Trojano lavonas, nešamas žemyn į bedugnę.

Šviesa ėmė gesti, sutemos tirštėjo.

Dvasia ir ugnis ...

Tėvas ir sūnus.

Jupiterio mintys sukosi pašėlusiu ratu, kartu jis jautė skausmą ir buvo suglumęs. Gal dievai iš tikrųjų išpildė Dedalo prašymą? Tikrai grąžino jo sūnų, gyvą ir amžinai degantį, pagautą tūkstančius metų trunkančioje kančioje, kurios suvokti neužtenka vaizduotės?

Atsakymas jam pasirodė tarsi nedrąsių, į sapnus panašių vaizdinių ir spėliojimų kaleidoskopas.

Gelmė pagaliau prarijo ugnį, liko tik juoda tamsa. Tamsa pakilo pro turėklų kraštus ir prarijo, apsivijo juos. Bet tai dar buvo ne pabaiga.

Jaučio baubimas vis artėjo, pašėlusiu greičiu ritosi laiptais taip, kad laiptų ašis drebėjo. Ant jų galvų pažiro dulkės iš plyšių, švelnus pilkas debesėlis, kaip pelenai.

— Greičiau, — sušnabždėjo Koralina. — Turim grįžti.

Jupiteris grūmėsi su skausmu. Jo peršauta koja linko, jis negalėjo ja pasiremti, todėl vilko ją.

Bendromis jėgomis jie visiškoje tamsoje šliaužė aukštyn. Tas, kuris baubdamas ir trypdamas sekė paskui, turėjo būti kelis kartus greitesnis, bet juos dar skyrė didelis atstumas.

Į jų veidus ūžtelėjo trumpas ir stiprus vėjo gūsis, nuo kurio jie sustingo.

„Sparnai, — perskrodė Jupiterį mintis. — Nematomi sparnai tamsoje“.

Sparnai dvasios, kuri stebi, bet nepuola. Tik stebi, tikriausiai stengiasi padėti jiems arba juos persekiojančiai pabaisai.

Nėra kada delsti. Nėra kada mąstyti.

Greičiau į viršų.

Jie nematė pakopų po kojomis ir nuolat tai vienas, tai kitas kliūdavo vos nenubildėdamas žemyn. Bet Koralinos sukauptų jėgų ir vikrumo užteko abiem, ji tempė jį su savimi, net kai jo sveikąją koją imdavo traukti mėšlungis arba nuo skausmo imdavo vaidentis, ko iš tikrųjų nebuvo.

Šioje amžinoje naktyje ėmė skleistis šviesos užuomina, vartų kontūrai ir tolimos koplyčios vaizdas. Už jų šėlo baubiantis padaras. Dabar jie galėjo jį užuosti, gyvulišką dvoką, karštą, troškų ir nemalonų — kaip plėšrūno narvas.

— Jis čia pat! — iškošė Jupiteris pro dantis, kai jie užšliaužė ant paskutinės pakopos.

Koralina išjungė savo sąmonę, protą, savo baimę. Ji žvelgė tik pirmyn, į viršutinį pasaulį, į išsigelbėjimą.

— Vartai... pasidarė siauresni.

Nebėra kuo kvėpuoti. Gelia šoną. Blauzdas tampo mėšlungis. Ir vėl BAUBIMAS...

Paskalis buvo dingęs. Tamsoje jie turėjo užkliūti už jo.

Tada Jupiteris suprato, kodėl vartai tapo siauresni ir vis darėsi siauresni. Paskalis ir kraujuojantis Dorianas kitoje pusėje iš paskutiniųjų mėgino juos uždaryti!

— Paskali! — suklykė jis iš visos gerklės. Bet pasigirdo tik gargimas. — Dorianai... palaukit!

Jie puolė pro vartus. Jupiterio pečiai brūkštelėjo per akmenį ir medžiaga suplyšo. Koralina suklupo, jis persirito per ją šaukdamas iš skausmo.

Baubimas artėjo, su juo ir įsitikinimas, kad yra kažkas — pusiau žmogus, pusiau...

Vartai užsitrenkė.

Koralina pašoko, pečiais atsitrenkė į akmenį ir sudejavo iš skausmo.

Ji skubiai ištraukė raktą.

Pasigirdo griausmas, kai kažkas kitoje pusėje trenkėsi į vartus. Požeminis kambarėlis sudrebėjo iki pamatų, ant jų pažiro akmens nuolaužos ir dulkės. Bet vartai atlaikė. Duslus baubimas skelbė nesulaikomą persekiotojo įsiūtį, ir mūras sudrebėjo dar kartą. Veltui.

Dar kartą pasigirdo baubimas — tada viskas nutilo.

Jupiteris matė kaip per rūką, tik šešėlius, bet išgirdo silpną abato balsą, kuris prašė Koralinos pasirūpinti Paskaliu.

— Jums reikia gydytojo, — atsakė Koralina dusdama.

Dorianas nesileido perkalbamas.

— Eikite į viršų. Sudaužykite... vidurinę kaukolę. Galbūt to užteks... kelioms kartoms.

Pasigirdo šiugždėjimas, paskui:

— Dorianai? — ištarė Koralina verksmingu balsu. — Dorianai, po galais!..

Jupiteris pajuto, kad kažkas paėmė jį už rankos.

— Nuvesiu tave aukštyn, — sušnabždėjo ji silpnu balsu jam į ausį. — Dorianas mirė.

— O... Paskalis?

— Paskui parnešiu jį.

— Nenoriu, kad... kad tu viena eitum žemyn, — jo prieštaravimas buvo silpnas, jis žinojo, kad jai neliko kito pasirinkimo, jei norėjo išgelbėti vienuolį.

Po naujų pastangų ir naujo skausmo pliūpsnio jis pamatė šviesą, užliejusią kaulų koplyčią, pamatė sienas, apkrautas griaučiais, ir negyvą kūną kraujo klane — vienuolį, kuris juos čia įleido. Trojanas nušovė ir jį.

Jupiteris liko gulėti ant akmens grindų skruostu prisiglaudęs prie šaltos kapo plokštės. Jis sunkiai persivertė ant šono ir žiūrėjo į Koraliną, kuri su Paskaliu ant rankų spraudėsi pro plyšį užpakalinėje sienoje, tada paguldė vienuolį šalia jo ir ėmė sukti ratą grindyse, dejuodama ir verkdama, kol siena vėl atsidūrė savo vietoje uždarydama kelią į slaptą koridorių.

Kai ji atsigręžė į altorių, Jupiteris jau buvo ten nušliaužęs. Abiem rankom jis suko kaukolę, kol plokštė koplyčios grindyse užslinko ir paslėpė plieninį ratą.

Tada jis užsimojo ir iš visų dar likusių jėgų trenkė į akmeninę kaukolę, pajuto, kad ji sutrupėjo, trenkė dar kartą, jau silpniau, kol Koralina priėjo prie jo ir vėsiu delnu ėmė glostyti veidą, lūpos priartėjo prie ausies.

Šnabždėjo ir kvėpavo.

Šnabždėjo.

3 Agorafobija - liguista didelės erdvės baimė.

EPILOGAS

Jie išėjo iš kolonų šešėlio į Šv. Petro aikštę.

Apvali aikštė buvo pilna žmonių, vaikštinėjančių po vieną ir būriais su fotoaparatais, vaizdo kameromis ir nutriušusiais kelionių vadovais. Ekskursijų vadovai, nepaisydami sauso oro, mosavo skėčiais, mėgindami suburti savo grupės turistus. Koks tuzinas juodaodžių piligrimų, vilkinčių plačiais drabužiai, praėjo pro šalį, jie patraukė prie Šv. Petro bazilikos, kur vyrai juodais kostiumais, su akiniais ir mikrofonais atidžiai stebėjo lankytojus, dairydamiesi teroristų.

Jupiteris gėrėjosi aikštės grožiu dar tada, kai pažinojo ją tik iš nuotraukų. Per pirmąjį apsilankymą Romoje — jis negalėjo pasakyti, prieš kiek metų tai buvo — Jupiteris degė nekantrumu apsilankyti čia ir stebėti žmones, pagautus anų laikų erdvėje, keistame turgaus ir pagarbios nuostabos mišinyje.

Tarp aukštų Berninio kolonų jis jautėsi saugiai, nepaisant to, kad iš visų pusių buvo atvira. Bet dabar, kertant milžinišką aikštę, jį vėl prislėgė senas baimės jausmas, kad yra stebimas. Atsiliepė ir begalinis išsekimas, nors po grįžimo iš gelmių praėjo trys dienos, per kurias jis daug miegojo ir dar daugiau kalbėjosi.

Aukštas obeliskas Šv. Petro aikštės centre kaip prieš šimtus metų kilo virš žmonių minios. Kaligula įsakė jį atgabenti į Romą kaip savo cirko ties Vatikano kalva puošmeną. Pasak legendos, metaliniame rutulyje obelisko viršūnėje buvo laikoma Julijaus Cezario širdis, tikriausiai perdurta išdavikų durklų. Pagoniška širdis katalikybės centre. Ant rutulio pritaisė kryžių, kuris anksčiau simbolizavo paskutinį žodį senoje religijų kovoje.