Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Eidamas paskui Dorianą Jupiteris pažymėjo:

— Čia turėjo būti saugomi griaučiai dar tada, kai nebuvo pastatytas laidojimo rūsys.

— Iš ko sprendžiate?

— Užrašas ant molio taurės, kuris padėjo Piraneziui atrasti vartus, minėjo griaučius. Jei visa tai buvo sukurta po Piranezio nusileidimo į Dedalo namus, kaip galėjo jis pasinaudoti užuomina apie griaučius?

Koralina susimąsčiusi linktelėjo.

— Keista.

— Nė kiek, jei čia jau anksčiau buvo didelė griaučių sankaupa, kurią nurodė užrašas ant šukės, — paprieštaravo Jupiteris.

— Kapucinai čia atsikraustė septyniolikto amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, — pasakė abatas, — vadinasi, daugiau nei prieš šimtą metų iki laidojimo rūsio pastatymo. Jie jau tada atsigabeno mirusių brolių griaučius. Galbūt jie buvo saugomi šiose patalpose.

— Gali būti, — pritarė Jupiteris.

— Beje, — tęsė Dorianas, — anuomet čia buvo kapinės, kuriose buvo laidojami ordino nariai.

Koralinai į galvą šovė mintis:

— O ką, jei kapucinai daug anksčiau surado vartus ir įkūrė vienuolyną, kad juos saugotų? Galbūt šią taurę atrado koks nors vienuolis, tarkim, kasinėjant senąsias kapines. Jis išraižė antrąjį užrašą tarp hieroglifų, kad liktų užšifruota užuomina apie vartų vietą. Paskui taurė pateko į Vatikano archyvą, ten ją po šimto metų atrado adeptai.

Jupiteris pritarė jai. Tai buvo viso labo viena iš versijų, bet gana įtikinama.

Koridoriaus gale jie sustojo ir pažvelgė į penktąją, paskutinę, koplyčią. Altorius buvo sudėliotas iš įvairių kaulų, tarsi darbui buvo panaudoti likę kaulai. Šonuose gulėjo dveji griaučiai su abitais, jie buvo truputį susilenkę, tarsi galėtų bet kuriuo metu pakilti iš nišų ir žengti pas lankytojus. Ant altoriaus sėdėjo dar trys skeletai, tokie maži, kad galėjo būti tik vaikų. Palubėje Jupiteris pastebėjo dar vienus griaučius, įrėmintus stuburo slankstelių ovale. Negyvėlis vienoje rankoje laikė dalgį, kitoje svarstykles — abu įrankiai buvo pagaminti iš kaulų.

Kaip ir kitose koplyčiose, čia į grindis buvo įleisti karstai. Pirmose keturiose koplyčiose ant jų buvo mediniai kryžiai, čia gulėjo pilko akmens plokštės su iškaltais užrašais.

— Šioje koplyčioje palaidoti keli mūsų didžiausi šventieji, — paaiškino Dorianas saldžiu balsu. — Tie trys vaikai yra iš Barberinių šeimos.

Jis dar kartą metė žvilgsnį į uždarytas duris koridoriaus pradžioje, tada peržengė juostą, skiriančią koridorių nuo vidinės koplyčios patalpos. Pastebėjęs, kad Jupiteris su Koralina stovi nesiryždami, linktelėjo ragindamas sekti paskui.

Jis priėjo prie altoriaus. Jo viduryje buvo akmeninis kyšulys, jame įleistos trys kaukolės be apatinio žandikaulio, jos žvelgė tuščiomis akiduobėmis į koridorių. Už kiekvienos kaukolės stovėjo po mažą medinį kryžių. Dorianas padėjo ranką ant vidurinės kaukolės, Jupiteris pastebėjo, kad ji buvo kitokios spalvos negu likusios, tarsi būtų buvusi iš kitokios medžiagos. Atidžiau įsižiūrėjęs jis pamatė ir kitų skirtumų, ir netrukus nebeliko abejonių, kad tai tik kaukolės imitacija. Kažkas išskaptavo ją iš akmens.

— Paėjėkite į šalį, — paliepė abatas.

Jupiteris ir Koralina pasitraukė prie sienų stengdamiesi nepaliesti dirbinių iš kaulų.

Dorianas suko kaukolę, kol akiduobės ėmė žvelgti į galinę sieną. Pasigirdo girgždesys, didžioji karsto, esančio koplyčios viduryje, plokštė nusileido kelis centimetrus ir sausai gurgždėdama ėmė slysti į šoną. Po ja grindų įduboje pasirodė plieninis ratas. Dorianas atsitūpė ir pažvelgė į Jupiterį.

— Ar negalėtumėt man padėti... Jis šiek tiek stringa.

Jupiteris susižvalgė su Koralina, tada atsiklaupė greta abato.

Vyrai pasuko ratą į dešinę. Jis judėjo lengviau, nei Jupiteris tikėjosi, bet vis dėlto reikėjo nemažai jėgos, todėl vyrų kaktas išpylė prakaitas.

— Jupiteri! — sušuko netikėtai Koralina.

Jis pirmiausia pažiūrėjo į ją, paskiau jo akys nukrypo ten, kur ji rodė — į galinę koplyčios sieną. Altorius kartu su visa siena per gerą atstumą pasislinko atgal. Dešinėje ir kairėje atsivėrė tamsūs plyšiai, siauri į abi puses besišakojantys koridoriai.

— Nesustokit, — sušvokštė abatas.

Jupiteris vėl ėmėsi iš visų jėgų sukti ratą. Altorius ir užpakalinė skliauto dalis pasislinko dar giliau. Pagaliau abatas linktelėjo, kad galima liautis.

Jupiteris atsistojo. Jie su Koralina laukdami žvelgė į Dorianą.

— Kairėje pusėje koridorius baigiasi už dviejų metrų, dešinėje pusėje veda prie laiptų, o maždaug už dešimties metrų — į kambarėlį. Ten rasite tai, ko ieškote.

— Jūs neisite iki vartų? — paklausė Koralina.

— Ne, — atsakė abatas tvirtu balsu. — Aš manau, kad jūs galite padaryti klaidą ir be mano pagalbos.

Jupiteris linktelėjo jam.

— Dėkoju, kad mums čia padėjote.

Dorianas tik liūdnai pažiūrėjo į jį, bet nieko neatsakė.

Jupiteris su žibintu traukė pirmas, Koralina beveik prisiglaudusi ėjo paskui. Jie įsmuko pro plyšį palikdami abatą koplyčioje. Kai Jupiteris žvilgtelėjo per petį, kapucino veidas jam pasirodė dar pilkesnis ir dar labiau sunykęs. Netrukus Koralina užstojo plyšį, o Jupiteris vėl pažvelgė į priekį.

Kaip Dorianas sakė, greitai jie priėjo laiptus, kurie staigiai leidosi žemyn. Jupiteris nuleido šviesos spindulį į laiptų pakopas. Pirmasis įspūdis jam buvo neįprastas, bet jis negalėjo įvardyti, kas jam pasirodė keista. Netrukus jis suprato: senuose pastatuose laiptai būna numindžioti, suapvalėjusiais pakraščiais, nuo vaikščiojimo nušlifuoti. O šie laiptai buvo nauji. Vargu ar per tuos šimtmečius kas nors jais naudojosi. Tikriausiai po Piranezio jais buvo nusileidę tik Santinas su savo broliais.

Dabar — Koralina ir jis.

Kambarėlis laiptų gale buvo žemas, daug mažesnis, nei jis tikėjosi. Jis buvo tuščias, didelis kubas iš akmens plokščių, kiekviena tokio dydžio, kad keturios sudarė vieną sieną.

Priešais laiptus buvo vartai.

Jie atrodė labai paprastai — kvadratinė akmens plokštė, kurioje įrėžtas viršūne besiremiantis trikampis su dviem nedideliais atsikišimais viršutinėje dalyje — stilizuota jaučio galva, apie kurią kalbėjo Dorianas...

Trikampio viduryje, tarp išraižytų jaučio akių, buvo siauras plyšys. Jupiteris nežinojo, kada buvo išrasta pirmoji spyna — jo manymu, ankstyvaisiais viduramžiais — bet jis pamanė, kad šis mechanizmas kai kuriems istorikams būtų tikra sensacija. Rakto skylutė spynoje, kuriai tikriausiai trys tūkstančiai metų!

Koralina pagarbiai iš kelnių kišenės išsiėmė raktą.

— Aš ar tu?

— Galėtume mesti monetą, jei bent vieną turėtume.

Mergina kreivai šyptelėjo, priėjo prie vartų ir įkišo raktą į plyšį. Jis lengvai slystelėjo vidun, kol atsirėmė.

— Kur dabar? — paklausė ji. — Į dešinę ar į kairę?

Jupiteris norėjo atsakyti, bet sprendimo daryti jau nebereikėjo. Pasigirdo tylus žvangėjimas, paskui šnypštimas, tarsi oras veržtųsi į vakuumą.

— Nei taip, nei taip, — sušnibždėjo Jupiteris, kai plokštė sudrebėjo nuo stipraus smūgio, lyg viduje būtų atsipalaidavęs įtvirtinimas. Abu išsigandę atšoko per žingsnį atgal, bet daugiau nieko neatsitiko.

Jupiteris vėl priėjo artyn ir įrėmė abi rankas į vartus. Jis atsargiai juos pastūmė, pirmiausia labai atsargiai, po to šiek tiek stipriau. Akmens plokštė siūbuodama pajudėjo. Kairėje pusėje ji buvo pritvirtinta prie nematomų lankstų, dešinėje pusėje atsivėrė juodas plyšys, kuris sparčiai didėjo.