Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Jupiteris pašvietė žibintu į tamsą kitoje pusėje ir pamatė pakopas. Milžiniškų suktų laiptų pakopas.

— Na ką? — paklausė Koralina jau žengdama pro vartus. — Eime.

Jie įžengė į Dedalo namus vienas šalia kito.

Įspūdingas dydis.

Įspūdinga tamsa.

Jie leidosi mažiau nei valandą, kai suvokė, kokie iš tikrųjų ilgi šie laiptai.

Nuo juodos prarajos nebūties juos skyrė tik akmens turėklai. Kai jie pamėgino pažvelgti pro jų kraštą, pamatė, kad sukti laiptai kaip didžiulio varžto vijos skendo gelmėje. Žibinto spindulys siekė tik kokius dvidešimt metrų, toliau nyko tamsoje. Iš pradžių jie galėjo matyti tik šios titaniškos požeminės tuštumos lubas, bet netrukus šviesos spindulys jų nebesiekė.

Pasidarė daug vėsiau. Iš gelmės visą laiką traukė ledinis skersvėjis, skverbėsi pro drabužius, ir jų oda pašiurpo.

Jie netrukus liovėsi diskutavę apie tai, kad fizikiniu požiūriu toks statinys neįmanomas. Jau po pusvalandžio jų pokalbis pakrypo kita kryptimi nei sunkio jėga arba pusiausvyra. Jie įvertino, kas iš tikrųjų buvo Dedalo namai — seniai pamirštomis priemonėmis sukurta vieta vienam tikslui — garbinti antikinius dievus, jiems patikti, atsistoti su jais ant vienos pakopos. Koralina palygino tai su Babelio bokštu — tik čia tas bokštas vedė žemyn, o ne aukštyn.

Staiga ji sustojo.

— Ar girdėjai?

Jupiteris sukluso.

— Ką?

— Tarsi... šiugždėjimą? — ji išsigandusi žvelgė į jį.

Jupiteris įdėmiai įsiklausė, paskui papurtė galvą.

— Ką nori pasakyti? Ar mums grįžti?

Ji pridėjo pirštą prie lūpų. Kvapą gniaužianti juoduma, rodos, spaudė juos iš visų pusių, tarsi norėtų abu žmones, drąsiai jai atsidavusius, įsiurbti į save.

— Aš nieko negirdžiu, — sumurmėjo Jupiteris netrukus. Koralina iš lėto linktelėjo.

— Dabar negirdėti. Kiek laiko veiks baterijos?

— Iš kur aš galiu žinoti?

— Na maždaug?

— Galbūt vieną valandą. Galbūt dvi.

Koralina atsiduso.

— Vieną turime pasilikti keliui atgal. Mažiausiai.

— Jei mes dabar grįšime, tada galėjome oro uoste išskristi artimiausiu reisu, — pasakė Jupiteris tyliai.

— Tu iš tikrųjų nori žinoti, kur veda laiptai?

Jis nusuko akis nuo jos žvilgsnio.

— Aš noriu žinoti, bet nenoriu ten eiti.

— Vadinasi, grįžtame.

— O kas mums lieka? Neturime jokios įrangos, jokio maisto. Šiugždėjimas vėl pasigirdo, dabar jį pagavo ir Jupiterio ausis. Išsigandę abu žvelgė vienas į kitą.

— Jis sklinda iš apačios, — sušnabždėjo Koralina. Šiek tiek pastovėjusi ji žengė pirmyn. — Greičiau, einam.

— Manai, tai iš tikrųjų gera mintis?

— Ne.

Jis tyliai atsiduso ir nusekė paskui. Šį kartą jis nesukinėjo žibinto į visas puses, bet laikė pakreipęs į apačią, švietė taip, kad matytų pakopas prieš save.

— O didis Dieve! — Koralina sustojo.

Jupiteris taip pat pamatė, ką ji turėjo omenyje.

Prieš juos ant laiptų gulėjo vyro kūnas. Jis vilkėjo kapucinų abitą ir smarkiai dvokė nešvara ir išmatomis. Žmogus gulėjo ant nugaros skersai pakopos. Jo gaubtas buvo nuslinkęs nuo galvos ir brūžinosi į pakopą su kiekvienu skersvėjo gūsiu. Todėl jie ir girdėjo tylų šiugždėjimą.

Koralina atsitūpė šalia vienuolio. Ji pažvelgė jam į veidą, akys buvo išsiplėtusios ir stiklinės. Jo oda buvo patamsėjusi nuo purvo, barzda sulipusi.

Jupiteris priėjo iš kitos pusės ir apšvietė vyro kūną.

— Kaip manai, ar seniai jis negyvas?

Koralina nurijo gniutulą gerklėje.

— Neseniai. Jis dvokia, bet ne puvimu.

Jupiteris nukreipė šviesos spindulį į abito kraštą, į tai, kas iš po jo kyšojo. Jupiterio viduriai susitraukė.

— Pažiūrėk ten, — ištarė jis vargais negalais.

Koralina pažiūrėjo ir išbalo.

Iš po abito kyšojo ne kojos. Jis neturėjo pėdų, nes to, kas ten buvo, negalima buvo pavadinti pėdomis. Blyškūs, suanglėję kaulai kyšojo kaip šakos. Juodi ruožai rodė, kad, nepaisant siaubingo sužeidimo, jis atšliaužė iki čia, kol galutinai prarado jėgas.

— Kas, po velnių... — Jupiteris nutilo nebaigęs sakinio, kol pagaliau susitvardė. — Kas jam atsitiko?

Koralina atsistojo ir susirūpinusi pažvelgė į tamsą už laiptų turėklų.

— Noriu išeiti iš čia. Dingstam.

Jupiteris vis dar kaip užhipnotizuotas žiūrėjo į siaubingas žaizdas. Įsivaizdavimas, kaip vienuolis sudegusiomis kojomis šliaužė laiptais aukštyn, buvo dar baisesnis už pačias žaizdas.

— Tai turi būti vienas iš vienuolių, kurie leidosi kartu su Remeo.

Koralina darėsi vis neramesnė.

— Jupiteri, bėkim iš čia!

— Negi paliksime jį čia?

— O ko tu tikiesi, — paklausė ji kandžiai. — Kremacijos?

Jupiteris suprato, kad jos cinizmas buvo tik skydas, kaip ir visas tariamas laisvumas lipant laiptais žemyn.

Jis vis delsė, kai staiga kažką pastebėjo. Susijaudinęs jis atsitūpė ir pačiupo vienuolio ranką.

— Kas yra? — pasiteiravo Koralina.

— O, po galais...

— Jupiteri, — ištarė ji pabrėžtinai, — kas yra?

Jupiteris, laikydamas vienuolio ranką, iš lėto pakėlė akis į Koraliną.

— Jis dar gyvas.

— Ką?

— Jis dar gyvas! Jo krūtinė kilnojasi, jis turi pulsą, — Jupiterio smilius ir didysis pirštas buvo suspaudę vienuolio kraujagyslę. Jokios abejonės, vienuolio širdis dar plakė, iš lėto ir nelygiai varinėjo kraują po kūną.

Koralina atsitūpė šalia ir pati tai pajuto.

— Ką dabar darysime?

— Turim jį pasiimti.

Ji nenoromis linktelėjo ir stebėjo, kaip Jupiteris pakišo rankas po išsekusiu kūnu. Net per abitą matėsi, koks jis liesas.

Jupiteris norėjo jį pakelti, tuo metu pro suskirdusias vienuolio lūpas išsprūdo sunki dejonė.

— Jau viskas gerai, — pasakė Jupiteris švelniai. — Mes nešame jus į namus.

Koralina žiūrėjo į jį taip, tarsi negalėtų patikėti.

Vyro akys liko atviros, lyg jo vokai būtų per daug sulipę, kad juos užmerktų. Jupiteris delnu perbraukė per juos, kad vienuolis užsimerkęs nusiramintų.

— Iš... apačios, — išsiveržė iš vyro gerklės vos girdimi žodžiai. — Giliai... apačioje.

Jupiteris pakėlė jį kaip vaiką stebėdamasis, koks jis lengvas. Kapucinai valgė tik tai, kas būtiniausia, o per tas dienas čia, apačioje, vyras sulyso beveik iki kaulų.

Kopdamas laiptais Jupiteris labai stengėsi nepaliesti sudegusių pėdų.

— Giliai apačioje, — sušvokštė vienuolis vėl.

— Kuo jūs vardu? — paklausė Koralina.

— Dvasia... ir ugnis... ir jautis...

— Kuo jūs vardu?

— Pas... Paskalis.

— Gerai, Paskali, — pasakė Jupiteris, — dabar nebekalbėkite. Jums negalima pervargti. Mes nugabensime jus į ligoninę. Jūs išgyvensite.

Paskalio akys po užmerktais vokais pradėjo pašėlusiai judėti kaip sapnuojančio žmogaus.

— Aš... mačiau... panoramą...

— Ša, — pasakė Koralina ir suspaudė vienuolio delną savo delne. — Nekalbėkit.

Bet Paskalis nenukrypo nuo temos.

— Tokia... didelė.

Dvokas, sklindantis nuo vyro, buvo siaubingas, bet Jupiteris stengėsi nekreipti į jį dėmesio. Jis kopė laiptais taip greitai, kaip tik galėjo, nors suprato, kad išmintingiau būtų eiti lėčiau ir patausoti jėgas.

— Ne... kalbėti, — šnabždėjo Paskalis, o jo akys po vokais vis dar pašėlusiai judėjo.

Iš pradžių Jupiteris manė, kad vienuolis tik kartoja Koralinos žodžius, bet kai Paskalis kalbėjo toliau, suprato, apie ką jis šneka.