Кай Майер: Vatikano sąmokslas

Iš vokiečių kalbos vertė

Birutė Lipavičienė

Turinys

1 skyrius - Grafiko testamentas

2 skyrius - Kalėjimo meistras

3 skyrius - Nykštukas

4 skyrius - Kristoforo altorius

5 skyrius - Ugnies kryžius

6 skyrius - Taurės adeptai

7 skyrius - Janusas

8 skyrius - Mater Ecclesiae vienuolynas

9 skyrius - Dedalo portalas

10 skyrius - Prisipažinimai

11 skyrius - Tavo melai

12 skyrius - Atgimimas

13 skyrius - Laiptai

Epilogas

Autoriaus baigiamasis žodis

Labirintas yra puikiai pažįstamas.

Tereikia žengti didvyrių pramintu taku, o ten, kur tikimės rasti baisumus, rasime Dievą.

Joseph Campbell, Mitų galia

1 SKYRIUS Grafiko testamentas

Kai jis sakydavo vaizdas, omenyje turėdavo meną.

Visa kita — žmonių ir miestų, jo gyvenimo vaizdai — buvo tik įspūdžiai, trumpalaikiai ir greitai pamirštami. Realybė nebuvo patvari. Šį požiūrį jis buvo įsisteigęs, kad būtų paprasčiau gyventi.

Bet kartais, kai stovėdavo prieš kokį nors itin ypatingą, kvapą gniaužiantį meno kūrinį, nuo kurio svaigdavo galva, jį apimdavo baugus jausmas, kad jo pojūčiai yra tik prisiminimai apie visą grožį ir tobulumą, prisiminimai to, kas andai buvo.

Apie Mivą.

— Ar gerai atskridote? — paklausė jaunas taksistas, vežantis jį iš Leonardo da Vinčio oro uosto į miesto centrą.

„Tokie jau tie italai, — mąstė Jupiteris, — jie net savo oro uostams suteikia kultūros ir stiliaus iliuziją. Senąjį oro uosto pavadinimą Fiumicino primena tik saulėje nublukę greitkelių skydai. Visur kitur jis vadinamas Leonardo da Vinčio oro uostu. Kokia kita tauta vadintų oro uostą menininko vardu?“

— Pone?

Jupiteris pakėlė akis.

— Hm?

— Ar gerai atskridote? — dar kartą paklausė vairuotojas užkirsdamas kelią kitam automobiliui. Paskui nuskardeno piktas automobilių signalų koncertas.

— Žinoma. Koks šiandien judėjimas? Ar ilgai važiuosime?

— Trisdešimt kilometrų iki miesto centro.

— Aš taip nemanau. Pažįstu šį kelią. Bet ar kelias laisvais?

— Statybos. Tarnybinis transportas. Bet kaip nors, — jo žvilgsnis užpakalinio vaizdo veidrodėlyje sakė: Pasitikėkite manimi. Toks žvilgsnis yra visų pasaulio takistų repertuare. Šiame automobilyje aš esu karalius . O mano automobilis yra gatvės karalius. Nesirūpinkit .

Jupiteris atsilošė ir nuo užpakalinės sėdynės stebėjo nykų gamtovaizdį abiejose greitkelio pusėse. Rusvi laukų ploteliai, pavieniai pastatai žemais stogais. O toliau, už dviejų kilometrų į rytus, pirmieji daugiaaukščiai, ryškūs viešbučių pastatai ties pilkų geto namų grandine. Skalbiniai balkonuose, neoninės reklamos, dienos šviesoje jos atrodė purvinos ir kažkokios nešvankios.

Pastarąjį sykį, beveik prieš dvejus metus, Romoje jis buvo su Miva.

— Jūs čia su reikalais? — paklausė vairuotojas. Jam stigo jo kolegų vangumo. Jaunuoliui buvo vos per dvidešimt, todėl kiekvienas atvykėlis iš plataus pasaulio kėlė smalsumą. Jis dėvėjo velvetinę kepurę. Ant jo kelių gulėjo fosforo žalumo mobilusis telefonas, kuriuo jis, be abejonės, skambins savo draugužei, jei nepavyks prašnekinti keleivio. Jupiteris nesiruošė pusę valandos klausyti italo įsimylėjėlio pliauškalų. Jis nekentė banalaus bella kas antrame sakinyje. Geriau pats kalbės, nors ir per prievartą.

— Su reikalais, taip. Tam tikru aspektu.

— Jūs turite reikalų su menu, ar ne?

Jupiteris nustebęs kilstelėjo antakius. Jis nedėvėjo dizainerio siūtų drabužių, jo pirštai nebuvo sutepti dažais.

— Kaip supratote?

Jaunasis vairuotojas išdidžiai nusišypsojo.

— Pageidavote, kad nuvežčiau jus prie Santa Maria del Priorato bažnyčios. Turistai, norintys apžiūrėti bažnyčias, pirmiausia prašo nuvežti į viešbutį. Vadinasi, jūs nesate paprastas turistas. Bet jūs esate užsienietis. O užsienietis, iš oro uosto vykstantis tiesiai į bažnyčią, turėtų ten turėti profesinių reikalų. Jūs nesate panašus į kunigą. Vadinasi, jus domina pats pastatas, ar ne tiesa? Menas arba architektūra, arba tiek viena, tiek kita, — trūktelėjo jis pečiais. — Visa kita tiesiog pavyko atspėti.

— Kai kuriems architektūra taip pat menas.

Vairuotojas linktelėjo.

— Ar matote tuos daugiabučius, ana ten? Aš gyvenu panašiame. O dabar papasakokite man ką nors apie meną ir architektūrą.

— Esu priblokštas.

— Jūs esate restauratorius ar panašiai? Architektas? Tikrinate kokius nors paveikslus, ar jie yra originalai?

„Gerai, — pamanė Jupiteris, — ką padarysi“...

— Aš ieškau dingusių meno kūrinių. Kolekcionierių arba muziejų pavedimu.

— Tarsi koks detektyvas?

— Tik meno srities. Nesibaiminkit, aš nepasakysiu jūsų draugei, kad rengiatės šią popietę susitikti su kita moterimi.

Vairuotojas suktelėjo vairą ir per plauką nekliudė gretima juosta važiuojančio subaru. Lėkdamas šimto kilometrų per valandą greičiu jis pažvelgė per petį.

— Ei, ar jūs ne...

Jupiteris nusišypsojo.

— Pirštinių skyrelyje pastebėjau alaus padėkliuką. Ant jo užrašytas moters vardas ir apartamentų numeris Tiburtinoje. Jūsų draugei to nereikėtų rašyti, ar ne? Ir jau tikrai ne kokioje užeigoje.

— Galbūt aš neturiu nuolatinės draugės?

— Tada nelaikytumėt po ranka mobiliojo telefono. — Jis nesusilaikė neišklojęs visų savo minčių, nors jos skambėjo arogantiškai: — Jūs, italai, — savo mielai šeimai visada pasiekiami.

Raukydamasis vairuotojas vėl atsisuko į kelią.

— Šūdas, džiaugiuosi, kad jūs ne kunigas. Velniškai džiaugiuosi.

— Bijote pragaro? — pasiteiravo Jupiteris šypsodamasis.

— O jūs ne?

„Aš jau ten buvau, — pamanė Jupiteris, bet, žinoma, neištarė. — Klišės ir yra klišės, nes dažniausiai yra teisingos, bet to negalima garsiai sakyti.“

Kurį laiką jie važiavo tylėdami. Jie kirto priemiesčio kvartalus, važiavo pro blyškius stiklo dangoraižius su prabangiais apartamentais. Jie švilpė dviejų juostų keliais, kuriais mašinos važiuoja trimis juostomis. Paskui per ilgas oleandrų alėjas, pro senuosius mažų akvedukų griuvėsius ir geltonai rudas mūro sienas, pro antikinius pilonus ir greta storu sluoksniu apklijuotus skelbimų stulpus. Pro miglos šleifo dengiamus fontanų dubenis su mažutėmis vaivorykštėmis virš jų. Pro senukus tamsiais kostiumais, užsitraukusius iki akių kepures. Pro jaunas merginas mini sijonėliais, kvepiančias brangiais kvepalais, pakankamai saldžiais, kad šie kutentų pro šalį kabrioletuose važiuojančių vairuotojų šnerves. Iš visų pusių plūdo geltonieji taksi automobiliai, tarsi šiandien Romoje vyktų automobilininkų profsąjungos suvažiavimas.

Jie artėjo prie senamiesčio.

Po akimirkos vaizdas aplink privertė Jupiterį nustebti.

— Kurgi mes esame? Santa Maria del Priorato yra daug piečiau. Mums visai nereikėjo įvažiuoti į miestą. — Jis metė įtarų žvilgsnį į vairuotoją, bet pajuto, kad jaunuolis nesiruošė jo apgaudinėti. Jis žinojo, kad Jupiteris nėra naivus turistas, kuris tylėdamas leidžiasi vėžinamas po Romą ir kelionės pabaigoje paslaugiai apmoka per didelę sąskaitą.

Jaunuolis nusikeikė, metė per petį rūstų žvilgsnį ir platesnėje gatvėje apsuko automobilį. Ir vėl aplink garsiai pypsėjo automobiliai, triukšmingas automobilių ir zyziančių motorolerių spiečius vos jų nenuviliojo.

— Neturiu supratimo, kodėl staiga čia atsidūrėme, — iškošė vairuotojas pro sukąstus dantis. — Iš tikrųjų neturiu supratimo.