Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Tai visiškai nedera prie kitų Piranezio darbų, — nustebo vyras. — Ar jūs tikri, kad teisingai nustatytas amžius?

— Taip. Ir ne tik laboratorijoje, — jis norėjo paklausti, ką Koralina turi omenyje, bet ji tęsė: — Tu ne viską matei. Palauk.

Plėvelės pakraštyje ji rado nešiojamąjį žibintą. Šviesa užpildė įdubą, sukūrė akmeninėms būtybėms šešėlius, jų šnervėse, gerklėse ir akių įdubose įsitaisė tamsa. Kai kurios atrodė atgijusios, šviesa įkvėpė gyvybės jų iškorijusiems paviršiams ir kūrė chaotiško judesio iliuziją.

— Visa tai buvo paslėpta už sienos, kurią aš išardžiau per pastarąsias dienas, — pasakė Koralina. — Nežinau, ar čia yra daugiau tokių tuštumų, bet manau, kad ne. Visiškai atsitiktinai pradėjau dirbti čia, viršuje. Pabeldžiau į sieną, nugrandžiau tinką ir pamačiau mūrą. Per paskutinius du šimtus metų nuo drėgmės jis sutrūnijo. Iškrapščiau viską, kas buvo sutrūniję. Ta dalis buvo lygiai tokio dydžio kaip įduba už jos. Visur aplinkui yra tvirtas tinkas ir tvirtas mūras.

— Sakei, kad aš dar ne viską mačiau.

Ji linktelėjo.

— Pažvelk dar kartą į drakono uodegą, ana ten, — ji nukreipė spindulį į dešinį įdubos kampą netoli Jupiterio peties. Slibino uodega gaubė visą susivijusių kūnų chaosą ir sudarė savotišką kilpą. Arba rankeną.

Kai Jupiteris vėl pažvelgė į Koraliną, ji drąsinamai linktelėjo.

— Pamėgink.

Jis pirštais suspaudė rankeną ir patraukė. Niekas nepajudėjo.

— Ir kas? — paklausė jis.

— Turi sukti laikrodžio rodyklės kryptimi.

Jis taip ir padarė, pasigirdo duslus girgždesys.

Jupiteris delsė. Prieš pasukdamas rankeną iki galo paklausė:

— Kas apie tai žino?

— Tik tu, Šuvanė ir aš.

— O tavo viršininkai?

Ji papurtė galvą.

— Net kunigas nežino. Jis niekada neužlipa į viršų. Pradinius tyrimus atlikau aš viena, jokių kolegų nėra. Daugelis restauravimo darbų Romoje atliekami taupant lėšas. Didžiosios statybvietės prie Šv. Petro bazilikos per pastaruosius metus surijo visus kitų darbų pinigus.

— O kam tas paslaptingumas?

Ji nusišypsojo, tačiau nebeatrodė tokia nerūpestinga. Koralina rado kažką, kas jai kėlė rūpestį. Kažką, apie ką ji norėjo su juo pakalbėti.

— Suk rankeną, — paragino ji.

Jupiterio ranka baigė sukti, girgždesys staiga nutilo. Jis patraukė rankeną, bet nesulaukė jokio rezultato. Tik kada kaire ranka paspaudė reljefą, kažkas pajudėjo. Visa galinė įdubos siena pasisuko į vidų.

Viduje tvyrojo tamsa. Oras buvo vėsus ir troškus, nors per pastarąsias dvi dienas Koralina tikriausiai daugiau ne kartą buvo atidariusi duris. Jupiteris žinojo, ką ji jautė — neapsakomą įtampą prieš atradimą, kuris gali būti sensacingas ir nuostabus arba menkas ir nereikšmingas. Tai buvo trumpa nežinomybės, laukimo sulaikius kvapą, troškimo pagaliau viską išsiaiškinti akimirka. Jupiteris tokias akimirkas naujai išgyvendavo ieškodamas kiekvieno dingusio paveikslo, prarastos skulptūros, kuriuos užtikdavo plačiajame pasaulyje — muziejų archyvuose, privačiose kolekcijose, o du kartus net dievai žino kur — apleistose daržinėse.

Koralina pasuko žibinto spindulį į tamsą už reljefinių durų.

Slaptoji patalpa buvo netikėtai didelė. Jupiteris veltui mėgino įsivaizduoti jos vietą išoriniame bažnyčios fasade. Ji turėjo būti itin sumaniai įkomponuota į išorinę pastato struktūrą, kad nekristų į akis ir šimtus metų liktų nepastebėta.

Jupiteris žvilgtelėjo pro petį ir nusišypsojo.

— Tu tikrai turėjai kam nors pranešti.

Koralina parodė į tamsą.

— Žygiuok vidun.

Jis pažvelgė žemyn pro siaurą plyšį tarp pastolių ir sienos, matė palengva krintančias dulkes ir pagaliau žengė didelį žingsnį per bedugnę. Po akimirkos jis įėjo pro atviras reljefines duris į patalpos vidų. Koralina tuoj pat įžengė paskui ir šviesos spinduliu apšvietė patalpos sienas. Nuo pastolių patalpa atrodė didesnė, nei buvo iš tikrųjų. Po dviejų žingsnių jie priėjo galinę sieną; ji buvo netinkuota, bet drėgna. Jupiteris aiškiai matė Koralinos kojų atspaudus dulkėse. Matyt, ji ištyrinėjo kiekvieną patalpos kampą, beldė sienas, lubas ir grindis.

— Kas čia yra? — paklausė jis ir apsidairė.

Koralina linktelėjusi parodė, kad jis sektų žibinto spindulį. Šviesa iš lėto nušliaužė galine siena ir tik dabar Jupiteris pamatė, ką ji turėjo galvoje. Kai kurios vertikalios siūlės tarp akmenų buvo platesnės už kitas. Tai buvo tarpai mūre, šešiolikos ar septyniolikos centimetrų aukščio. Iš išorės šviesa nepateko, vadinasi, lauko jie nesiekė.

Kiekviename tarpe kažkas kyšojo, iš pirmo žvilgsnio tai buvo panašu į medžiagos skiautę, kuria buvo užkištas tarpas. Jupiteris atsargiai kyštelėjo pirštą ir palietė medžiagą. Ji panėšėjo į sukietėjusią odą.

Kai atsigręžė į Koraliną, ši švystelėjo spinduliu jam per veidą.

— Aš viską padėjau lygiai taip, kaip radau. Norėjau, kad pamatytum, kaip buvo.

Jis vėl atsigręžė į tarpus. Neskaičiuodamas po vieną jis įvertino, kad jų buvo septyniolika ar aštuoniolika. Nykščiu ir smiliumi jis suėmė odą ir vėl greitai paleido.

Jo baimė pralinksmino Koraliną.

— Tai ne žmogaus oda, — sukikeno ji kaip paauglė, iškrėtusi makabrišką pokštą. — Nors ir labai tiktų šioje aplinkoje, ar ne?

— Tu ją davei ištirti?

— Žinoma. Rauginta veršio oda, labai gerai išdirbta, viena pusė nudažyta vandeniui nepralaidžiu skysčiu.

Jupiteris stipriau trūktelėjo vieną iš odinių kamšalų. Jis nustebo patyręs, kad jie daug sunkesni, nei jis tikėjosi. Į odą kažkas buvo suvyniota.

Kai jis tą daiktą atsargiai ištraukė iš plyšio, suprato, kad tai — keturkampė plokštelė.

Koralina pastebėjo tiriamą žvilgsnį, kuriuo jis apžiūrėjo plokščią ryšulį.

— Maždaug keturiasdešimt vienas centimetras aukščio ir penkiasdešimt keturi centimetrai pločio. Plius minus keli milimetrai.

Jupiteris atsargiai atidengė odinį dėklą. Jis pamatė metalinę plokštę. Iš pirmo žvilgsnio — varinę, daugelyje vietų pažaliavusią. Šiek tiek drėgmės vis dėlto pateko.

Plokštelė iki pat kraštų buvo užpildyta raižiniais. Linijos ir štrichai iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip nutapyti, bet Jupiteris tuoj pat atpažino, kad jie buvo įrėžti. Įdubose užsiliko juodų dažų.

Jis truputį kilstelėjo plokštę, liesdamas ją tik odos krašteliu. Nenorėjo palikti pirštų atspaudų. Nuo tiesioginės šviesos ant metalo sumirgo atspindžiai.

— Sviesk truputį į šoną, — pasakė jis Koralinai.

Tada jis suprato, kas tai.

— Piranezio Carceri ciklo plokštė?

— Septintojo lakšto plokštė, — sušnabždėjo Koralina, tarsi baimindamasi, kad jos balsas gali pakenkti meno kūriniui.

Plokštėje — kaip ir visuose šešiolikoje Carceri motyvų — buvo vaizduojamas gigantiškas kalėjimų kompleksas. Žiūrovo akims atsivėrė didžiulės požeminės salės panorama, kertama galingų tiltų ir sraigtinių laiptų, milžiniškų arkų ir įėjimų į daugybę aukštų. Visur kabėjo grandinės, buvo matyti pavieniai žmonės, kaliniai, sverdėjantys, išsukinėtais sąnariais. Viršutinėje paveikslo dalyje virš salės bedugnės kabėjo neįtikimo dydžio pakeliamasis tiltas. Vien pažvelgęs į jį Jupiteris įsivaizdavo fantastiškiausius garsus: plieninių dantračių cypimą, storų grandinių girgždesį, juodų storų medinių lentų ir jungčių vaitojimą, kelis kartus aidu atkartojamą ir iškreipiamą milžiniškoje požeminio pasaulio erdvėje.