Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Dabar Koralina vėl stovėjo prieš jį, dešimčia metų vyresnė, žavi jauna moteris, ir koketavo primindama aną naktį svečių kambaryje, tarsi tada būtų tik netyčia aptaškiusi jo marškinius raudonuoju vynu.

Norėdamas pakeisti temą jis mostelėjo į pastolius ties šonine bažnyčios siena.

— Tavo karalystė?

Ji linktelėjo.

— Taip, bent jau keletui dienų. Aš tik praėjusią savaitę pradėjau tikrinti sienos gruntą. Restauravimas truks kelis mėnesius, bet tai jau ne mano rūpestis. Turiu omenyje, kad aš dalyvausiu, bet vadovaus kas nors kitas. Aš atlieku tik paruošiamuosius darbus.

— Gana atsakingas darbas tam, kuris ką tik baigė studijas.

— Vis dėlto beveik prieš metus, — paprieštaravo ji. — Mano pažymiai buvo gana geri. Be to, baigiau akmentašio mokslus. Toks derinys, manau, šį tą reiškia. Čia aplinkui beveik nėra tradicinių akmentašių dirbtuvių.

Šuvanė pasakojo Jupiteriui, kokie geri buvo Koralinos baigiamųjų egzaminų pažymiai. Florencijoje ji studijavo meno istoriją ir papildomai mokėsi akmentašystės. Nors mergina vilko dvigubą krūvį, baigė mokslus su pagyrimu. Atsižvelgiant į tai, toks užsakymas buvo sėkmė, o ne atsitiktinumas.

— Šuvanė man minėjo, kad jums reikia mano pagalbos, — pasakė jis ir pagalvojo: Kokia nauda dabar gali būti iš mano pagalbos. — Nuo to laiko, kai Miva, pasiglemžusi visus klientų dokumentus, tyrimų rezultatus ir kompiuterio duomenis, pasipustė padus, jis beveik nedirbo. Ir tai jį diena iš dienos vis labiau žlugdė.

Koralina linktelėjo, ir linksmos raukšlelės ties lūpų kampučiais pradingo.

— Tu greitai atvykai.

— Tavo senelė paskambino man vakar vakare, o... o aš neturėjau jokių geresnių sumanymų, žinai gi.

Užuot sėdėjęs ir spoksojęs tai į sieną, tai į vienintelę Mivos paliktą nuotrauką. Nuo to laiko, kai ji išėjo, jis vis klausė savęs, kodėl ji nepasiėmė tos nuotraukos. Ji buvo labai kruopšti, paėmė iš jo viską, visus dešimties metų darbo dokumentus. Negana to, ji apšmeižė jį beveik visiems klientams ir perėmė jo užsakymus, tuo metu Jupiteris sėdėjo tuščioje savo kontoroje ir laukė telefono skambučio.

Bet jis laukė ne naujų pasiūlymų, jis laukė, kada vėl išgirs jos balsą iš ten, kur ji slėpėsi.

Bet Miva nepaskambino. Žinoma, nepaskambino.

— Kas atsitiko?

Koralina nustebusi pažvelgė į jį.

— Ar Šuvanė tau nieko nepasakojo?

— Tik pasakė, kad tu dirbi prie šios bažnyčios restauravimo ir nori, kad į kai ką užmesčiau akį, — prieš savo valią mintyse jis vėl matė jos naktinius marškinėlius. Dar dabar jis galėtų nupiešti juos marginusį raštą.

„Prisiminimai, — pamanė jis, — gali iškrėsti tokių pokštų, jei jie tau nelinki gero.“

Pastaruoju metu jam ne itin sekėsi su prisiminimais.

— Tu iš tikrųjų įsėdai į lėktuvą nepasiteiravęs detalių? — ji nustebusi papurtė galvą. — Tu, regis, iš tiktųjų neturi jokių geresnių planų.

— Dar truputį pasukinėk peilį žaizdoje, galbūt padarysiu tau paslaugą ir šiek tiek parėksiu.

Mergina švelniai paliete jo neskustą skruostą.

— Ei, viskas bus vėl gerai. Okay? — ji dar kartą nusišypsojo savo paslaptinga čigoniška šypsena, ryžtingai ir kartu dalykiškai.

Jupiteris iš lėto linktelėjo ir pagalvojo, ar ji galėtų būti savanaudė.

— Eime, — pasakė ji ir ėmė lipti kopėčiomis aukštyn.

Jupiteris paliko lagaminą apačioje ir nusekė paskui merginą kopėčiomis. Metaliniai skersiniai buvo iki blizgesio nupoliruoti daugybės kojų, kurios daugybėje Romos statybų jais lipo į sakralinių pastatų ir monumentų viršų.

— Būk atsargus, nenuslysk, — sušuko ji iš viršaus, o kai jis pažvelgė aukštyn, pastebėjo, kad ji užlipo iki ketvirto aukšto, jis tuo tarpu buvo tik antrame. Ji, be abejo, vikresnė.

Viršuje Jupiteris rūsčiai nustūmė jos padėti atkištą ranką ir pamatė, kad ji vėl šypsosi.

— Ar tik nesišaipai iš manęs? — paklausė įsižeidęs.

— Ar tik tu ne per jautriai reaguoji į moterišką dėmesį? — atkirto ji.

— Paskutinį sykį patirto moteriško dėmesio paskirtis buvo iš pagrindų sugriauti visą mano egzistenciją.

Ji susimąsčiusi prikando lūpą ir surimtėjo.

— Šuvanė man pasakojo, ką padarė tavo draugė. Labai užjaučiu.

— Aš pats dėl to kaltas. Miva yra...

— Tu ją vis dar užstoji?

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Gal galėtume pakeisti temą?

Koralina nuvedė jį siauru liepteliu į kitą pastolių galą. Ėjo priekyje neatsisukdama.

— Ką tau sako pavardė Piranezis? — paklausė ji.

— Džovanis Batista Piranezis?

— Kaip tik šis.

— Aštuoniolikto amžiaus italų grafikas. Dėl graviūrų gausumo dar gyvas būdamas tapo garsenybe. Antichita Romane ir Carceri 1 yra žinomiausi jo kūriniai. Asmeniniame gyvenime nemalonus žmogus. Jis visą gyvenimą norėjo dirbti architektu, bet negavo užsakymų.

— Teisingai, — pasakė ji, — ir neteisingai. Bent jau paskutinis sakinys.

— Teisingai, — pamažu Jupiteris ėmė prisiminti detales. Mintyse jis vartė reprodukcijų albumus ir graviūras, kurie tikriausiai su kitais jo daiktais guli Mivos bute kažkur šioje planetoje. — Piranezis buvo atsakingas už vienos Romos bažnyčios restauravimą. Ir, regis, už naują aikštės apipavidalinimą. Daugiau nieko.

Koralina linktelėjo, ir Jupiteris iš karto suprato.

— Šios bažnyčios? — paklausė jis.

— Santa Maria del Priorato di Malta , — pritarė Koralina, — yra Piranezio archtektūrinis testamentas.

Jupiteris apmetė žvilgsniu aukštą bažnyčios erdvę, bet nepastebėjo nieko, kas atrodytų neįprasta arba didinga. Piranezis raižė adata vario plokštėse, be abejo, genialiai, bet jo architektūriniai gebėjimai buvo neįspūdingi.

— Piraneziui čia nebuvo leidžiama dirbti taip, kaip jis norėtų, — pasakė Koralina. — Jei jam būtų atrišę rankas, jis neabejotinai būtų viską perstatęs. Manau, visas šis užsiėmimas jį labai nuliūdino. Turbūt jis susiginčijo su užsakovais ir dėl to vėliau nebegalėjo dirbti architektu.

— O aikštė?

— Tai bažnyčios aikštė, tu ja ką tik atėjai. Piazza Cavalieri di Malta.

Ji priėjo pastolių kraštą. Virš jų galvų plytėjo bažnyčios navos lubos. Paskutiniai takelio metrai buvo uždengti juoda polietileno plėvele. Jos raukšles ir klostes buvo nugulusios tokios pat dulkės kaip ir Koralinos plaukus ir drabužius. Priešais stovėjo medinė dėžė, kurioje gulėjo sukrauta plytų rietuvė.

Koralina stabtelėjo prieš vertikalų plyšį plėvelėje ir praskleidė ją kaip teatro uždangą.

— Štai čia.

Jupiteris smalsaudamas žengė prie merginos ir nustebęs pamatė, kad už plėvelės sienoje žioji tuštuma. Ji buvo ne itin gili, Jupiteriui tereikėjo ištiesti ranką, kad pasiektų priešingą sieną. Nuostabu, kad ji visai neseniai buvo atverta. Ten žengus pakilo dulkių debesis.

— Ji yra Piranezio nuo perstatymo laikų? — paklausė jis.

— Atrodytų įtikima, ar ne? — atsakė Koralina. — Aš nunešiau į laboratoriją kelis mūro gabaliukus mėginiui. Gali būti, kad visa tai, ką čia matai, yra tų laikų, kai Piranezis dirbo bažnyčioje.

Įduba buvo maždaug dviejų metrų pločio ir tokio pat aukščio. Galinė siena padengta mitinių reljefų raizgalyne, mįslingais padarais, kurie vienas kitą spaudė gniaužtuose, kandžiojo, mylėjo arba vijosi vienas kitą. Dauguma kūnų neryškiai priminė skulptūras ant gotikinių lietvamzdžių, nors jos buvo plokščios ir ne tokios bauginančios. Bet buvo ir tokių, kurias kiekvienas vaikas pažintų iš pirmo žvilgsnio: vienaragis, Pegasas, dantis šiepianti Gorgonos galva.