Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Ak, ką jūs...

— Ne, ne, — gynėsi vairuotojas, — patikėkite manimi, aš nemėginau pasukti iš kelio. Štai žiūrėkite, stabdau taksometrą. — Staigiu ir šiek tiek per stipriu judesiu jis išjungė taksometrą. — Aš pasiklydau, bet nežinau kodėl.

— Užsigalvojote apie Tiburtiną?

— Ak, tai! Ne, ne — tai niekis. Paprastai aš turiu nuojautą.

— Jūs esate pirmasis taksi vairuotojas, kuris pakeliui iš oro uosto į miestą pasiklydo. — Jupiteris nusišypsojo. — Tikrai, pirmiena.

— Puiku, kad jums taip linksma mano automobilyje. Rekomenduokite mane kitiems.

Neseniai Jupiteriui atrodė, kad jis tiksliai žino, kur jie yra — kažkur šalia Pellegrino gatvės, netoli Campo de l Fiori — bet dabar aplinka jį suglumino. Po staigaus posūkio vairuotojas dar du kartus pasuko, dabar jie buvo siaurų, tamsių senamiesčio gatvelių labirinte. Geltonas taksi ryškia dėme atsispindėjo tamsiuose languose tarsi šmėkla švilpdamas pro šalį.

— Jūs važiuojate per greitai, — tarė Jupiteris.

— Aš nežinau, kur mes esame. Tai mane nervina.

— Tikiuosi, turite taksisto licenciją?

— Nesišaipykite. Patikėkite, man dar niekada taip nebuvo atsitikę. Niekada.

— Žinoma.

— Aš pasukau ir staiga nebežinojau, kur mes esame. Bet dabar... — Jis nusitraukė kepurę ir ja nubraukė prakaitą nuo kaktos.

Jupiteris atsiduso ir pažvelgė pro langą.

— Vežkite mane prie kokios nors bažnyčios.

Taksi dar kelias minutes klaidžiojo siaurais skersgatviais, kuriuose vos buvo matyti dangus, pro aikštes, kuriose tryško fontanai. Visą laiką jie nematė nė vieno žmogaus; tik kartą už grotuotų kiemo vartų šmėkštelėjo sukumpusi žmogysta, vilkinti tamsų drabužį su gobtuvu. Jos galva buvo taip žemai nulenkta, kad veido visiškai nesimatė. Atrodė, ji bučiuoja žemę, atlikdama senovinį pasisveikinimo ritualą.

— Na pagaliau, — sušuko vairuotojas staiga, kai priekyje pasirodė proskyna. Už jos, ryškios pavasario saulės nušviesta, plytėjo plati Corso gatvė.

Netrukus jie jau važiavo triukšminga gatve dešiniu Tiberio krantu. Abiejose gatvės pusėse stūksojo galingi platanai, palinkę virš važiuojamosios dalies panašiai kaip tas keistas žmogus tamsioje tarpuvartėje.

— Jūs netikite manimi, ar ne? — paklausė vairuotojas.

— Kad jūs paklydote? Žinoma.

— Kad aš anksčiau niekada nebuvau pasiklydęs.

— Gerai jau. Aš nelabai skubu.

— Jūs manote, kad aš meluoju, — suniurnėjo jaunuolis įsižeidęs.

Jupiteris nusišypsojo, bet nieko neatsakė. Jis verčiau pamėgino užmesti žvilgsnį į Tiberį, bet akmenų mūro siena ties šaligatviu užstojo vaizdą. Tik kai jie pasukę kirto tiltą, giliai, dirbtinėje, akmenimis išmūrytoje vagoje švystelėjo vandens paviršius.

Kairėje pusėje viena netoli kitos stovėjo trys bažnyčios. Santa Maria del Priorato buvo paskutinioji. Taksi, matyt, perskrodęs visą tinklą mažų gatvelių, privažiavo iš kitos pusės. Šį kartą vairuotojas be vargo rado tikslą.

Jupiteris užmokėjo ir išlipo.

— Nepamirškite alaus padėkliuko, kai vešite savo draugę.

Vaikinas įsigrūdo kartono gabalėlį į kišenę.

— Grazie, signore. Ciao.

— Ciao , — Jupiteris pačiupo savo lagaminą nuo sėdynės ir užtrenkė duris.

Jaunuolis nuvažiuodamas pamojavo jam, tarsi klaidžiojimas nežinoma senamiesčio dalimi juos būtų suartinęs.

Jupiteris taip pat atsakė mostu ir nustebo dėl savo elgesio. Tada purtydamas galvą pasisuko į bažnyčią ir plačiais žingsniais nuskubėjo šventoriaus link.

Kvapas bažnyčios viduje buvo toks, koks paprastai būna visose senose bažnyčiose. Čia kvepėjo smilkalais, vašku ir drėgme. Kai Jupiteris buvo vaikas, klausdavo savęs, ar nėra už altoriaus oro gaiviklio indelio kaip jo senų tetų, kurias jis turėjo lankyti sekmadieniais, tualetuose. Bažnyčių pelėsių kvapas vietoj spygliuočių, žvakių dūmų — vietoj geltonosios citrinos.

Kairiojoje bažnyčios navoje suolai buvo nustumti į šalį. Čia kilo keturių aukštų pastoliai, dengiantys visą šoninę sieną. Darbininkų niekur nebuvo matyti, tikinčiųjų ir kunigo — taip pat.

Pastoliai lengvai suvirpėjo, kai pačiame viršuje pasigirdo žingsniai. Kiekvienas žingsnis garsiai nuaidėdavo navos erdvėje. Jupiteris atsitraukė kelis metrus, kad geriau matytų viršų, bet vis dar nieko neįžvelgė.

Žingsnių nebesigirdėjo, lieknas žmogus lipo šoninėmis kopėčiomis žemyn, vikriai kaip jauna katė. Ilgi juodi plaukai krito ant merginos pečių. Ji vilkėjo pilku kombinezonu. Tik kai ji pasiekė apatinį aukštą, Jupiteris suprato, kad medžiaga mėlyna, bet atrodė išblukusi nuo kalkių ir dulkių, dengiančių visą kūną. Jos plaukai, iš prigimties juodi kaip varno plunksnos, buvo papilkėję, todėl mergina atrodė vyresnė.

Nušokusi nuo paskutinės pakopos ant grindų Koralina atsisuko į jį. Ji šypsojosi. Nuo anų laikų ji pasidarė dar gražesnė. Toks įspūdis susidarė tikriausiai todėl, kad šiandien jis galėjo pripažinti jos grožį, o anuomet ji buvo dar vaikas, vos penkiolikos metų.

— Jupiteri? — ji žengė žingsnį prie jo ir liko stovėti žvelgdama su jį trikdančiu ramumu. — Tu pasidarei raumeningas per tuos, kiek, aštuonerius metus?

— Dešimt, — nusišypsojo jis. — Sveika, Koralina.

Jis pastatė lagaminą ant grindų, ir ji puolė į jo glėbį. Ji buvo lengva, jis vos jautė jos svorį, ir visa galva mažesnė už jį. Kai paleido jį iš glėbio, jo paltas buvo padengtas pilkų dulkių sluoksniu.

— Ak, — ištarė ji. — Atleisk, — ir sukikeno kaip maža mergaitė. — Šuvanė jį išskalbs. Tai mažiausia, ką ji gali dėl tavęs padaryti.

— Kaip jai sekasi?

— Mes pasimatom po dešimties metų, o tu pirmiausia klausi, kaip sekasi mano senelei? — nusijuokė Koralina. — Žavinga.

— Tu nebesi paauglė. Turi prie to priprasti.

Koralinos akys žybtelėjo. Jos buvo tamsios, beveik tokios pat juodos kaip plaukai, o antakiai siauri. Merginos tėvai buvo romai. Čigonai, palikę ją visai mažą sėsliajai senelei. Šuvanė taip pat visa siela ir kūnu buvo romė, bet ji jau dvidešimt penkerius metus gyveno čia, sostinėje, o jos tauta tvirtino, kad miestas išsiurbiąs žmonių kraują. Savo žmonių akyse Šuvanė buvo ta, kuri atsisakė klajoklės gyvenimo ir buvo netikra romė, nors neabejotinai atrodė kaip romė ir dėvėjo ryškius ir spalvingus savo tautos drabužius. Jupiteris buvo tikras, kad per pastaruosius dvejus metus, per kuriuos nematė Koralinos senelės, niekas nepasikeitė. Pastovumas jai visada buvo labai svarbus.

— Tu buvai Florencijoje, kai mes su Miva aplankėme Šuvanę, — pasakė jis. — Ji net nenorėjo parodyti tavo nuotraukos. Nuotraukos neatskleidžia esybės, pasakė ji. Tu gi žinai, kokia ji. Bet aš manau, ji buvo teisi.

Ji priėmė komplimentą maloniai šyptelėjusi.

— Aš grįžau į Romą prieš devynis mėnesius. Nuo to laiko vėl gyvenu Šuvanės namuose, pusrūsyje.

— Senajame svečių kambaryje? — šis kambarys abiem kėlė tam tikrų prisiminimų, bet Koralina nesileido išmušama iš vėžių. Ji įžvelgė iššūkį.

— Svečių kambarys vis dar yra. Tu ten miegosi, jei norėsi, — ji nubraukė ilgas plaukų sruogas už ausies. — Aš nebedėviu batika puoštų naktinių marškinių.

Tąsyk Jupiteriui buvo dvidešimt penkeri, jis buvo dešimčia metų vyresnis už Koraliną. Pirmasis užsakymas atvedė jį į Romą, tai buvo jo pirmasis apsilankymas pas Šuvanę. Koralina su jaunatvišku susižavėjimu įsimylėjo jį ir naktį pasirodė svečių kambaryje vilkėdama tik trumpučius batika išmargintus naktinius marškinius su žvaigždutėmis. Ji prisipažino, kaip jis jai patinkąs ir kad ji norinti su juo miegoti. Jupiteris giliai atsiduso, pagalvojo apie ilgas maudynes lediniame vandenyje ir sunkia širdimi išsiuntė ją atgal. Tada jis dar nepažinojo Mivos, bet namuose jo laukė kita draugė; be to, jis pabūgo, jog Šuvanė už tai, kad suvedžiojo jos mylimą vaikaitę, kūlvirsčia išmes jį iš namų. Nors jam buvo sunku išvaryti mergaitę, bet jį būtų užgraužusi sąžinė, jei būtų miegoję su penkiolikmete. Su mergaite, kurią pažinojo tik keturias dienas. Jis niekada neabejojo, kad jo sprendimas buvo teisingas, nors vėliau dar kelerius metus jautė silpną apgailestavimą. Jis save apgaudinėtų, jei neigtų šį jausmą.