Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Kai vėl pasisuko į Koraliną, jam svaigo galva.

— Ar žinoma, kad vario plokštės egzistuoja?

Ji paneigdama papurtė galvą.

— Ne. Liko tik Carceri reprodukcijos ir atspaudai, kuriuos Piranezis padarė nuo plokščių. Bet originalai laikomi dingę.

Jupiteris žvilgsniu perbėgo įdubas sienoje.

— Čia visos šešiolika?

— Taip.

Jis padėjo plokštę ant grindų ir beveik švelniai suvyniojo į odinį apvalkalą. Tada pagarbiai įstūmė atgal į plyšį.

— Nenuostabu, kad Šuvanė nieko nepasakė apie jas telefonu. Šis radinys yra sensacija, ar tu supranti?

— Ne, Jupiteri, — atsakė ji kandžiai. — Aš studijavau meno istoriją, kad susižvejočiau profesorių su tvido švarku.

Jis nusišypsojo jai.

— Bet tu nori, kad aš pasakyčiau, kokia šių plokščių vertė, ar ne?

Koralina linktelėjo.

— Tu ir tavo senelė tikitės atlyginimo už radinį.

Staiga ji nusuko akis į šalį ir ėmė žiūrėti į grindis.

— Parduotuvės reikalai prasti. Šuvanę išmes pro duris, jei skubiai nepadengs skolų. Mes neturim iš ko apmokėti net už persikėlimą, o Dieve, visos tos knygos, ką jau kalbėti apie naują namą.

Smiliumi jis atsargiai pakėlė jos smakrą ir pažvelgė į akis.

— Jūs tikriausiai nesvarstėte galimybės pradanginti plokščių?

Kai ji žengė žingsnį atgal, jos veido bruožai tapo atšiauresni.

— Tau tereikia nustatyti vertę, Jupiteri. Mes užmokėsim tau už tai, jei norėsi.

— Iš pinigų, kuriuos gausite iš kokio nors vogtų daiktų supirkėjo? — jei jis imtų dar bent truputį garsiau kalbėti, jo balsas būtų girdimas bažnyčioje, todėl Jupiteris staigiai nuleido balsą. — Šie daiktai verti kelių milijonų dolerių, Koralina. Milijonų! Tokių daiktų nepardavinėja taip sau prie Portese vartų kartu su sportiniais marškinėliais ir vogtomis paveikslų kopijomis.

— Būtų maloniau, jei manęs taip nenuvertintum, — atkirto ji piktai. — Aš pažįstu žmones, kurie sugeba elgtis su tokiais daiktais.

— Kodėl gi tu jų nepaprašei įvertinti plokščių?

Šį kartą ji atlaikė jo žvilgsnį, bet, regis, jai tai buvo nelengva.

— Žmonės, galintys parduoti tokius radinius, nėra pagarsėję sąžiningumu.

— Esu pamalonintas.

— Dieve mano, Jupiteri, Šuvanė pasitiki tavimi! Aš taip pat. Tik pasakyk man, kiek galima paprašyti už plokštes. Daugiau aš iš tavęs nieko nenoriu. Tu net pirštų nesusitepsi.

Jis paėmė žibintą ir jo spindulį nukreipė tiesiai jai į veidą.

— Jei jūs jau priėmėte sprendimą, kodėl tos plokštės dar čia? Paskutinę naktį galėjai jas išgabenti.

— Aš... — ji nutilo ieškodama žodžių.

Jupiteris užbėgo jai už akių.

— Tu šito nenori, tiesa? Tai ne vagystė iš parduotuvės, ir tu tai gerai žinai. Meno vertybių vagystė baudžiama kaip sunkus nusikaltimas, juo labiau tokio masto vagystė. — Vagystė iš parduotuvės — norom nenorom, bet ji jam vis dar buvo maža mergaitė, kuri parduotuvėje nugvelbia savo pirmąjį lūpdažį.

— Šuvanė nusiminusi, — pasakė ji. — Mums reikia pinigų.

— Bet ne taip, Koralina. Ne tokiu būdu.

Staiga ji pasidarė nervinga ir skubiai prašneko:

— Niekas mums negarantuoja radybų atlygio. Bažnyčia pareikalaus plokščių sau. Vatikanas neatkiš nė liros, kol teismas jų neprivers. O aš dirbu Vatikanui. Aš negaliu kelti jokių reikalavimų, — ji brūkštelėjo koja per dulkėtas grindis. — Šūdas, Jupiteri, mus išmes lauk, jei kur nors negausime pinigų.

— Kiek jums reikia?

— Šimto keturiasdešimt milijonų lirų.

— Šimto keturiasdešimt! Už tokius pinigus galėtumėt nusipirkti pusę namo!

— Turim skolų ne tik už nuomą. Tu gi pažįsti Šuvanę! Ją smaugia visa virtinė skundų dėl ramybės drumstimo, dėl barnių kėlimo ir taip toliau. O kur pinigai už važiavimą be bilieto. Šen du tūkstančiai, ten keturi tūkstančiai. Be to ji sukėlė eismo įvykį po kelių mėnesių, kai gavo vairuotojo teises. Nuo to laiko aš viena turiu mokėti už visus knygų tiekimus.

— Kas atsitiko?

— Ji užvažiavo ant moters Cairoli aikštėje. Šuvanė buvo kalta. Ji gavo pusantrų metų lygtinai, turi sumokėti nemažą baudą ir atlyginti nukentėjusiosios gydymą. Reikia džiaugtis, kad moteris nepareikalavo pinigų už patirtus skausmus.

— Šuvanė buvo nuteista lygtinai? Ir dabar ji tave kursto pasisavinti meno vertybes, vertas kelių milijonų dolerių? — jis nuleido žibintą ir papurtė galvą. — Tikriausiai reikėtų rimtai pakalbėti su tavo senele.

Ji žaibiškai žengė prie jo ir sugriebė už žasto.

— Aš nebesu vaikas, Jupiteri! Nesu maža mergaitė, sėlinanti į svetimą kambarį. Aš pati priėmiau sprendimą.

— Nepriėmei. Kitaip plokščių čia jau nebūtų.

Jupiteris pastebėjo jos blizgančias akis, jis nenorėjo, kad ji pravirktų. Jei jis ir buvo beveik pasiryžęs atskleisti savo jausmus, tai kitą akimirką atsikratė jaudulio.

— Ar tai taip beviltiška? — paklausė ji tyliai.

— Visiškai, — jis pačiupo jos ranką gerai net nežinodamas, kodėl taip pasielgė. Nuo to nebuvo lengviau. — Net jei tau pavyktų slapčia išnešti tokio dydžio plokštes iš bažnyčios, kur tu jas dėtum? Tavo mažieji draugai vogtų daiktų supirkėjai...

— Aš pasakiau, kad pažįstu tuos žmones, — nutraukė ji skubiai, — o ne kad jie yra mano draugai.

— Tie vyrukai yra laikrodinės bombos, — Jupiteris per pastaruosius dešimt metų susidūrė su daugybe vogtų meno dirbinių supirkėjų ir žinojo, ką sako. — Kiek laiko truks, kol jie sumąstys grandiozinį planą, kad jums visiškai nereikia mokėti už plokštes? Arba jus šantažuoti? Arba viską pranešti policijai, kad įsiteiktų valdžiai? — jis giliai įkvėpė ir atsiduso. — Pamiršk, tai neturi prasmės! Net profesionalai neturėtų galimybės išpešti naudos.

Ji labai ilgai tylėjo žvelgdama į nišas, kuriose buvo vario plokštės. Jupiteris stebėjo, kaip Koralina kovoja su savimi. Tai nebuvo paprasta kova.

Pagaliau ji linktelėjo.

— Gerai, — pasakė ji. — Aš turėsiu paskambinti keliems žmonėms.

— Pažadi?

— Taip. Pažadu.

Kai jie žengė iš už plėvelės uždangos ir per pastolius pažvelgė žemyn, pamatė šalia Jupiterio lagamino stovintį juodai apsirengusį kunigą. Jis iš visų pusių apžiūrinėjo lagaminą.

— Atgal, — sušnypštė Koralina ir pastūmė Jupiterį gilyn, kur kunigas negalėjo jo pamatyti. Ji pati prasispraudė pro jį, vos šyptelėjo ir skubiai nulipo kopėčiomis.

Netrukus jis išgirdo ją viską pasakojant dvasininkui.

Ant namo prie Farnese rūmų šalia skambučio pritvirtintas užrašas Residenza. Paspaudus per dešimtmečius nublizgintą mygtuką po kelių akimirkų pasigirsta atidaromų durų ūžimas. Senoviniu liftu, pagamintu iš kaltinės geležies, galima patekti į ketvirtąjį aukštą, kur senas žilas žmogelis sėdi durininko kėdėje, ji čia stovėjo dar Dučės laikais. Medis blankus ir suskilinėjęs, senis niūrus ir nekalbus. Kambariai čia nebrangūs, o jei kas nors pasiteirauja apie kokį konkretų gyventoją arba nori informacijos, be abejo, negauna jokio atsakymo.

Viename šio pensiono kambaryje, aukštai virš senamiesčio gatvelių labirinto, sėdėjo Santinas ir spoksojo į nešiojamojo vaizdo grotuvo ekraną, kuris buvo ne didesnis už Bibliją, gulinčią ant jo naktinio staliuko.

Santinas verkė.

Vyrai vaizdo juostoje buvo negyvi. Jis pažinojo kiekvieną iš jų. Jie buvo jo draugai. Jo broliai.

Vienuoliai kapucinai kaip ir jis pats.