Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Santinas kiek galėdamas tyliau nušlubavo nuo lovos prie durų. Jis nepadarė klaidos ir klausydamas neprisispaudė visu kūnu prie durų. Jis atsistojo nugara šalia durų, palenkė galvą truputį į priekį ir priglaudė ausį prie suskeldėjusios faneros.

Ar tai buvo balsai? Du ar trys?

Be galo iš lėto jis uždėjo ranką ant durų rankenos, kitą tiesė rakto, kuris vis dar kyšojo spynoje, link. Jei jį pasuktų, vyrai už durų jį išgirstų. Jei suprastų, kad jis juos pastebėjo, užpultų, sumuštų ir nusitemptų su savimi. Ir jis niekada nesužinotų tiesos apie Remeo ir kitus.

Ne, toks kvailas jis nebuvo.

Jis atsargiai atsitūpė ir pamėgino ką nors įžiūrėti pro rakto skylutę. Žinoma, raktas dengė didžiąją dalį, bet šviesūs pakraščiai kairėje ir dešinėje turėjo atskleisti, ar už durų kas nors juda.

Santinas negalėjo suprasti. Atrodė, koridorius tuščias.

Kas, jei jo priešai stovi iš abiejų rakto skylutės pusių? Jie tikriausiai buvo protingi. Jie žinojo, kaip apkvailinti tokį kaip jis. Tik paprastas vienuolis, tartų jie ir manytų, kad jį pagauti visai paprasta.

Bet jis neleis, kad jiems būtų paprasta.

Šnabždesys liovėsi, dabar jis nebegirdėjo net kvėpavimo. Bet tai nieko nereiškė. Jie buvo gudrūs! Tokie gudrūs! Galbūt jie liovėsi kvėpavę prieš žengdami pro duris ir per prievartą nusitempdami jį. Galbūt tai buvo jų plano dalis.

Santinas nusėlino atgal prie lovos. Jis išjungė leistuvą. Atrodė, kad juoduma iš visų pusių persirito per laiptų turėklus ir užpildė ekraną.

Santinas įkišo vaizdajuosčių leistuvą į kuprinę prie kitų daiktų, dar pasiklausė, ar negirdėti ko nuo durų — jokio triukšmo, jokio kvėpavimo, jokio šnabždesio — ir pasisuko prie lango. Jis apdairiai pasirinko kambarį. Nuo lango ėjo nedidelė plytų sienelė iki plokščio stogo. Iš ten jis galėjo įlipti į greta esantį namą ir laiptais patekti į gatvę.

Akimirką Santino baimę užgožė svaigus triumfas, o tai buvo visai nebūdinga nei jam, nei jo ligšioliniam gyvenimui. Bet jis mokėsi, mokėsi orientuotis pasaulyje už vienuolyno sienų. Jis sprigtelės savo priešams į nosį, kol jie supras, kad jis seniai dingo.

Santinas stumtelėjo, atidarė langą ir po kelių akimirkų dingo.

1 „Romos senienos“ ir „Kalėjimai“ (it.) - (čia ir toliau - vert . past.).

2 SKYRIUS Kalėjimo meistras

Šuvanės namą puošė Madonos statula. Prieš ją klūpojo žmogysta, užsismaukusi skarelę ant akių. Rožinio karoliukai slydo pro drebančius pirštus, sausus ir kaulėtus. Iš skarelės šešėlio sklido tylus šnabždesys.

Virš nišos, kurioje stovėjo Madona, buvo pritvirtinta nedidukė lentelė. Joje buvo užrašyta, kad Dievo Motinos skulptūra pastatyta 1954 metais, dešimtosioms išvadavimo nuo fašizmo metinėms. Apačioje, ant grindinio, visai prie suklupusios žmogystos kojų, stovėjo du dubenėliai, vienas su švariu vandeniu, kitas su kačių ėdalu. Nususęs gatvės katinas, ištukęs nuo žiurkių ir maisto likučių, įkišęs galvą į antrąjį dubenėlį čepsėdamas ėdė nekreipdamas dėmesio į besimeldžiančiąją.

Jupiteris įsidėmėjo šį vaizdą kaip ir visus kitus gatvelėje patirtus įspūdžius, tarsi jie būtų nuostabūs, keisti arba keliantys nerimą, tarsi užfiksuoti ekrane. Ši tikrovės dalis šmėstelėjo tik trumpai, jis viską pamiršo jau tą akimirką, kai Koralina atidarė parduotuvėlės duris.

Po penkių minučių, po širdingo Koralinos senelės pasveikinimo, jie sėdėjo viršuje, ankštame sodelyje ant stogo, prie stalo, ant kurio stovėjo raudonasis vynas ir sūris.

Šuvanė buvo stambi moteris, apkūni, plačių, stiprių pečių. Jos plaukai vis dar buvo juodi kaip smala, kaip ir jos vaikaitės, nors ir trumpesni, ant pakaušio susukti į kuodą. Daugybė grandinėlių ir žiedų skimbčiojo ant jos kaklo ir riešų. Jupiteris tiksliai nežinojo, kiek jai metų, jo nuomone, apie šešiasdešimt. Ją visada buvo sunku perprasti net ir jos vaikaitei, kuri daug metų gyveno su ja po vienu stogu. Net Koralina nežinojo tikrojo jos vardo. Ji buvo tiesiog Šuvanė, šis žodis romų kalboje reiškia ragana arba burtininkė.

— Mano berniuk, — buvo pirmieji žodžiai, kuriuos ji ištarė, kai visi susėdo prie stalo, — džiaugiuosi, kad esi čia!

— Ir, regis, pačiu laiku. — Jupiteris buvo tvirtai nusprendęs nesileisti jos suvystomas. Jis stengėsi nepasiduoti jos motiniškiems draugiškiems kerams.

Šuvanė susižvalgė su Koralina, ši susigėdusi žvelgė į grindis. Senoji suprato, kas atsitiko, ir giliai atsiduso.

— Ak, vaikai, to ir reikėjo tikėtis.

Įsivyravo gili tyla, pertraukiama tik tylaus čepsėjimo, kai ji iš taurės gėrė vyną.

— Ko tu tikėjaisi? — paklausė Jupiteris. — Kad paskatinsiu jus imtis šios beprotybės? Juk negalėjai taip iš tikrųjų manyti.

Šuvanė atsainiai nusišypsojo.

— Buvo verta pamėginti, ar ne tiesa?

— Ką nori pasakyti?

— Mano berniuk, ką matai prieš save, kai eini į save?

— Kai aš... einu į save?

— Kai užmerki akis. Na, pirmyn! Užmerk akis ir papasakok, ką pirmiausia matai.

Nenorom jis pakluso, bet netrukus vėl atsimerkė ir šiek tiek išsigandęs papurtė galvą.

— Tikrai, ką tai reiškia? Aš...

Ji nutraukė jį švelniai, bet nedvejodama.

— Tu matai vario plokštes, Piranezio palikimą, — ji nusišypsojo ir parodė auksinius iltinius dantis. — Tu jomis jau užsikrėtęs kaip liga. Jos daugiau tavęs nepaleis, Jupiteri. Piranezis yra čia, pas mus.

Ji dažnai šitaip kalbėdavo, bet anksčiau jam retai būdavo taip nesmagu kaip šią akimirką.

— Tu į viską žiūri gan lengvabūdiškai, — pasakė jis šiek tiek suglumęs.

— Lengvabūdiškai? — Šuvanė nusijuokė, jis jau buvo beveik pamiršęs, kaip ji juokiasi — garsiu, šiurkščiu vyrišku juoku. — Mes esame čia, Romoje, mano berniuk. Miestą kasmet aplanko penkiolika milijonų turistų, ir toks lengvabūdiškumas apsaugo mus, kad nesijaustume kaliniais šiame antikiniame Disneilende.

— Yra skirtumas tarp lengvumo ir lengvabūdiškumo.

Šuvanė susižvalgė su Koralina tikriausiai norėdama sužinoti, ar ji tokios pat nuomonės. Šį kartą Koralina atlaikė žvilgsnį, ir Šuvanė atlaidžiai nusišypsojo.

— Tikriausiai tai vis dėlto buvo klaida, — pasakė Koralina.

Šuvanės šypsena tapo platesnė.

Jupiteris suraukė kaktą.

— Ne. Tu teisingai padarei, kad pranešei apie radinį. Buvo dar ne vėlu.

Šuvanė nusiminusi papurtė galvą.

— Viešpatie, Jupiteri! Koks... išmintingas tu pasidarei per tuos dvejus metus! Net truputį nuobodus, — jis norėjo paprieštarauti, bet ji pridėjo pirštą prie lūpų liepdama jam tylėti. — Aš norėjau, kad parodytum daugiau išminties tada, kai buvai pas mus su Mivaka, — ji visada vadino Mivą pilnu vardu. Tai buvo tik vienas iš daugelio smulkių įrodymų, kad jau tada ji nemėgo Mivos.

— Duok jai ramybę, gerai? — prašneko jis truputį per skubiai, pernelyg gindamasis.

— Jau tąsyk sakiau, kad ji žaidžia nešvarų žaidimą. Ta maža japoniška gyvatė iš pat pradžių naudojo tave savo tikslams. Ji tave iščiulpė, ir kiekvienas, kuris tave pažinojo, turėjo žiūrėti sudėjęs rankas.

Jupiteris blankiai nusišypsojo.

— Tu nesėdėjai sudėjusi rankų.

— Aš tik pamėginau tave įspėti, — atkirto ji, jos auksiniai dantys blykstelėjo. — Bet nesėkmingai. Ir, atvirai sakant, netikiu, kad tu įsisavinai jos pamoką. Tu vis jos neatsikratei. Kaip šuo, paliktas prie greitkelio.

— Labai dėkoju, — atsakė jis apmaudžiai. — Pažįstu tavo jautrumą, su kuriuo įsigyveni į kito vaidmenį.