Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Koralina pirmą kartą gurkštelėjo raudonojo vyno.

— Kiek laiko buvote kartu, tu su Miva?

— Nepilnus trejus metus.

— Jis turbūt buvo su ja, — patikslino Šuvanė šaltai, — bet ji nebuvo su juo.

— Gerai, o dabar užteks, — paprašė jis tyliai.

Šuvanė norėjo tęsti pokalbį, bet Koralina atėjo Jupiteriui į pagalbą.

— Ar tu negeri raudonojo vyno? — ji klausiamai parodė į lig šiol nepaliestą taurę.

— Esu alergiškas.

— Kaip tik raudonajam vynui? — Koralina sukikeno. — Tai žiauru.

Šuvanė pašoko.

— O Viešpatie, kaip aš galėjau pamiršti! — Jupiteriui nespėjus sulaikyti ji nuskubėjo į namus keistai linguojančia eisena, būdinga daugeliui apkūnių vyresnio amžiaus moterų. — Juk aš šaldytuve turiu butelį fraskačio! — sušuko ji per petį.

Koralina paėmė Jupiterio taurę ir išpylė į gėlių vazoną.

— Kas atsitiktų, jei išgertum?

— Išmuštų raudonomis dėmėmis, oda pradėtų pleiskanoti, o niežulys varytų iš proto.

— Tik nuo raudonojo vyno?

Jupiteris linktelėjo ir triskart pabeldė į stalo lentą.

— Lig šiol.

Šuvanė grįžo iš virtuvės, ant stalo pastatė ropinę su baltuoju vynu ir švarią taurę.

Jupiteris pripylė pusę taurės.

— Koralina man pasakojo, kad parduotuvės reikalai prasti.

— Ak, liūdni popieriai, — atsiduso Šuvanė. — Geriau reikėjo pardavinėti turistams mažus plastikinius legionierius ir kvailus atvirukus su judančiais paveikslėliais. Tada būtų ėjęsi geriau.

Ir nevažiuoti be vairuotojo pažymėjimo ant pėsčiųjų , — pamanė Jupiteris.

Prieš užlipdamas į sodą, jis paviršutiniškai apžiūrėjo Šuvanės parduotuvę. Nuo tų laikų, regis, niekas nepasikeitė. Parduotuvės kvapas prišaukė iš užmaršties atsiminimus, kai jie su Miva čia dvi dienas rausėsi dėžėse ir lentynose.

Šuvanė pardavinėjo paveikslus ir knygas, tuo ji nesiskyrė nuo kelių šimtų kitų Romos prekiautojų. Bet ji specializavosi okultinio meno srityje, tos rūšies knygomis, dėl kurių ją lankydavo akiniuoti apkūnūs ezoterikai.

Parduotuvė buvo dviejuose apatiniuose namo aukštuose. Pirmame aukšte stovėjo knygų prigrūstos lentynos, jos mažą parduotuvę pavertė siauru, blogai apšviestu labirintu. Viršuje, antrame aukšte, buvo laikomi piešiniai, graviūros, akvarelės, atspaudai — viskas, ką galima laikyti dėžėse. Šuvanės parduotuvė buvo maža galerija, kurioje buvo galima apžiūrėti ant sienų sukabintus gerai apšviestus paveikslus. Čia ateinantys turėjo skirti nemažai laiko, kol rietuvėse ir segtuvuose rasdavo reikiamą daiktą. Be to, Šuvanė nemėgo klientams patarinėti. Ji buvo įsitikinusi, kad pirkėjas pats geriausiai žino, ko ieško. Pardavime ji dalyvaudavo tik prie kasos imdama pinigus ir sėdėdama už prekystalio, ten ji vartė knygas, antikvarinius katalogus ir akylai stebėjo lankytojus. Jupiteris gerai prisiminė Mivos susierzinimą, kai baigiantis pirmajai dienai ši metro šešiasdešimt penkių centimetrų aukščio ir trapi kaip dvylikametė baleto šokėja mergina Šuvanei prikišo nepatiklumą, nemandagumą ir — sutikime, truputį motyvuotai — išskirtinį bjaurumą. Tuo metu Šuvanė jau buvo nusiteikusi nemėgti energingosios japonės, todėl Mivos žodžiai tik sutvirtino abipusę antipatiją, bet ne sukėlė.

Jupiteris nemaloniai jautėsi prisiminęs tas dienas ir iš visų jėgų mėgino atsikratyti prisiminimų. Bet veltui. Miva visada buvo šalia, kiekviename žingsnyje, kiekviename žodyje, kiekvienoje mintyje.

Balta katė šmurkštelėjo per akmeninius sodo turėklus, elegantiškai prasispraudė tarp žmogaus dydžio vazoninių augalų ir staigiu šuoliu nutūpė ant Šuvanės kelių. Senoji švelniai ėmė glostyti gyvūnėlį.

— Apačioje mačiau katiną, gana nusususį, — pasakė Jupiteris. — Jis taip pat jūsų?

— Nei ji, nei jis, — Šuvanė glostė katei šonus. — Bet jie visi čia ateina, nes pas mane gerai jaučiasi. Tai bendra kačių ir tavo savybė, tiesa?

Jupiteris pasijuto netikėtai užkluptas. Jis norėjo pasirodyti abejingas ir pabarti Šuvanę už jos lengvabūdiškumą, kuriuo ji kurstė Koraliną padaryti nusikaltimą. Bet dabar jis negalėjo nesutikti: jam visada patiko ši sena moteris su jos beviltiškai perpildytais namais, ir ateityje niekas nepasikeis, visai nesvarbu, kokius planus kuria Šuvanė savo finansinei padėčiai gelbėti.

Daugiau nei prieš dešimt metų, kai jis pirmą kartą išgirdo apie jos kuriozų kabinetą, vieną dieną, nepuoselėdamas didelių vilčių, atsidūrė prie jos durų. Visą karštą rugpjūčio dieną jis jos parduotuvės lentynose ir spintose ieškojo pirmojo Fulkanellio La Mystere des Cathedrales. Ji karštai jį įtikinėjo, kad, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, ją įsigijo netoli Niurnbergo iš vieno prancūzų belaisvio. Ji tikinusi, kad ant knygos viršelio buvusi paslaptingojo autoriaus ranka rašyta pastaba. Ji negalėjo šito Jupiteriui įrodyti, nes knygos nepavyko rasti. Tačiau užsimezgė nuostabi ilgalaikė draugystė. Tik vėliau jis sužinojo, kaip ji vertino jo palankumą. Šuvanė neturėjo draugų, o gerų pažįstamų labai mažai. Dėl lig šiol jam suprantamos priežasties ji tiesiog dievino jį. Tada, kai jis atliko kitą tyrimą Romoje, Šuvanė jį pakvietė pagyventi savo namuose, kaip tik tada jo kambaryje pasirodė Koralina, apsvaiginta vaikiško įsimylėjimo.

— Senele? — Koralina suko juodų plaukų sruogą ant piršto. — Ar nemanai, kad mes turim Jupiteriui viską papasakoti?

— Ar jis pasirengę tai išgirsti? — paklausė Šuvanė tyliai, neatitraukdama žvilgsnio nuo baltos katės, kuri patenkinta tysojo ant jos plačių šlaunų.

— Pasirengęs kam? — Jupiteris žvelgė tai į Koraliną, tai į jos senelę ne susijaudinęs, bet nustebęs. Jis turėjo žinoti, kad Šuvanė turi kozirį kišenėje.

Kai niekas neatsakė, jis dar kartą paklausė:

— Kam pasirengęs?

— Galbūt mes padarėme klaidą, — pasakė Koralina. — Ji atsistojo ir niuktelėjo katę ant Šuvanės kelių, ši išsigando. — Nekenčiu kačių.

Jupiteris žiūrėjo gyvūnėliui pavymui, kai šis be garso dingo tarp vazonų. Jis su malonumu būtų nukreipęs kalbą kita linkme, nes suprato, kad dabar išgirs tai, kas jam nepatiks. Vieną akimirką jam dingtelėjo, kad dabar paskutinė proga išeiti iš šių namų ir nesivelti į visą šią istoriją. Bet jis liko ir suprato, kad žengė daug platesnį žingsnį, nei vėliau būtų norėjęs.

Jis iš anksto apgailestavo mąstydamas, ar šiam reiškiniui jau sugalvotas psichologinis terminas.

— Eime, — Koralina nuėjo pirma.

Jupiteris sekė įpėdžiui, nieko neklausinėdamas. Jis buvo pakankamai kantrus, kad pamatytų visą katastrofos mastą; jam nereikėjo jokių perspėjimų, jokių mįslingų orakulų ištarmių. Parodyk man, galvojo jis apkvaitęs, mane ne taip paprasta šokiruoti. Už nugaros jis girdėjo šlepsint Šuvanę.

Per mažutę svetainę — knygos, visur knygos — jie pateko į laiptinę, praėjo praviras virtuvės duris ir pro česnakais ir paprika kvepiantį chaosą ėmė leistis žemyn. Mediniai laiptai buvo ganėtinai platūs, kad juose tilptų vienas suaugęs žmogus, ir tokie statūs, kad reikėjo palaukti, kol priekyje einantysis pasieks žemiau esantį aukštą, nes kilo pavojus paslysti ant slidžių pakopų pakraščio ir užvirsti priekyje einančiajam ant pečių.

Jie įžengė į viršutinį parduotuvėlės aukštą. Čia, tarp aukštų popieriaus šūsnių ir prigrūstų segtuvų, Koralina atitraukė vieną sunkią ąžuolinę skrynią. Už jos Jupiteris kai ką pamatė ir iš karto pažino. Jis garsiai atsiduso, nors ir ne itin nustebo.