Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Piranezis su jaunatviškais spuogais, — šyptelėjo Jupiteris. — Įdomus vaizdas.

— Kitas architektas priėmė jį ir išmokė tapyti dekoracijas, ypač kreipdamas dėmesį į perspektyvą. Tais laikais Venecijoje buvo daugybė teatrų ir operų, taigi Piranezis turėjo galimybę gauti pelningų užsakymų. Deja, jis pervertino venecijiečių ekonominę padėtį, ir netrukus teko įsitikinti, kad, nepaisant jo talento, nebuvo jokių galimybių pakankamai uždirbti. Piranezis atsisveikino su miestu ir prisidėjo prie popiežiaus pasiuntinio svitos, su kuria atkeliavo į Romą. Čia jis mokėsi vario graviravimo dirbtuvėje.

Jupiteris nieko negalvodamas stebėjo besileidžiančios saulės spindulius, lūžtančius vyno taurėje.

— Maždaug tuo laiku jis pradėjo dirbti prie savo vedutų, ar ne?

— Visuomenė tuo metu perdėtai domėjosi detaliomis miesto panoramomis ir peizažais — vadinamosiomis vedutomis, tai buvo susiję su padidėjusia paklausa, — pasakė Koralina. — Piranezis suprato, kad iš to galima neblogai uždirbti, ir susižavėjęs ėmėsi naujos užduoties. Jo pirmieji rinkiniai, pasirodę 1743 metais, sulaukė didelio dėmesio. Piranezis leidosi į ilgas keliones, jis aplankė ir Neapolį, čia gimė jo didžioji meilė monumentaliems pastatams. Į Romą jis sugrįžo nusprendęs naują savo darbą paskirti Romos griuvėsiams. Per daugelį metų buvo sukurta nemažai antikinių motyvų. Be to, jis ėmė vadovauti vienai sėkmingai besiverčiančiai grafikos darbų parduotuvei, kuri užtikrino jam reguliarias įplaukas. Tuo tarpu jo kūriniai išgarsino jį toli už miesto ribų. Žmonės vertino detalias graviūras, o senieji griuvėsiai atrodė dar sensacingiau. Tuo metu, 1749 metais, pasirodė ir jo pirmieji Carceri motyvai, segtuvas su keturiolika jo išgalvotų kalėjimų raižinių.

— Šešiolika, — patikslino Šuvanė.

Koralina nužvelgė senelę niūriu žvilgsniu.

— Ne, keturiolika. Tik po kelerių metų Piranezis visiškai perkūrė ciklą ir pridėjo du motyvus. Tai buvo 1761 metais. Bet aš iki to dar nepriėjau. Sulaukęs pirmojo pasisekimo, Piranezis nusprendė pasiaukoti visai kitokiam tikslui. Jis nutraukė grafiko darbą ir pradėjo archeologinius katakombų Appia gatvėje tyrinėjimus. Diena po dienos leidosi į požeminius koridorius ir sales ir fiksavo ankstyvųjų krikščionių antkapius. Jis tai darė su tokiu susižavėjimu, kad pamiršo buvusius klientus ir gyveno pardavinėdamas senąsias vedutas. Žmonės jo nebesuprato, daugelis pasekėjų nusigręžė nuo jo. Piranezis, pavyzdžiui, panūdo nukopijuoti du šimtus pavardžių nuo Augusto šeimyninio kapo, jis tai atliko taip kruopščiai, kad buvo matyti kiekvienas mažiausias užrašų pažeidimas, kiekvienas nelygumas ir kiekvienas įtrūkimas. Nors dirbant tokį darbą kaip šis jį apimdavo neviltis, jis tuo užsiėmė gana ilgą laiką. Žmonės šaipėsi, iš pradžių už jo nugaros, o netrukus ir atvirai į veidą. Bet Piranezis buvo taip susižavėjęs Romos požeminiu pasauliu, kad darbus katakombose baigė tik pasiekęs užsibrėžtą tikslą.

Kai jis vėl grįžo į visuomenę, reikėjo įveikti vieną kliūtį: beveik niekas nežiūrėjo į jį rimtai, o buvęs jo mokinys Džuzepė Važis tapo populiaresnis už mokytoją. Bet Piranezis nenusiminė ir su įkvėpimu priėmė iššūkį. Jis griebėsi darbo ir netrukus atsikovojo buvusią padėtį. Jo kūrinių kainos vėl pakilo, populiarumas pasidarė didesnis nei anksčiau. Kai 1756 metais pasirodė jo Antichita Romane, romiečių akyse Piranezis tapo tikra žvaigžde. Jo vardas buvo žinomas visoje Europoje, kilmingieji varžėsi dėl jo raižinių. Vertinkim tai šiuolaikiniu požiūriu: kiekvienas Romoje pažinojo Piranezį, jei tais laikais būtų buvusi bulvarinė spauda, tai kas savaitę būtų buvę rašoma apie lengvabūdiškas Piranezio išdaigas. Jis nesutarė su kitais menininkais, o labiausiai su to meto meno istorijos specialistais.

Piranezio nuomone, Romos architektūra rėmėsi ne graikų, o etruskų tradicija. Šios diskusijos atgarsiai nuvilnijo per visą Italiją. Mokslininkai, kuriems graikų kultūra buvo visa ko matas, įsižeidė, kai kurie nusiteikė priešiškai. Tuometiniam dvasiniam pasauliui mintis, kad etruskai buvo Romos architektūros pradininkai, buvo neįsivaizduojama, etruskai buvo laikomi barbarais, apie kuriuos beveik nieko nebuvo žinoma, o graikų antika daugeliui buvo tikrasis meno klestėjimo laikas. Piranezis plačiai susirašinėjo su daugybe visos Europos istorikų, kurie dažniausiai jį plūdo ir įžeidinėjo. Daugelis tų laiškų buvo išspausdinta, jie kurstė tolesnius nesantaikos židinius. Tiesą sakant, Piranezis tais laikais elgėsi kaip šiuolaikiniai žymūs veikėjai: jis nuolat kurstė skandalus, jo vardas nenuėjo nuo lūpų, o tai leido pelningai parduoti tegu ir labai brangius jo kūrinius. Be to, jis galėjo savo kūrinius spausdinti daugiašimtiniais tiražais, taigi, kitaip nei klasikinis dailininkas, šis grafikas reprodukuodamas savo meną susižėrė turtus. Kai jis 1778 metų lapkritį, būdamas penkiasdešimt aštuonerių, mirė, buvo turtingas žmogus, o jo šeima gebėjo pasipelnyti iš jo kūrinių ir vėliau.

— Atrodo, jis buvo gana šviesus žmogus, — suniurnėjo Šuvanė. Jupiteris pajuto jos balse nepritarimą ir pavydą.

— Piranezis anuomet buvo labai išsilavinęs, tikriausiai ir labai inteligentiškas, — patvirtino Koralina.

— Tik kyla klausimas, — pasakė Jupiteris iš lėto, beveik su pasigėrėjimu žvelgdamas į Šuvanės pusę, — kodėl toks finansų genijus kaip Piranezis užmūrijo visą rinkinį vario raižinių plokščių, jei galėjo jas parduoti už didelius pinigus.

Koralina tylėdama linktelėjo, tuo metu Šuvanė išsitraukė didžiulę nosinę ir garsiai nusišnypštė.

Jupiterio žvilgsnis nukrypo į sodelio duris, mintyse jis nusileido žemyn į namo vidų. Jis galvojo apie nežinomą vario plokštę parduotuvėje ir apie raizgią kalėjimo architektūrą.

Jis galvojo apie raktą ir klausė savęs, kokius vartus galima juo atrakinti.

Vėliau Koralina nuvedė Jupiterį į savo butą rūsyje. Po žemomis lubomis driekėsi vamzdynai ir kabelių linijos. Koralina juos nudažė tamsiai raudona spalva, todėl šie ryškiai skyrėsi nuo balto mūro. Ant sienų kabojo kruopščiai įrėminti keli grafikos darbai, tačiau daugiausia vietos užėmė įspūdingi piešiniai ant milimetrinio popieriaus, kuriuos Koralina paruošė restauravimo darbams. Jie netilpo ant sienų, todėl ji pritvirtino piešinius tiesiog ant tinko. Jupiteris tylomis nusistebėjo jos sugebėjimu dirbti su izografu. Dabar jis suprato, kodėl Santa Maria del Priorato bažnyčios statybų vadovas jaunai moteriai patikėjo tokį atsakingą darbą.

Ant Koralinos stalo jis pamatė šūsnį jos vizitinių kortelių. Jis kelias įsidėjo į kišenę, kad viešėdamas Romoje kam nors galėtų palikti savo gyvenamos vietos adresą.

Šalia rašomojo stalo buvo mažutis rūsio langas, žiūrintis į gatvę prieš namą. Po langu ant grindų buvo pasklidę daugybė laiškų. Koralina paaiškino, kad langas dieną naktį būna atvertas, paštininkas naudojasi juo kaip pašto dėžute; pati paprašė, kad jos paštas nesimaišytų su sąskaitomis ir katalogais, kas dieną atsiunčiamais į Šuvanės parduotuvę.

Mergina nusivedė Jupiterį iki svečių kambario durų ir šypsodamasi stebėjo, kaip jis iš lėto žvalgosi. Ji manė, kad jis nepastebės jos šypsnio, bet apsiriko. Jupiterį truputį sutrikdė, kad, regis, prisiminimai ją linksmino. Daugeliui kitų moterų mintis apie tą įvykį būtų nemaloni. Bet Koralina šypsojosi ir užminė jam beveik tiek pat mįslių, kiek ir senovinis vario raižinys Šuvanės parduotuvėje.

— Geros nakties, — pasakė ji tyliai ir užvėrė duris. Jupiteris girdėjo jos lengvus žingsnius, tolstančius plytelėmis išklijuotomis rūsio grindimis, kol ji priėjo storą kilimą, kuriuo buvo išklotas jos gyvenamasis ir darbo kambariai. Vieną akimirką staiga stojusi tyla jam pasirodė nemaloni.