Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Koralina suraukė nosį.

— Skamba ne itin profesionaliai.

— Universitetuose, žinoma, dėstoma kas kita. Bet laikui bėgant tu suprasi, ką reiškia šie žodžiai.

— Ak, labai ačiū, dėde Jupiteri, — atsakė ji pašaipiai.

Jis tyliai nusijuokė, bet nieko nepasakė.

Jie užlipo laiptais, kurie vedė nuo pakrantės pėsčiųjų tako iki Santa Sabina bažnyčios, artimiausios iš trijų Dievo namų. Santa Maria del Priorato buvo paskutinė iš šio akmeninio triumvirato. Jupiteris ir Koralina ėjo gatve į pietus ir netrukus pasiekė Piranezio bažnyčią.

Prieš portalą buvo susirinkę apie du tuzinus žmonių. Apie šešiolikos vario plokščių radinį Jupiteris perskaitė šiandien rytą laikraštyje ir nustebo, kaip greitai apsisuko atsakingos tarnybos ir pranešė žiniasklaidai. Dabar Vatikane neturėtų stebėtis, kad menu besidomintys ir smalsūs turistai apgulė bažnyčią, norėdami nors trumpai žvilgtelėti į slėptuvę. Jupiteris pažino kelis veidus. Tai buvo keli mieste žinomi kolekcininkai ir du universiteto meno istorijos instituto docentai, su kuriais anksčiau turėjo nedidelių reikalų. Žmonės permetė žvilgsniais juos su Koralina, kai šie artėjo prie žmonių būrelio, tačiau, regis, niekas jo nepažino. Tai buvo Jupiteriui paranku.

Netoli portalo stovėjo ilgas juodas limuzinas užtemdytais langais. Jupiteris pastebėjo, kad vairuotojo durelės buvo vos pravertos. Pro plyšį buvo iškišta koja, tarsi automobilio vairuotojas norėtų atsiremti į asfaltą. Juodos kelnės, juodas, gerai išblizgintas batas. Ir tas, ir kitas brangūs.

— Tik pažiūrėk! — pasipiktino Koralina ir parodė į portalą.

Praėjimas buvo užtvertas geltona plastikine juosta, kad smalsuoliai nepatektų į vidų. Už jos stovėjo du vyrai, plačiapečiai asmens sargybiniai trumpai kirptais plaukais ir laideliais, kyšančiais iš ausų.

— Sakyk, ar tai tave stebina?

Ji pažiūrėjo taip, tarsi jis būtų pasakęs ką nors labai kvaila, o jos juodos akys maištingai žybtelėjo.

— Man tereikia pažiūrėti į tuos vyrukus, kad suprasčiau, jog jie manęs neįleis.

Jis atlaidžiai nusišypsojo.

— Bet tai juk ne tavo bažnyčia.

— Aš vadovavau paruošiamiesiems darbams! — paprieštaravo ji. — Aš esu restauratorių komandos narė!

Jupiteris matė, kad ji pradėjo karščiuotis, todėl skubiai nuėjo į priekį, prasibrovė pro minią pusbalsiu murmėdamas atsiprašymus ir praskynė Koralinai kelią, kuri išdidi sekė paskui, tarsi iš tikrųjų būtų šio seno pastato šeimininkė. Jis suprato, kad įžeistas jos išdidumas, bet žinojo, kad susiklosčius tokioms aplinkybėms beviltiška vaidinti įžeistą.

Mergina prasispraudė pro Jupiterį ir užkalbino vieną sargybinių. Šis bejausmiu žvilgsniu nužvelgė jos veidą ir susivaldė nenuleidęs akių. Labai santūrus, labai šaltas vyrukas.

Pokalbis buvo trumpas. Per kelias sekundes Koralinai buvo pranešta tai, ko ji ir bijojo. Vyrams buvo įsakyta nieko neleisti į bažnyčią, net ir sensacingo radinio atradėjos.

Keli aplink stovintys žmonės girdėjo, kas ji tokia, ir užvertė ją klausimais. Jupiteris iš visų jėgų stengėsi ją apsaugoti nuo įkyrių bruzdančių žmonių, tuo tarpu Koralina vis dar šnekino sargybinį. Šis žengė kelis žingsnius į šoną ir nebežiūrėjo į jos pusę.

Ji Jupiteriui paliko dorotis su žinių ištroškusią minia, o pati įsiutusi šiurkščiai prasibrovė pro minią ir gerokai paėjėjusi sustojo. Jupiteris sekė paskui prastai nusiteikęs.

— Nepalik manęs kaip kvailo mokinuko!

Kai ji staiga atsigręžė, jos akyse jis pamatė įniršio ašaras.

— Aš jas atradau! Tai mano prakeikta teisė toliau tyrinėti bažnyčią.

Jis nuleido balsą.

— Galbūt būtų geriau kurį laiką čia nesirodyti. Kuo įžūliau elgsiesi, tuo labiau jie nepasitikės tavimi.

— Kodėl turėtų? — sušnabždėjo ji susijaudinusi. — Jie turi šešiolika vario plokščių. Septynioliktos jie nepasiges.

— Kiek nišų buvo slėptuvės sienoje?

— Daugiau nei dvidešimt, — prunkštelėjo ji atkakliai. — Tu tikrai manai, kad aš apie tai nepagalvojau?

Jis pajuto, kad ji pasiryžusi išlieti ant jo savo pyktį.

— Atsiprašau, — pasakė jis, stengdamasis taikiai išspręsti ginčą. — Nemanyk, kad tave nuvertinu. Tik noriu būti tikras.

Ji linktelėjo, bet atrodė, kad jos mintys klaidžioja kažkur kitur. Jos žvilgsnis nukrypo į juodąjį limuziną.

— Automobilio numeris, — sumurmėjo ji.

— Kas jam?

— Automobilis priklauso Vatikanui.

— Na ir? Jie bus čia ką nors atsiuntę, — jis pastebėjo, kad vairuotojo koja tebekyšo pro duris. Ji lengvai trepsėjo į asfaltą, tarsi jos savininkas kažko nekantriai lauktų. Tik kai Jupiteris atidžiau įsižiūrėjo, pastebėjo, kad koja trypčiojo ne nervingai. Ji trypė kažką — skruzdėles, kurios, išlindusios iš plyšių, traukė pro automobilį.

Pro tamsius stiklus vyro nesimatė, tik siluetas.

— Tai ne kardinolo fon Tadeno automobilis, — pasakė Koralina nepaleisdama automobilio iš akių.

— Fon Tadenas? — paklausė jis nekantriai. — Kas jis toks?

— Leonardas fon Tadenas, Šveicarijos arkivyskupas. Tikėjimo kongregacijos vadovas, — ji pažvelgė jam į akis, ir jis pamatė, kad ji susirūpinusi. Pamažu jis pradėjo suprasti kodėl.

— Ta drabužių spinta prie įėjimo man pasakė, kad fon Tadenas prižiūrįs tolesnius darbus bažnyčioje, — tęsė ji.

— Koks ryšys tarp tikėjimo kongregacijos ir radinio?

— Ir aš norėčiau tai žinoti, — ji nervingai trypčiojo nuo vienos kojos ant kitos. — Gana keista, ar ne?

Jupiteris dar kartą pažvelgė į automobilį ir jį apėmė neramus jausmas, kad iš vidaus yra stebimas.

— Tu manai, kad tai ne jo automobilis?

— Aš pažįstu kardinolų automobilių parką. Kiekvienas, kas bent kiek turėjo reikalų su Vatikanu, pažįsta jį. Todėl esu įsitikinusi, kad tai ne fon Tadeno automobilis.

Jupiteris nervingai gūžtelėjo pečiais.

— Ką tai reiškia?

Koralina norėjo prieiti prie limuzino, bet Jupiteris ją sulaikė.

— Nereikia, palauk! Ten, prie įėjimo, tu gana provokuojamai elgeisi. Geriau dinkim iš čia.

Ji akimirką žiūrėjo į jį nustebusi, tarsi jis padarė klaidingą pastabą, tačiau netrukus iš lėto linktelėjo. Ji norėjo kažką pasakyti, kai jos žvilgsnis, mestas per petį, užkliuvo už bažnyčios.

— Per vėlu, — sušnabždėjo ji.

Jupiteris pasisuko ir pamatė pro susirinkusius žmones jų link einantį vyrą. Jis buvo maždaug trisdešimties metų, plaukai šviesūs, beveik balti, oda itin balta.

— Kas jis toks? — suniurnėjo Jupiteris.

— Landinis. Artimiausias fon Tadeno patikėtinis.

— Ar jis tam ne per jaunas?

Koralina neatsakė, nes Landinis buvo per arti ir galėjo išgirsti jos žodžius. Jaunuoliška šypsena švystelėjo jo veidu, kai jis priėjo prie jų. Jis žvilgtelėjo į Jupiterį paviršutinišku žvilgsniu ir sutelkė dėmesį į Koraliną.

— Labą dieną. Aš tik ką sužinojau, kad jūs čia.

Jupiteris pastebėjo, kad Koralinos veidas pragiedrėjo. Aišku, ji tikėjosi, jog buvo neįleista pro duris tik per nesusipratimą. Ji papurtė Landinio ranką ir nušvito dar labiau. Su apmaudu Jupiteris turėjo pripažinti, kad, nepaisant keistos išvaizdos, vyras buvo šiek tiek patrauklus.

Ši mintis išgaravo tą akimirką, kai Landinis pasisuko į Jupiterį.

— O kas esate jūs? — paklausė jis šaltai.

— Mano sužadėtinis, — užtikrino Koralina skubiai, kol Jupiteris nespėjo ką nors pasakyti, kas galėtų nuteikti Landinį prieš jį. — Ar galima man dabar į bažnyčią?