Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Landinis atitraukė savo šviesiai mėlynų akių žvilgsnį nuo Jupiterio beveik su pasibjaurėjimu ir vėl žavingai nusišypsojo.

— Atleiskite, — pasakė jis Koralinai, — bet negaliu jūsų įleisti. Man duotas įsakymas nieko neįleisti.

— Kieno įsakymas? Kardinolo fon Tadeno?

Landinis gūžtelėjo pečiais. Žinoma, šypsojosi.

— Neturiu teisės apie tai kalbėti, tai jūs žinote. Aš išėjau tik jums padėkoti už pastangas ir sąžiningumą.

Jupiteris veltui ieškojo jaunojo dvasininko veide klastos pėdsakų. Ne, jis nepastebėjo, kad Landinis žinotų daugiau.

— Atsidėkodami galėtumėt parodyti man daugiau pasitikėjimo, — atkirto Koralina piktai, bet, regis, nebe tokia supykusi kaip kalbėdamasi su apsaugininku. Ji labai stengėsi kalbėti dalykiškai.

Landinis nuleido negirdomis Koralinos pastabą.

— Jūs vakar vakare pranešėte apie savo atradimą, ar ne tiesa?

— Taip. O dabar norėčiau į savo darbo vietą.

Landinis papurtė galvą ir, regis, stengėsi vaidinti prislėgtą.

— Tai nėra taip paprasta. Kaip jau minėjau, turiu užtikrinti, kad niekas nepatektų vidun.

— Aš dirbu ten, viduje!

— Nebe.

— Jūs atleidžiate mane iš darbo?

Landinis sumirkčiojo, tarsi jos įsiūtis jį akino kaip skaisti liepsna.

— Prašau suprasti mane teisingai.

— Jūs tik ką mane atleidote! Ką čia galima neteisingai suprasti?

Jis vėl nusišypsojo, bet jau atsargiau.

— Mes sustabdėme visus darbus bažnyčioje. Kol kas ten nevyks jokie restauravimo darbai. Tai viskas, ką galiu jums pasakyti.

Koralina ketino pradėti šiauštis, ir Jupiteris suprato, kad dabar tinkamiausias metas įsikišti. Jis švelniai apkabino jos pečius.

— Eime, eime. Ponas Landinis, — jis sąmoningai pasirinko pasaulietišką kreipinį, — nieko negali padaryti. — Jis pažiūrėjo į dvasininką ir pridūrė šypsodamasis maloniausia šypsena: — Ar ne tiesa?

— Žinoma, — Landinis ryžtingai linktelėjo. — Kaip jau minėjau, labai apgailestauju.

Koralina giliai įkvėpė, staigiai pasisuko ir įpykusi nuskubėjo gatve žemyn. Jupiteris neatsigręždamas nuskubėjo paskui. Jis jautė, kad dvasininkas žvelgė jam pavymui.

— Tai tampa blogu įpročiu, tu mane nuolat kur nors palieki, — pasiskundė jis, kai pavijo Koraliną.

— Šitas šiknius!

Jis tvirtai ją apkabino ir pasuko į save truputį per stipriai. Pamažu jam tai ėmė nusibosti.

— Paklausyk, — pasakė jis piktai, — arba tu atsisakai planų nuteikinėti prieš mus pusę Vatikano, arba aš sėdu į artimiausią lėktuvą ir skrendu į namus.

Ji atlaikė jo žvilgsnį.

— Ir kur tie tavo namai? Tuščiame bute?

Tai tarusi ji vėl nuskubėjo tolyn, trečią kartą per keletą minučių palikusi jį stovėti.

Ant šaligatvio prieš nykštuko namus stovėjo kioskas, viena iš tų beviltiškai laikraščių, spalvingų žurnalų ir komiksų prigrūstų lentinių būdų, kurias rasi Romoje ant kiekvienos gatvės kampo. Jau anksčiau, lankydamasis Romoje, Jupiteris pastebėjo, kad jokioje kitoje pasaulio vietoje laikraščių pirkimo aktas nėra toks originalus, beveik ritualinis. Kitur savo rytinius laikraščius perka tylėdami, kartais trumpai pasisveikina arba padėkoja už iškeistus pinigus; niekas neatvirauja, ką mano apie antraštes, ir niekam nešauna į galvą mintis diskutuoti apie didžiąją politiką su kiosko savininku.

Romoje yra kitaip. Vargu ar rasi pirkėją, kuris nepaskelbia savo nuomonės apie dienos įvykius, kuris nėra visada pasirengęs keliais žodžiais išreikšti linksmumą, susijaudinimą, susierzinimą ar pyktį. Čia gestikuliuojama ir plūstamasi, dažnai pokalbyje dalyvaujantis pardavėjas ir praeiviai paralyžiuoja eismą.

Jupiteris iš lėto perėjo į kitą gatvės pusę, kai prie artimiausio šviesoforo užsidegė raudona šviesa. Jis buvo vienas. Koralina nuėjo į namus, kad padarytų rakto atspaudą nuo septynioliktosios plokštės. Ji įsikalė į galvą mintį užsakyti pas kalvį trimatę kopiją.

— Nežinia, kam jos gali prireikti, — pasakė ji, Jupiteris neprieštaravo. Be to, jam buvo paranku, kad ji nelydėjo jo pas Babio.

Kiek tolėliau stovėjo policijos automobilis. Du jauni policininkai sėdėjo ant variklio dangčio rankose laikydami automatinius ginklus ir budriai dairėsi aplink, tarsi kiekvieną akimirką lauktų netikėto Raudonųjų brigadų išnirimo iš Tiberio vandenų. Tokį vaizdą galima pamatyti Romoje visur, vietiniams jis seniai yra įprastas, o užsieniečius klaidina ir baugina.

Nykštuko namai buvo dideli, nors iš išorės beveik nerodė savininko turtingumo. Tiesa, grotos ant apatinio aukšto langų darė užuominą apie turtus namo viduje, kaip ir mažos stebėjimo kameros vartų arkos viršuje ir šiuolaikiškas mikrofonas prie durų.

Amedėjus Babio buvo turtingas, ir visiškai pagrįstai. Jupiteris buvo įpratęs vertinti nykštuko sprendimus aukščiau nei daugelio kitų prekiautojų meno dirbiniais, su kuriais buvo susidūręs per pastaruosius metus. Jis tikėjosi, kad Mivos pasėta šmeižto ir apkalbų sėkla čia dar nesudygo. Ji visada buvo nuodugni moteris, viską darė iš pagrindų, ir itin kruopščiai veikė ardydama jo gyvenimą.

Jis žengė pro namo vartus, kai iš garsiakalbio ant sienos sugriaudėjo balsas, pernelyg iškreiptas, kad būtų galima nustatyti, ar jis nykštuko.

— Kokio jūs ūgio?

Jupiteris pažvelgė į stebėjimo kameros objektyvą.

— Liaukis, Babio! Juk pažįsti mane.

— Kokio jūs ūgio? — pakartojo balsas.

Jupiteris atsiduso.

— Metro aštuoniasdešimt devynių.

— Kiek jums metų?

— Babio, prašau.

— Kiek jums metų?

— Trisdešimt penkeri, — suniurnėjo Jupiteris, jis nežinojo, šypsotis jam ar ne. — Mano batų dydis...

— Kuo jūs vardu? — nutraukė jį balsas.

— Jupiteris.

Balsas akimirką nutilo. Po trumpos pauzės jis pasakė:

— Įdomu. Vyriausias senovės dievų atneša žinią apie naujojo žlugimą.

Jupiteris prisiminė, kad nykštuko humoras visada buvo truputį keistokas.

— Mikrofonas kaip antikinis orakulas? O kur nuogos žynės?

Pasigirdo gaudimas, kai iš vidaus buvo įjungtas durų atsidarymo mechanizmas. Jupiteris pastūmė duris. Jos buvo sunkios, tačiau be jokio garso atsivėrė į vidų.

Jupiteris įžengė pro vartus skliautuotomis lubomis. Juos iš abiejų pusių rėmė aukštos statulos, idealūs kūnai kaip suakmenėjusios Lėni Ryfenštal fantazijos. Durys už Jupiterio nugaros užsivėrė.

Jis iš lėto žygiavo toliau, praėjo visą eilę judesio daviklių ir buvo nušviestas slenkančio šviesos spindulio. Šviesa užliejo vartų tunelį, pabrėžė statulų tobulumą ir suteikė mažam veideliui, laukiančiam jo praėjimo gale, milžinišką šešėlį. Amedėjus Babio visada buvo savo paties sukurtų inscenizacijų meistras.

— Aš esu mažas, bet mano širdis tyra , — sukuždėjo nykštukas švaria vokiečių kalba, tyliai sukikeno ir dingo už atvertų durų.

Jupiteris susitaikęs su likimu papurtė galvą ir skubiai nuėjo paskui. Babio nebuvo kuoktelėjęs, bet kažkodėl stengėsi žmonėms sukelti beprotybės įspūdį. Tikriausiai tai buvo jo keistenybė, o gal tokia keista taktika, tokia savotiška, kad kiti jos negalėjo suvokti.

Jupiteris perėjo puošnų holą ir nusekė paskui nykštuką laiptais aukštyn. Jis įžengė į salę, kuri kiekvienam nacionaliniam muziejui padarytų garbę. Ant cokolių ir pakylų ryškėjo statulų labirintas, Babio tvirtino, kad tai kopijos, nors Jupiteriui atrodė, kad šiuose namuose buvo saugoma daugiau tikrų antikos meno kūrinių nei senoviniuose miesto pastatuose.

Galinę salės sieną dengė didžiulis penkių metrų aukščio veidas, iškaltas iš šviesaus akmens. Jo bruožai buvo tobuli kaip graikų dievo. Aklos baltos akys be vyzdžių žvelgė į Jupiterį. Dantytas įtrūkimas ėjo nuo kaktos per nosį žemyn ir kirto akmeninę viršutinę lūpą.