Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Tu manei, kad ši šukė yra Faisto disko dalis. Tu juos sulyginai ir nustatei, kad ji yra šiek tiek kitokia.

Jupiteris nenoromis linktelėjo.

— Didieji simboliai labai panašūs į simbolius ant disko.

— Ir aš manau, kad Mino laikų, — sumurmėjo Babio. — Bent jau panašaus amžiaus ir giminingos kultūros.

— O mažieji rašmenys? — Jupiteris parodė į siaurą neįskaitomų rašmenų eilutę po antikiniais hieroglifais.

— Jie buvo įrėžti vėliau, — pasakė Babio. — Ir ne itin meniškai. Tas, kuris tai padarė, ne per daug vertino lobį, kurį laikė rankose.

— Ar galėtum nustatyti, kada tai įvyko?

— Tik apytikriai. Sakyčiau, tarp šešiolikto ir devyniolikto amžiaus. Šiais laikais žmonės yra sophisticated, kad daužytų tokį vertingą daiktą, — nusišypsojo Babio klastingai. — Ir tau dabar labiausiai rūpi jo vertė, ar ne?

— Kam galima tai parduoti?

— O, — nutęsė Babio. — Pavyzdžiui, man.

Jupiteris linktelėjo.

— Tu dar niekada nenorėjai taip greitai ką nors iš manęs nupirkti.

— Visada būna pirmas kartas, mano mielas drauge. Visada.

Jupiteris atsisėdo ant rašomojo stalo krašto.

— Taip negali būti, tu gi žinai. Juk nesi užpakaliniame kieme dirbantis vogtų daiktų supirkėjas, Babio. Tu gi nemėginsi taip paprastai manęs apgauti.

— Kodėl turėčiau tave siųsti pas ką nors kitą? — nykštukas vėl pažiūrėjo pro lupą. — Keistas daiktas, iš tiesų. Viešojoje meno dirbinių rinkoje ši šukė nedaug ko verta. Bet aš tau užmokėsiu gerą sumą.

— Papasakok man ką nors apie ją.

Nykštukas susimąstęs palingavo savo didele galva pirmyn atgal.

— Pasakoti, pasakoti, — burbėjo jis ir pažvelgė skvarbiu žvilgsniu į Jupiterį.

— Ką tu gali man apie ją papasakoti?

— Nieko, kas tau padėtų.

Babio klastingai nusijuokė.

— Žinoma, nieko. Nei radimo vietos, nei savininko, visai nieko. Štai kaip, ar ne? — jis dirbtinai atsiduso. — Taip visada .

— Na? — Jupiterio balse pasigirdo nekantrumo gaidelė.

— Manau, kad man neužmokėsi už pastangas, — sausai konstatavo jis.

Jupiteris į tai atsakė galvos linktelėjimu.

— Aš tau ne kartą padariau paslaugą, Babio. Tu gi žinai.

— Primeni senas skolas, hm?

— Jei taip nori.

— Tststs, — sušnypštė nykštukas. — Pasaulis yra blogas.

— Jis nepasidarys blogesnis, jei darysime savo darbą.

— Nekantrumas visada buvo tavo yda, mano berniuk.

Jupiteris karčiai nusijuokė.

— Jei tu mandagiai paprašysi, galbūt padarysiu dar kelias klaidas.

— Ar tu taip blogai pažįsti žmones? — pasiteiravo Babio rimtai. — O kaip drąsa?

— Tas, kuris daugiausia laiko praleidžia vienas užsibarikadavęs savo viloje, neturėtų kitiems prikaišioti, kad šie stokoja drąsos.

Babio daugiau apie tai nekalbėjo ir atsargiai braukė pirštu per simbolių eilutę ant šukės.

— Mažiausiai trys tūkstančiai metų. Glazūruotas molis. Ženklai buvo padaryti ankstyvąja spauda.

— Ar turi kokią nors mintį, ką jie galėtų reikšti?

Babio papurtė galvą.

— Remiantis šia ištraukėle? Ką pasakytum, jei duočiau tau pusę Senojo Testamento puslapio ir paprašyčiau rasti ką nors apie Jėzaus nukryžiavimą?

— Jokios galimybės?

Nykštukas gūžtelėjo pečiais.

— Tam, kuris tokiu būdu susirašinėja, nereikia pilnos ženklų sekos, galbūt nereikia net pusės. Bet čia turėtų būti... — jis nužvelgė šukę skvarbiu žvilgsniu, — panaudota tikriausiai koks šeštadalis. Gal ir mažiau.

— O kitas tekstas, tie maži ženkliukai? Ar jie buvo išbraižyti tik tada, kai diskas buvo sudaužytas, ar yra didesnio teksto dalis?

Babio ištyrinėjo molio šukės pakraščius.

— Linijos tęsiasi per trūkio vietą, tad galima tvirtinti, kad diskas buvo sveikas, kai buvo išbraižytas tekstas.

Jupiteris pritariamai linktelėjo. Tai atitiko jo paviršutiniškų tyrinėjimų išvadas.

— Kaip manai, tai normalus raštas ar kodas?

Babio suraukė antakius.

— Kodėl kodas? Ką čia reikėtų slėpti?

— Puikus bandymas, — atsakė Jupiteris šypsodamasis.

— Gaila, — nykštukas padėjo lupą į šalį ir pasirausė stalo stalčiuose.

— Ar leisi man padaryti kelias polaroidines nuotraukas? Galbūt dar kils kokia nors mintis, kuri padėtų atsakyti į tuos klausimus. Aš klausiu manydamas, kad tu šio vertingo daikto nepaliksi pas mane.

Jupiteris nebuvo tikras, ar gera mintis paviešinti šukės nuotraukas. Kas nors galėtų pastebėti sąryšį tarp šukės, Jupiterio, Koralinos ir vario plokščių atradimo. Antra vertus, šią akimirką jis turėjo vienintelę galimybę — sužinoti ką nors iš Babio.

— Daryk nuotraukas, — pasakė jis Babio akimirką padelsęs. — Bet prašau gerai pamąstyti prieš kam nors jas rodant.

Nykštukas ištraukė polaroidinį fotoaparatą iš rašomojo stalo ir padarė keletą šukės nuotraukų.

— Kodėl taip baiminiesi?

— Tiesiog jaučiu atsakomybę.

Babio tyliai nusijuokė ir dar kartą paspaudė ryškinimo mygtuką. Netrukus jis turėjo penkias šukės nuotraukas, jose pamažu ryškėjo kontūrai.

Jupiteris paėmė originalą, įdėjo į odinį maišelį ir įsikišo į palto kišenę.

— Kaip manai, kada galėtum žinoti daugiau?

— Galbūt niekada. Galbūt jau rytoj. Aš tau paskambinsiu.

Jupiteris padavė jam Koralinos vizitinę kortelę.

Babio žvilgtelėjo į adresą ir šelmiškai nusišypsojo.

— Tu gyveni pas senę ar pas ją?

— Nenoriu genijaus apsunkinti nereikalingomis detalėmis.

Nykštukas kikendamas įsikišo vizitinę kortelę į švarko kišenę.

— Gerai, gerai, gerai, — sutarškėjo jis. — Aš tau paskambinsiu, pažadu. Ar pats rasi kelią?

— Žinoma, — Jupiteris papurtė mažutę nykštuko ranką ir žengė prie išėjimo.

Už nugaros jis girdėjo tylų, duslų nykštuko dainavimą:

— Aš esu mažas, bet mano širdis tyra...

Jupiteris stipriau suspaudė odinį maišelį kišenėje ir išėjo iš namų.

Padavusi kalviui rakto piešinį, Koralina patraukė bažnyčios link. Ją vijo ne tik smalsumas. Ramybės jai nedavė sujudimas, kurį sukėlė radinys, ir kylantis nerimas. Kuo daugiau specialistų pareiškė susidomėjimą radiniu, tuo didesnis pavojus kilo, kad jie anksčiau ar vėliau atras nuorodų į septynioliktąją plokštę.

Ar ji iš tikrųjų buvo pakankamai atsargi, kai nukniaukė iš bažnyčios tą vertingą dirbinį? Ar galėjo būti tikra, kad niekas jos nestebėjo?

Koralina nenorėjo kalbėti su Jupiteriu apie savo baimes, nes bijojo, kad jis susikraus daiktus ir išvažiuos. Bet jai dabar reikėjo jo ne tik tam, kad nustatytų šukės ir plokštės vertę, bet kad prilaikytų per daug energingą ir per greitą priimti sprendimus Šuvanę.

Prie bažnyčios, toje vietoje, kur vakar stovėjo juodas limuzinas, dabar stovėjo keli taksi automobiliai. Žmonių minia ties įėjimu buvo dar didesnė. Jei prieš kelias valandas čia rinkosi beveik vien specialistai ir keli menu besidomintys turistai, dabar susibūrimas priminė eilę prie diskotekos. Cavalieri di Malta aikštėje būriavosi mažiausiai dvi mokinių klasės iš užsienio, jie juokėsi, žaidė ir triukšmavo, tuo tarpu jų mokytojai kalbino stojiškus sargybinius prie įėjimo. Koralina pastebėjo, kad sargybinių padaugėjo. Prieš pietus jie dviese saugojo užtvertą įėjimą, o dabar stovėjo keturiese. Vietoj plastikinės juostos buvo sustatytos klubus siekiančios grotelės, kad sulaikytų smalsuolių antplūdį. Viena japonų turistų grupė glaudžiu būreliu stovėjo šurmulio viduryje, o jų vadovė, nekreipdama dėmesio į sumaištį prie įėjimo, skaitė pranešimą apie bažnyčios fasadą.