Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Vyras įjungė ekraną ir paspaudė vaizdajuosčių leistuvo mygtuką. Ekrane palengva išryškėjo tų pačių suktų laiptų vaizdas, jie vedė vis giliau į tamsą.

Brolio Remeo balsas sklido iš garsiakalbio, skambus ir aiškus, nes jis nešė filmavimo kamerą, kurioje buvo įtaisytas mikrofonas.

— Garsai daugiau nepasikartojo, — pasakė jis. — Galbūt mes apsirikome... Lorinas vėl meldžiasi.

Santinas prieš dešimt minučių išjungė leistuvą neišlaikęs brolius apėmusios įtampos. Jis ir taip pakankamai buvo įsibauginęs, o vienuolių nerimas jį dar labiau glumino, nors jie nieko nepamatė, regis, net nebuvo rimtos priežasties susirūpinti. Jokių gyvų pragarų, jokių ankstesnių ekspedicijų liekanų. Jie tik išgirdo kažkokius garsus. Blogai, kad filmavimo kameros mikrofonas buvo per silpnas, kad juos įrašytų, bet Remeo to nežinojo, todėl nesistengė nupasakoti tų garsų. Apie juos Santinas sužinojo iš trijų vyrų pokalbio. Remeo nuolatiniai komentarai, kuriuos jis tai šen, tai ten įterpdavo, neapibrėžė garsų kilmės.

Filmavimo kamera parodė Loriną iš nugaros, jis žingsniavo prieš Remeo. Vienuolio galva buvo truputį palenkta į priekį, jis meldėsi. Jo žodžiai susiliejo į nesuprantamą murmesį. Santinas manė, kad vienuolis buvo užsimerkęs, jis žengė pakopomis aklai, per keturiolika žygiavimo valandų vienuoliai įprato prie atstumo tarp pakopų.

Per visą laiką jie trumpai ilsėjosi tik vieną kartą, todėl dabar nusprendė padaryti pertrauką, šį sykį ilgesnę. Du vyrai nusprendė pamiegoti, trečiasis turėjo eiti sargybą.

Remeo padėjo kamerą keliomis pakopomis aukščiau, kad ji filmuotų jų trijų poilsio vietą. Jis žengė iš šono į filmavimo lauką ir pažvelgė tiesiai į objektyvą. Remeo buvo jauniausias iš vienuolių, jam buvo ką tik suėję trisdešimt ketveri, ir, daugelio požiūriu, pasaulietiškiausias. Jis tuoj pat pasisiūlė filmuoti, tuo tarpu Lorinas ir Paskalis bijojo net prisiliesti prie nepažįstamos technikos. Net po šitiek valandų jie jautėsi nesmagiai, kai Remeo nukreipdavo į juos kamerą, ir dažniausiai iš karto nutildavo.

Dabar jie beveik nekalbėjo, išskyrus Lorino maldas, Remeo komentarus į mikrofoną ir trumpas diskusijas, kai kitoje turėklų pusėje išgirdo garsus.

Remeo buvo šviesiaplaukis, didelėmis rudomis akimis. Jis buvo per liesas, kad būtų patrauklus, bet Santinas žinojo, jog kai kurie seni vienuoliai nulydėdavo jį palankiais žvilgsniais.

— Mes jau einame, — Remeo pažiūrėjo į rankinį laikrodį, — keturiolika valandų ir dvidešimt minučių, — jis per petį pažvelgė į Loriną ir Paskalį, kurie įsitaisė ant laiptų. — Mums skauda kojas, o aš pastebėjau, kad man graužia akis. Pasidarė šalčiau, visi tai jaučia. Dabar suprantu, kad reikėjo pasiimti termometrą. Bet šaltis rodo, kad pragaras iš tikrųjų nėra karštas , ar ne tiesa?

— Remeo! — Paskalio balsas atsklido iš toliau. Jis buvo duslus ir pavargęs.

Remeo, kuriam, regis, filmavimas pamažu pradėjo patikti, mirktelėjo į objektyvą.

— Paskalis bijo, kad mes nusidėsim, jei kalbėsim apie pragarą. Bet ar nusidedama, kai bažnyčioje kalbama apie dangų?

Paskalis kažką pasakė, bet per tyliai, kad Santinas galėtų suprasti jo žodžius.

Remeo gūžtelėjo pečiais, nulipo laiptais žemyn ir prisidėjo prie savo brolių. Filmavimo kamera liko šešiais ar septyniais laipteliais aukščiau.

Santinas pasiklausė prie viešbučio kambario durų. Vieną akimirką jam pasirodė, kad girdi garsus koridoriuje, tačiau dabar buvo tylu.

Lorinas ir Paskalis atsigulė, užsiklojo antklode ir nebejudėjo. Remeo kurį laiką sėdėjo prie jų, tada atsistojo, priėjo prie turėklų ir pažvelgė žemyn į bedugnę. Taip jis pastovėjo tris keturias minutes, kol Lorinas staiga atsisėdo ir pasakė kažką nesuprantama. Santinui atrodė, kad jis pasiskundė dėl ryškios filmavimo kameros šviesos, nes kalbėdamas vienuolis rodė į kameros pusę. Santinui pasidingojo, kad Lorinas skundėsi, jog negali šviesoje užmigti. O gal tai buvo baimė, kuri nedavė jam ramybės. Lorinas visada buvo per daug išdidus, kad pripažintų kokias nors savo silpnybes.

Kai Remeo nenorėjo išjungti prožektoriaus, kilo trumpas ginčas, kol nepatenkintas Paskalis atsisėdo ir nutraukė jų barnį. Akivaizdu, kad jie visi nutarė nors trumpai išjungti šviesą.

Remeo priėjo prie filmavimo kameros ir vaizdas aptemo. Tačiau jis paliko filmavimo kamerą įjungtą, nes garsas nenutilo. Ekrano viduryje pasirodė šviesūs žybsniai, netrukus Santinas suprato, kad Remeo tarp abiejų besiilsinčių brolių pastatė uždegtą žvakę. Švieselė buvo per toli ir nepakankamai ryški, kad kameros objektyvas užfiksuotų aplinką.

Santinas išgirdo medžiagos šiurenimą ant laiptų, kai Remeo atsisėdo šalia filmavimo kameros. Santiną dar kartą persmelkė aštrus skausmas, kad neteko draugo. Buvo nežmoniškai sunku žiūrėti šiuos vaizdus dabar, kai žinojo, jog jo broliai seniai negyvi. Kai buvo įrašinėjami šie kadrai, jie net nenujautė, kuo baigsis jų ekspedicija. Santinas dabar norėtų suklykti į ekraną, jei galėtų prisišaukti draugus, kad jie kuo greičiau koptų atgal į dienos šviesą, ten, kur saugu. Bet juoda bedugnė juos prarijo, net Remeo, kuriam iš paskutiniųjų pavyko grįžti; jo dalis pasiliko ten, apačioje, protas ir tikriausiai sielos dalis.

Santinas pasitrynė akis, kurios peršėjo nuo pervargimo. Jis ilgai verkė savo draugų. Dabar jam reikėjo susikaupti, nes kiekvieną akimirką galėjo prasidėti įvykiai, kurie buvo katastrofos pradžia.

— Man šalta, — sušnabždėjo Remeo tamsoje. Jo lūpos turėjo būti visai arti mikrofono, kad jis netrukdytų tiems dviem. — Mes nieko nematome, bet aš jaučiu, tarsi mes būtume ne vieni. Kažkas čia yra, bet aš nežinau, ar norėčiau išsiaiškinti, kas tai.

Tai grįž k, — maldavo Santinas mintyse. — Grįžk atgal gyvas!

— Mums visada pamokslavo, kad pragaras yra ugnies vieta, — šnabždėjo Remeo. — Amžinos ugnies ir įkaitusių krosnių vieta. Bet kodėl mes nieko panašaus nejaučiame? Kodėl mes nieko nematome? Kodėl čia tuštuma ir tamsa? Ar tai nėra panašiau į mūsų įsivaizduojamą mirtį be amžinojo gyvenimo? O ši vieta galbūt yra įrodymas, kad mūsų, kai mes mirsime, visiškai niekas nelaukia? — jis nutilo, o Santinas įsikibo nagais į antklodę.

Pagaliau Remeo tęsė savo mintis:

— Aš jau senokai mąstau, ar mes nesame seniai mirę. Tai absurdiška, žinau. Ir jei mes kada nors grįšime aukštyn, ir aš žiūrėsiu šias juostas, ir išgirsiu save kalbant šiuos dalykus, imsiu juoktis arba man bus gėda. Šiaip ar taip, bet būsiu laimingas, kad taip kvailai samprotavau, — jis trumpai nutilo ir netrukus vėl prašneko: — Bet jei mes negrįšime ir kiti išgirs šiuos žodžius, galbūt tu, Santinai, meldžiuosi, kad tai būtum tu, vadinasi, aš buvau teisus. Galbūt mes mirėme tą pačią akimirką, kai žengėme ant šių laiptų. O visa tai yra visai ne pragaras, nėra jokio pragaro. Galbūt ši vieta yra ne kas kita, tik mūsų mirties apraiška .

Remeo nutilo, leisdamas Santinui pamąstyti apie jo žodžius. Tai, ką pasakė draugas, buvo piktžodžiavimas. Ir vis dėlto kažkodėl Remeo samprotavimai Santinui pasirodė beveik įtikinami.

O Dangau, galvojo jis susijaudinęs, man beveik atrodo, tarsi aš pats buvau ten, apačioje, ant prakeiktų laiptų, vedančių į nieką.

Į mirtį , — girdėjo jis mintyse Remeo šnabždesį. — Laiptai į mirtį.

Santinas giliai įkvėpė ir iškvėpė, atsistojo ir pavaikščiojo po kambarį ten ir atgal. Vaizdo juosta sukosi toliau, bet šiuo metu nesigirdėjo nieko, tik tylus Rempo kvėpavimas, pertraukiamas garso, kuris priminė kūkčiojimą. Ar ten, tamsoje, vienuolis verkė?