Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Kitaip nei kitos rūsio patalpos, jo kambarys beveik nepasikeitė. Po vieninteliu langu, kuris buvo aukštai palubėje ir žvelgė į vidinį kiemą, stovėjo lova, pakankamai plati dviem. Be to, čia buvo praustuvė ir ketaus vonia su plėšrūnų letenomis vietoj kojų. Sienos buvo nutinkuotos baltai kaip ir kituose šio apatinio aukšto kambariuose. Čia kabėjo daug paveikslų, kuriuos Jupiteris matė per savo pirmąjį apsilankymą prieš dešimt metų.

Jis padėjo lagaminą ant mažo staliuko kampe ir atidarė jį. Tik dabar jam kilo mintis, kad jo drabužiai taip pat buvo tokie pat, tarsi dingusi Miva pavogė ne tik jo gyvenimą, bet ir drabužių įvairovę. Nusivylęs iš po drabužių ištraukė prausimosi reikmenis ir užvožė lagaminą. Jis nežinojo, kodėl kaip tik dabar jį pagavo vienas tų kartais užklumpančių savigailos gūsių, nors padėtis gerokai pasikeitė, daugybę minčių kėlė jau vien tas faktas, kad dabar jis buvo kriminalinis nusikaltėlis.

Prieš akis regėdamas septyniolika vario graviūrų jis krito ant lovos. Jupiteris jautėsi išsekęs — taip jis paprastai jausdavosi po skrydžių, visai nesvarbu, ilgų ar trumpų — ir suprato, kad negreitai užmigs. Per daug įspūdžių sukosi jo galvoje: susitikimas su Koralina ir Šuvane, slėptuvė bažnyčioje, nežinoma graviūra, molinė šukė su archajiškais simboliais — jo nuomone, to vienai dienai per daug.

Po jo vokais švysčiojo Piranezio gyvenimo nuotrupos, tarsi pats būtų dalyvavęs tuose įvykiuose: Piranezio pasitraukimas į katakombas po Appia gatve, seniai pamiršti vardai ant Augusto kapo sienų, pabėgimas į labirintą praeities, kuri jam nepriklausė. Nei Piraneziui, nei Jupiteriui.

Pagaliau jis užsnūdo ir pateko į pusiau miego būseną, kai, regis, girdi garsus, pasiekiančius tavo ausis iš nežinomos gelmės. Plieninių grandines sukančių ratų girgždesys aidi tamsiame iš didžiulių akmens luitų ir milžiniškų skliautuotų lubų pastatytame sapno pasaulyje. Pamiršto kalinio šauksmas, užpildantis požeminio pasaulio tuštumą, bepročio vapėjimas giliausiame požemyje.

Jupiteris pabudo ir iš tikrųjų išgirdo triukšmą tiesiai už savo durų. Lengvus žingsnius ant plytelių grindų. Vieną akimirką jis pamanė, kad pasivaideno. Jis jau įsivaizdavo Koraliną, tyliai įžengiančią į kambarį ir šmurkštelinčią po jo antklode.

Tačiau žingsniai praėjo pro jo duris, šiek tiek vėliau jis išgirdo kažką kopiant laiptais į viršų. Jupiteris pažvelgė į rankinį laikrodį. Truputis po pusės trijų. Galbūt Koralina tiesiog užsimanė gerti. Bet ar čia, apačioje, nėra atskiros virtuvės? Tikriausiai šaldytuvas tuščias.

Jupiteris išsiropštė iš lovos ir mieguistas priėjo prie praustuvės. Jis užmigo apsirengęs. Dantys buvo atšipę, liežuvis apsinešęs nuo vyno. Iš prausimosi reikmenų maišelio jis išsiėmė dantų šepetuką, dantų pastą ir tol šveitė savo burną, kol liovėsi šlykštėtis savimi. Šaltu vandeniu jis nusiprausė veidą, kaklą ir pasijuto geriau, bet miegas išsisklaidė.

Kiek padelsęs jis nusprendė sekti paskui Koraliną. Galbūt jie kartu galėtų ištuštinti Šuvanės maisto atsargas. Vis geriau, nei gulėti lovoje atmerktomis akimis ir nusiminus laukti, kada pagaliau užmigsi.

Už durų rūsyje buvo tamsu, Koralina neįjungė šviesos. Jupiteris užkopė laiptais ir kirto abu tamsius parduotuvės aukštus. Pro vieną iš langų krito gatvės žibinto šviesa, sukurdama gilius šešėlius tarp lentynų. Jupiteriui jau vaikystėje knygų lentynos tamsoje atrodė kraupios. Nuo visų istorijų, kurios prieblandoje tyliai snausdamos laukė savo naujų atradėjų, jam per nugarą nubėgdavo šiurpuliukai, kai vakare pasitaikydavo užklysti į senelio biblioteką tais ramiais atostogų savaitgaliais, kurie daugeliui žmonių suaugus išgaruoja iš atminties.

Jis ieškojo Koralinos virtuvėje. Bet jos ten nebuvo. Svetainėje jis pastebėjo, kad durys į sodelį ant stogo atidarytos. Iš lauko sklido duslūs naktinės Romos garsai. Anoje pusėje, už metro aukščio vazoninių augalų, namo sieną nudažė baltai mėlynų šviesų sūkurys nuo pro šalį švilpiančio greitosios pagalbos automobilio su įjungtomis sirenomis.

— Koralina, — daugiau sušnabždėjo nei sušuko jis, nes nenorėjo pažadinti Šuvanės.

Jis įsiklausė, ar jam atsakys, bet išgirdo tik dviejų besiniaujančių katinų keliamą triukšmą siaurame tarpe tarp namų.

— Koralina, ar tu čia?

Jis atidžiai apžiūrėjo terasą, jam net kilo mintis, kad Koralina pasislėpė už augalų, tačiau negalėjo sugalvoti įtikinamos priežasties, kodėl ji turėtų taip elgtis, be to, jis baiminosi pasirodyti juokingas, jei ims jos ieškoti tarp šakų ir palmių vėduoklių. Jam atrodė, kad jei ims dairytis užsiglaudęs už vazonų, duryse būtinai pasirodys Šuvanė.

Jupiteris sušnabždėjo Koralinos vardą trečią kartą, kai tarp dviejų gluosnių pastebėjo siaurus laiptus, vedančius dar aukščiau ant stogo. Jis niekada negalėjo atsilaikyti nepasigėrėjęs Romos vaizdu nuo stogo, nors ir neprisiminė, kad būtų naktį apžiūrinėjęs miestą iš viršaus.

Kai jis kilo aukštu aukščiau, ant pastato stogo, grotuoti laiptai girgždėjo kaip grandinės sapne. Išsiklaipę čerpių ploteliai atstojo apžiūros aikštelę. Ant gretutinio namo Jupiteris įžiūrėjo balandžių augintojo iš lentų sukaltą karvelidę, už jos — visą mišką surūdijusių antenų.

Koralina stovėjo nejudėdama prie vos kelius siekiančios grotuotos tvorelės ir žvelgė pro gatvės bedugnę tolyn. Ji vilkėjo siaurais baltais naktiniais marškiniais ir buvo nusigręžusi nuo Jupiterio. Jos juodus plaukus kedeno ledinis brizas. Sidabrinėje prieš namą esančio gatvės žibinto šviesoje Jupiteris pastebėjo, kad jos nuogos blauzdos buvo pašiurpusios. Tačiau ji stovėjo ramiai, tarsi vėsi naktis negalėjo jai pakenkti.

— Koralina?

Ji nepajudėjo.

Jis priėjo jai iš už nugaros ir švelniai palietė ranką.

— Ar viskas gerai?

Ji krūptelėjo, vieną akimirką jam pasirodė, kad mergina gali prarasti pusiausvyrą ir kristi į priekį, į gilumą. Jis jau norėjo ją čiupti, kai ši staiga žengė žingsnį atgal ir susvirduliavo nustebusi, kad stovi basomis kojomis ant šaltų grindų ir stengiasi išlaikyti pusiausvyrą.

— Jupiteri? — sulemeno ji, nors turėjo jį pažinti. — Aš... — ji nutilo, pažvelgė į apačią ir papurtė galvą. — Jau gerai, — sumurmėjo ji pagaliau. — Nieko neatsitiko.

— Ką tu čia, viršuje., darai?

Ji apdujusi ieškojo tinkamų žodžių.

— Aš esu nakviša... jau daug metų.

Jis susimąstęs pažvelgė į žemą tvorelę ir į trijų aukštų gylio bedugnę. Apačioje asfaltu prabėgo katė.

— Tu galėjai žūti.

Koralina papurtė galvą.

— Man nieko neatsitinka.

— Ar Šuvanė apie tai žino?

— Žinoma, — Koralina nusijuokė. — Prieš kelerius metus iš kažkokių žolelių ji išvirė gėrimą ir reikalavo, kad jį gerčiau. Tai, jos nuomone, turėjo nuimti nuo manęs prakeikimą, — ji sumosavo rankomis vaizduodama dvasių vaikytoją.

— Ir?

— Keturias dienas viduriavau, — Koralinos skaidrus stiklinis juokas nusirito per stogus. Jupiteriui ji pasirodė labai pažeidžiama, kai juokiasi. Tikriausiai tą akimirką reikėjo ją apkabinti, bent jau kad sušildytų. Bet ji patraukė atgal prie laiptų, pabėgo nuo jo nespėjus jam net rankų pakelti.

— Šuvanė žino daugybę tokių receptų, — regis, ji įveikė savo išgąstį, kad buvo aptikta viršuje. — Visi jos vaistai dvokia, skonis kaip negyvų kačių, jie niekam nepadeda, tik sublogina žmones.

— Ar buvai kada nors čia pabudusi?

— Dažniausiai miegodama grįžtu į apačią ir atsigulu į lovą. Rytą pastebiu, kad buvau išėjusi, — ji gūžtelėjo pečiais, — bet aš prie to pripratau. Nesirūpink.