Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Santinas verkė dėl to, kas jiems nutiko, jis verkė ir dėl savęs, dėl likimo, kurį jam paskyrė Dievas.

Santinas bijojo taip, kaip niekada gyvenime nebuvo bijojęs. Jis žinojo, kad jį seka, žinojo, kad jį suseks net čia, šiame pensione. Ir jau greitai, gal net šiandien.

Jis padarė viską, kad sumėtytų pėdas, bet jis buvo vienuolis, o ne nusikaltėlis, ir nežinojo, kaip diena iš dienos sugebėti išnykti. Jo protas patarė jam palikti miestą, traukti iš Romos tolyn į Kampanijos platumas, tolyn į pietus, net iki jūros ir dar toliau. Galbūt jis galėtų surasti prieglobstį kur nors misijoje Šiaurės Afrikoje.

Bet jis žinojo, kad tai viso labo iliuzija. Visur, kur tik jis apsistotų, jie rastų jį. Jis per ilgai buvo kapucinas, kad slėptųsi kur nors kitur, o ne po Dievo stogu. Pensionai ir pigūs viešbučiai, kuriuose jis lig šiol slėpėsi, kas dieną kitame purviname kambaryje, jo nuomone, buvo ties prakeikimo riba. Jis suprato, kad nesugebės ilgai žaisti šių slėpynių. Netrukus jis ims ieškoti prieglobsčio po bažnyčios stogu, o tada jį sučiups.

Jis jautė, kad persekiotojai buvo visur: žingsniai, aidintys koridoriuje, ties jo durimis, tapdavo tylesni, iš viršutinio kambario sklindantys garsai, vaikščiojimas pirmyn ir atgal, tampė nervus. Visą laiką pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal.

Santinas nebesuprato, ar įsikalbėjo, ar tie garsai ir žingsniai buvo tikri. Tačiau jis jautė, kad yra stebimas, jautė, kaip ratas aplink jį siaurėja, kaip jie sparčiai artėja.

Jis privalo peržiūrėti vaizdo juostas, kol pateks į persekiotojų tinklus. Visas šešias juostas peržiūrėti iki paskutinės minutės. Jis turi sužinoti visą tiesą, didžiąją paslaptį, dėl kurios jo broliai paaukojo gyvybes, kraujuodami ir rėkdami, toje vietoje be Dievo ir jo maloningos paramos. Jis turėjo pagaliau viską sužinoti.

Per tas kelias dienas nuo pabėgimo jis peržiūrėjo tris juostas. Daugelį valandų jis matė tuos pačius vaizdus, girdėjo tuos pačius balsus, tuos pačius garsus. Žiūrėjimas vargino ir svaigino, ir tik vyrų, rodomų vaizdo juostoje, baimė neleido jo pojūčiams atbukti. Jis žinojo, kokia pagrįsta buvo jų baimė. Jis žinojo, kuo baigėsi jų odisėja į gelmes.

Buvo nelengva ilgesnį laiką žiūrėti įrašą. Vienuolis nuolat buvo priverstas palikti savo slėptuvę, be tikslo klaidžioti skersgatviais, kad pagaliau ir vėl apsistotų viename šių pigių viešbučių, kad pagaliau įsitikintų, jog jo vaizdajuosčių leistuvo akumuliatorius išsikrovęs. Jis neturėjo daug pinigų, kad praleistų kelias naktis po vienu stogu. Visą dieną jis kovojo su savimi, kol prisivertė vienoje parduotuvėje pavogti naują akumuliatorių, pakroviklį ir laidą. Tai buvo vakar vakare. O šiandien, šią popietę, jis pagaliau įkišo į vaizdajuosčių leistuvą ketvirtąją kasetę. Pusę įrašų jis jau peržiūrėjo. Jautė, kad nuo šiol įvykiai klostysis vis blogiau.

Santinas jautėsi kaip girtuoklis, kuris žino, kad negalima paliesti butelio, už jokius pasaulio pinigus , bet pabaigoje vis tiek tai padaro. Jis galėjo vaizdajuosčių leistuvą išmesti lauk, juostas sunaikinti. Tiesiog nežiūrėti ir neklausyti. Apsimesti aklas ir kurčias. Bet jis negalėjo. Jis buvo skolingas kitiems, jis turėjo sužinoti daugiau apie jų likimus, dalyvauti juose, tarsi pats būtų tos pragaištingos ekspedicijos į gelmes dalyvis. Juk tai jis iškėlė šią idėją. Jis parūpino įrangą ir stebėjo, kad abatas nieko nesužinotų apie jų planus. Santinas nuo pat pradžių buvo kurstytojas.

Pagaliau kaip tik jis liko prie įėjimo. Nes nuo gimimo buvo raišas dešine koja. Kitiems trims buvo suteikta pirmenybė. Jis nebūtų spėjęs su jais kartu. Šiaip ar taip, jie turėjo netrukus sugrįžti ir papasakoti savo įspūdžius.

Tačiau iš gelmės grįžo tik vienas brolis Remeo, po kelių akimirkų jis mirė ant Santino rankų. Savo sudegintą kairę ranką Remeo buvo parišęs priekyje — gryną juodą kaulą, kaip nugremžtą — ant jos buvo pakabintas krepšys su vaizdo juostomis. Jis iš paskutinių jėgų nešė vaizdajuostes į dienos šviesą su tokia valios stiprybe, tarsi nuo to priklausytų jo gyvybė. Mirdamas jis prašė Santino pažadėti išsiaiškinti tiesą, o paskiau galbūt informuoti apie tai pasaulį.

Santinas nenorėjo žiūrėti juostų, nenorėjo matyti vaizdų, bet privalėjo. Dabar, tuoj pat. Kol dar buvo laiko.

Remeo , — galvojo jis, — kodėl mes? Kodėl aš?

Ekrane buvo matyti įvijų laiptų iš masyvaus akmens maždaug dešimties metrų pločio pakopos. Trys vyrai leidosi jais žemyn jau visas tris vaizdo juostas. Vienas iš jų, Remeo, nešė vaizdo kamerą su ant pečių įtaisytais prožektoriais. Kapucinas neturėjo techninių įgūdžių, tačiau po visų tų valandų ant begalinių laiptų pamažu pramoko filmuoti. Vaizdas vis dar siūbavo, o kartais buvo neryškus, bet tai buvo geriau nei iš pradžių, kai vaizdą greičiau nuspėjai, nei matei.

Kiti vienuoliai buvo brolis Lorinas ir brolis Paskalis. Remeo tik retkarčiais pasirodydavo ekrane, tik tada, kai trumpai paduodavo kamerą kitam arba padėdavo ant aukštų akmeninių turėklų. Tačiau dažniausiai jis laikė kamerą ant peties, retkarčiais kalbėjo į mikrofoną ir filmavo savo ordino brolius, kurie pakopa po pakopos leidosi į bedugnę.

Lig šiol dvylika valandų. Ir sukti laiptai vis dar nesibaigė. Jei Santinas besąlygiškai nepasitikėtų Remeo, galėtų manyti, kad trys vyrai lipa vis tą patį ruožą bijodami brautis į gelmes. Bet jis pažinojo Remeo, todėl suprato, kad laiptai iš tikrųjų tokie begaliniai.

Dvylikos valandų lipimas gigantiškais laiptais. Ir dabar, ketvirtosios juostos pradžioje, vaizdas nepasikeitė. Anapus turėklų, už žmogaus liemens storio kolonų, ištašytų iš akmens, buvo tik juoda tamsa. Vienuoliai kelis kartus į tamsą šovė šviečiančias raketas ir nusivylę stebėjo, kaip šviesos kamuoliai krinta į gilumą ir sudega. Raketos niekur nesutiko pasipriešinimo, niekur nebuvo jokių sienų, kokios nors uolos požymių. Tik tuštuma ir tamsa.

Vienuoliai buvo pasiėmę maisto, kurio, taupiai vartojant, turėjo užtekti daugeliui dienų. Kaip kapucinai jie buvo įpratę prie nepritekliaus, nors gūdus ir, regis, begalinis kopimas sekino jų jėgas. Lig šiol jie pasiaukodami atliko ordino paskirtus darbus, kurie dažniausiai apsiribojo ligonių priežiūra ir buitimi. Du milijonus žmonių turinčiame metropolyje — Romoje — kapucinai gyveno skurdų eremitų gyvenimą. Studijos ir mokslinis darbas jiems buvo uždraustas, jie gyveno tik kitų gerovei ir garbino Viešpatį.

Lipti laiptais jiems buvo nepaprastai sunku, visi kentė didžiulius raumenų skausmus, nuolatinius traukulius ir dusulį. Regis, oras ten, apačioje, buvo retesnis, o gal jame buvo nematomų ir neužuodžiamų dujų ar chemikalų.

Vis dėlto jie kopė žemyn.

Pragaro link.

Santinas pakėlė akis. Jo pirštai spūstelėjo pauzės mygtuką. Jis kažką išgirdo prie kambario durų. Pirmiausia lifto žvangėjimą, paskui — žingsnius. Vieno žmogaus? Kelių? Jis negalėjo suprasti. Dabar garsas nutilo tiesiai prie jo kambario durų.

Ar tai, ką jis girdi, yra tylus, tvardomas kvėpavimas? Tylus, vos girdimas šnabždesys?

Lig tol Santinas sėdėjo sukryžiavęs kojas ant lovos, pasidėjęs vaizdajuosčių leistuvą ant kelių. Dabar jis pakilo. Vienuolis avėjo sportiniais batais, mūvėjo džinsus ir dėvėjo marškinius. Vieno gyvenamojo namo koridoriuje jis pavogė sausakimšą plastikinį maišelį ir pabėgo kiek kojos neša, o tyliame vidiniame kieme surūšiavo grobį ir pasirinko tinkamus drabužius. Batai buvo vienu dydžiu per maži, su jais jis jautėsi neįprastai, nes visus tuos metus avėjo sandalais. Bet jais avėdamas jis galėjo vaikščioti ir net bėgioti, jei prireiktų.