Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Jupiteris pažvelgė per petį į Koraliną. Jos akys melste meldė grįžti į priedangą. Bet jis nepamiršo, ką jie ten, apačioje, girdėjo, ir negalėjo atsikratyti reginio, kad tas kažkas švokšdamas ir baubdamas kaip garvežys lipa jiems ant kulnų. Jiems reikia išeiti iš čia.

Jis žengė žingsnį Trojano link, tada dar vieną ir dar vieną, kol atsistojo ant pirmosios pakopos žemiau vartų.

— Paklausykite, Trojanai, aš nežinau, ką jūs planuojate. Kad ir kas tai būtų, mes jums nereikalingi. Leiskite mums eiti.

Trojanas vėl pamėgino eiti, jis žengė į kambariuką iš lėto, drebančiais sąnariais. Jo pastangos nustelbė visą dėmesį, jis žiūrėjo tik į savo kojas. Jupiteris pagalvojo, kad reikėtų pasinaudoti galimybe. Jis šoko į priekį, jog keliais šuoliais pasiektų senuką, pagriebtų jį ir...

Trojanas pakėlė pistoletą ir paspaudė gaiduką.

Aštrus skausmas pervėrė Jupiterio dešiniąją šlaunį. Jo kelis sulinko, kelnių kiška staiga prisipildė kraujo.

Koralina už nugaros sušuko jo vardą ir iššoko iš priedangos, pribėgo ir nutempė jį atgal, kai dar viena kulka pralėkė pro juos ir atsitrenkė į senovinį mūrą. Pažiro dulkės ir smulkios nuolaužos.

Jupiteris neištarė nė žodžio. Tik tada, kai Koralina nutempė jį laiptais žemyn, pro Paskalį, už laiptų posūkio, jis suprato, kad Trojanas į jį šovė. Lig šiol šokas slopino skausmą, bet netrukus jis pasklido po kūną.

Trojanas sekė paskui juos. Kad judėtų į priekį, jam reikėjo iš tiesų titaniškų pastangų. Bet jo dvasia buvo taip nukreipta į Dedalo namus, jo valia tvirta ir nepalenkiama, kad pirmuosius laiptus jis įveikė beveik be vargo.

— Galite neskaičiuoti mano šūvių, — pasakė jis. — Mano kišenės pilnos šovinių. Patikėkite, aš puikiai pasiruošiau, kad pasitikčiau pasaulio pertvarką. Aš beveik pasiekiau tikslą.

— Jūs išnaudojote adeptus, — suklykė Koralina, paniškai žvelgdama tai į nejudantį Paskalį, tai į Jupiterį. Jiems reikėjo trauktis žemyn. Ir ji galėjo paimti tik vieną.

— Apkabink mano pečius, — sušnabždėjo ji Jupiteriui. — Remkis į mane.

— Mums... negalima žemyn, — atsakė jis užkimusiu balsu.

— Trojanas nušaus mus, jei pavys.

Iš gelmės vėl pasigirdo šiurpus šnopavimas, ir šį kartą jis buvo arčiau. Vis dėlto jis dar buvo abstraktus, palyginti su ginkluotu bepročiu.

— Išnaudojau? — sušuko profesorius. — Jei taip norite, žinoma. Estakadoms rūpi saugoti abejus vartus. Jie nė sapne nesapnavo, kad galima būtų juos atidaryti. Bet aš noriu dalyvauti, kai Dedalo dvasia ims iš naujo formuoti miestą, pavers jį geresniu, didingesnių! Miestą ir visą pasaulį!

Jupiteris, atsirėmęs į Koralinos petį ir judėdamas laiptais žemyn, laisvąja ranka pačiupinėjo žaizdą ir pajuto kraują. Peršauta kiaurai.

— Kai labiau nuo jo nutolsime, aš perrišiu tau žaizdą, — sušnabždėjo Koralina. Ji vis dar dairėsi ir įtemptai klausėsi. Jiems pasidarė lengviau, kai neišgirdo šūvio, matyt, Trojanas palaikė Paskalį mirusiu.

Kairiąja ranka mergina laikė Jupiterį, dešiniąja nešė žibintą ir kartu stengėsi ja atsiremti į laiptų ašį. Klaidžiojantis žibinto spindulys vis nuslysdavo į tamsą už turėklų. Paskalio žodžiai kaip įspėjamasis užrašas švietė jos galvoje. Jokios šviesos. Ji kai ką vilioja.

— Jūs negalite įsivaizduoti, kas tai yra, — sušuko Trojanas iš viršaus. — Visą gyvenimą gėrėtis Mikelandželo ir Berninio darbais, kas dieną pažaboti savo genijų ir niekada pačiam nieko nesukurti. Visą laiką tik pagerinti, pataisyti, bet niekada nesukurti nieko naujo! Aš turėjau planų, nuostabių planų, bet manęs neklausė, — jis atsikvėpė ir tęsė: — Pirmieji pastatai, kuriuos sukūrė žmonės, buvo labirintai. Senoviniuose uolų piešiniuose jų daugybė. Virtimas labirintu, kylantis iš Dedalo namų, taps naujosios architektūros pradine materija. Iš chaoso atsiras nauja, kažkas visiškai kita! Vartai turi likti atviri, o tai, kas čia, apačioje, glūdi, turi būti paleista... įsivaizduokite, pasaulis kaip vienas neaprėpiamas labirintas! Infekcija jau prasidėjo. Viskas, kas čia yra, jūs, aš, mūsų istorija, tikriausiai jau yra labirinto dalys. Ar tai dar tikrovė?

Iš gelmės pasigirdo baubimas, ne toks aidintis ir ne toks tolimas. O tada jie išgirdo šniokštimą, tarsi kas nors, mosuodamas galingais sparnais, kiltų aukštyn, nematomas tamsoje.

— Išjunk šviesą, — sušvokštė Jupiteris.

— Be šviesos mes nematysim...

— Išjunk šviesą! Greičiau!

Koralina svarstė, ar Jupiterio žaizda nesukėlė jam haliucinacijų, bet netrukus ji pati išgirdo šniokštimą ir baubimą, ir...

Prarajos tamsoje nuaidėjo spygaujantis juokas.

Koralina pamanė, kad tai Trojanas.

Bet juokas pasikartojo, šį kartą juokėsi ilgiau. Jo nebuvo galima sulyginti su jokiu garsu, kurį Koralina buvo girdėjusi anksčiau. Ją nupurtė šaltis. Jupiteris susirietė, remdamasis į jos ranką.

— Šviesą, — sušnabždėjo jis. — Išjunk tą prakeiktą žibintą!

Mergina nykščiu pastūmė rankinio žibinto jungiklį. Šviesa užgeso. Akimirką jie buvo tirštoje tamsoje. Koralina pajuto, kad Jupiteris prispaudė pirštus prie jos lūpų, tai reiškė, kad ji turi tylėti. Sustingę ir tylėdami jie stovėjo vietoje, atsirėmę į laiptų ašį, ir laukė.

Dedalo namuose buvo visiškai tamsu.

Palengva ėmė švisti. Pirmąją akimirką jie pamanė, kad tai iliuzija, bet kai suvokė, kad tai iš tikrųjų šviesa, nebedrįso žengti prie turėklų ir pažvelgti į gelmę.

Juokas artėjo, beprotiškas, isteriškas spiegimas, kupinas širdgėlos, kančios ir džiaugsmo dėl skausmo. Tūkstantmečius trukusio kliedesio kvintesencija.

Jupiteris ir Koralina įsikibo vienas į kitą, o šviesos spindulys kilo aukštyn milžinišku greičiu, skrido aukštyn iš neaprėpiamos bedugnės, kad pats susitiktų su požeminiu pasauliu.

Vėl pasigirdo šniokštimas. Kažkas kilo tiesiai aukštyn, skrido ir tykojo jų, bet jį užgožė gyvuliškas jaučio baubimas, nežmoniško įsiūčio ir noro žudyti proveržis.

„Jų yra trys, — pamanė Jupiteris. — Šniokštimas, baubimas ir juokas. Trijų padarų garsai“.

Dvasia , ugnis ir jautis, šnabždėjo Paskalis. Nešventa trejybė, juodos bedugnės valdovai.

Tada išniro dar viena šviesa, ne po jais, bet virš jų. Šviesa klaidžiojo už laiptų ribos, ieškojo, grabinėjo, o ją lydėjo balsas.

— Žinau, kad jūs ten, apačioje. Aš tai žinau!

Nors jie nematė Trojano, bet matė žibinto, kuriuo jis jų ieško, šviesą. Ir jie išvydo ranką, kuri drebėdama išlindo pro laiptų turėklus, jos pirštai spaudė pistoletą, kuris buvo be tikslo nukreiptas žemyn, nes Jupiteris ir Koralina turėjo ten būti.

Pokštelėjo šūvis, paskui antras. Trojanas aklai pyškino žemyn. Viena kulka atsitrenkė už poros žingsnių nuo jų ir išmušė duobutę pakopoje.

Koralina nutempė Jupiterį puse apsisukimo žemiau, kad juos vėl skirtų laiptų ašis. Trojanas turėjo būti visiškai išsekęs, jei elgėsi taip beviltiškai. Jis buvo senas žmogus, be to, ligotas ir silpnas.

Dar vienas šūvis.

Saugu tik tamsoje... ir tylint.

Koralina ir Jupiteris atsitūpė, prisiglaudė vienas prie kito, įtraukė galvas, pasislėpė už laiptų ašies.

Ne nuo Trojano.

Šviesa iš apačios tapo ryškesnė, geltona, raudona ir oranžinė. Liepsnos atspindžiai! Kažkas kilo iš gelmių, degantis, liepsnojantis, apsuptas beprotiško karščio aureolės, toks karštas, kad iš karto sušildė akmenines laiptų pakopas.