Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Jo variklis dar dirbo, ratai sukosi keldami dulkes. Pro vienerias sulaužytas duris čiurleno plona kraujo srovelė, ant smėlio susidarė inksto formos balutė. Jupiteris nematė, kas darosi po skydu, bet net stebuklas negalėjo išgelbėti žmonių automobilyje.

Jupiteris suprato, kad jie tik per plauką išvengė tokio pat likimo, ir pajuto, kad kojos pasidarė kaip vatinės. Jis atsisėdo ant dulkėtos žolės ir pažvelgė į Koraliną, kad pamatytų ją ryškioje saulės šviesoje, jis turėjo prisimerkti.

Ji stovėjo per porą žingsnių nuo jo, kaip tamsus siluetas, įrėmintas saulės spindulių aureolės. Mergina nejudėjo, neištarė nė žodžio, tik žiūrėjo į sudaužytą BMW ir į skydą, kuris kaip titano kumštis sutrynė automobilį.

Pagaliau — po kelių begalinių sekundžių — ji priėjo prie jo, uždengė vaizdą į suniokotą automobilį ir ištiesė ranką.

— Eime, — pasakė ji tyliai, — turim dingti iš čia, kol neatvažiavo policija.

Jupiteris delsė, paskui suspaudė jos ranką ir atsistojo.

13 SKYRIUS Laiptai

Sudaužytu pikapu jie pasiekė miestą. Krovininis kėbulas buvo tik sulamdytos skardos gniužulas, dengiantis važiuoklę, užpakaliniai ratai bildėdami trynėsi į jį, bet variklis veikė nepriekaištingai. Jie buvo panašūs į du karo veteranus iš seno Holivudo filmo, kurie pilni jėgų grįžta į gimtąjį kraštą.

Kaip tyčia nė vienas policijos patrulis neatkreipė į juos dėmesio. Juos lydėjo nustebę daugelio žvilgsniai, kai kurie išsigandę, dar kiti linksmi, bet niekas jų nekalbino. Jie dingo iš avarijos vietos, pagalbos automobiliui nespėjus atvažiuoti. Prie jų buvo sustoję automobiliai, bet Jupiteris ir Koralina nebuvo tikri, jog kas nors iš jų užsirašė jų pikapo numerį. Galbūt ir užsirašė, bet šią akimirką jiems buvo vis tiek. Naujas ryžtas ginė juos pirmyn, ir jiems nebuvo kada spėlioti.

Pirmiausia jie nuvažiavo į Giulia gatvę pas kalvį, kuriam Koralina prieš tris dienas padavė nukopijuotą rakto piešinį. Jie turėjo šiek tiek užtrukti laukiamajame, ant kurio sienų buvo prikabinėta kaltų geležinių grotų. Jupiteris jautėsi kaip kalinys narve, jis lengviau atsiduso, kai jiems pagaliau atnešė raktą. Užgniaužę kvapą jie padėjo jį ant piešinio. Dydis idealiai atitiko.

Buvo keista laikyti raktą rankose. Nors jis buvo nukaltas neseniai, jį kaip nematoma patina gaubė senovės aura. Įsitikinimas, kad jis gali atidaryti vartus į nežinomybę, teikė jam neįvardijamo, mįslingo svorio.

Koralina buvo sumokėjusi kalviui duodama užsakymą, todėl jai nereikėjo dar kartą naudotis kredito kortele. Jie grįžo prie automobilio — arba to, kas iš jo liko — ir siauromis gatvelėmis nuvažiavo į šiaurės vakarus. Koralina vengė didelių gatvių nuogąstaudama, kad nesustabdytų policija. Jupiteris bijojo, kad jie gali dar kartą pasiklysti senamiesčio gatvelių labirinte, bet šį kartą jie nepastebėjo virtimo labirintu ženklų, apie kurių egzistavimą teigė Trojanas.

Pagaliau jie pastatė automobilį vienoje nuošalioje gatvelėje netolo Sistina gatvės ir likusį kelią iki Veneto gatvės ėjo pėsčiomis.

Kapucinų vienuolyną žymėjo tamsus Santa Maria della Concezione bažnyčios fasadas netoli Barberini aikštės. Iki bažnyčios vartų vedė statūs laiptai. Priešais ėjo jaunuolių porelė, turistai su kuprinėmis. Jie gyvai kalbėjosi skandinaviškai. Iš jų veidų, kuriuose atsispindėjo pasibaisėjimas ir makabriškas smagumas, buvo galima spręsti, kad jie aplankė vienuolyno laidojimo rūsį. Mintis, jog slaptas įėjimas į Dedalo namus buvo ten, kur kasdien lankydavosi keliautojai iš viso pasaulio, buvo nemaloni.

Jie nemėgino patys ieškoti įėjimo, bet paskambino prie pagrindinių vienuolyno vartų. Vartus atidarė barzdotas vienuolis, vilkintis tamsų abitą, jis nužvelgė juos nuo galvos iki kojų ir su turistams rodomu mandagumu pasisiūlė palydėti iki laidojimo rūsio. Koralina nutraukė jį ir paaiškino, kad norėtų pakalbėti su vienuolyno abatu. Kad tikrai pasiektų tikslą, ji paminėjo Santino vardą ir pridūrė, kad bus kalbama ne apie ką kita, tik apie vartus.

Matėsi, kad vienuolis nesuprato, apie ką ji kalba, nors paminėjus Santino vardą jo veidas truputį išbalo. Jis paprašė jų luktelėti ir užrakino vartus.

Po kelių minučių jis grįžo ir pakvietė juos vidun. Praėjus kuklų prieškambarį, vienuolis girgždančiais laiptais nuvedė juos aukštyn. Netrukus jie priėjo abato kabinetą.

Įžengę į kabinetą, jie pasijuto tarsi kitame klimate. Patalpa buvo nušviesta blausios požemio šviesos, nors buvo pirmajame aukšte. Aukštas langas žvelgė į kiemą, kurio viduryje stovėjo medis, pilkas ir negyvas, tarsi suakmenėjęs. Lango stiklai buvo gelsvi, bet tai galėjo būti iliuzija, nes tarp jų ir lango kabojo pypkės dūmų debesis. Jupiteris nežinojo, ar kapucinams nedraudžiama rūkyti, jis pastebėjo, kad vyras, sėdintis prie stalo, ką tik iškratė pypkę, tarsi nenorėdamas, kad jį užkluptų darant ką nors nederama.

— Mano vardas Dorianas. Aš esu šio vienuolyno abatas.

Kaip visi ordino vienuoliai, jis dėvėjo tamsų abitą. Ant jo atsikišusio smakro žėlė juoda barzda. Sunku buvo nustatyti jo amžių. Tikriausiai jis buvo ne vyresnis nei penkiasdešimties, bet jo oda buvo suglebusi, įdubusias akis rėmino juodi ratilai.

Jie prisistatė, Dorianas pakvietė juos atsisėsti. Jis leido juos atvedusiam vienuoliui eiti sakydamas, kad nenori, jog jam kas nors trukdytų. Tada Dorianas, sudejavęs kaip išsekęs žmogus, klestelėjo ant savo medinės kėdės kitame stalo gale.

— Ką žinote apie Santiną? — paklausė jis neatsigręždamas, kai durys užsivėrė.

Važiuodami į vienuolyną jie aptarė, ką atskleis abatui, ir buvo nusprendę, kad viskas priklausys nuo situacijos ir nuo įspūdžio, kurį padarys abatas. Dabar jie gerai žinojo, koks žmogus buvo Dorianas. Iš karto tapo aišku, kad tai buvo ne tėviškas, išmintingas dvasininkas, kokio jie tikėjosi, toks, kuris jiems daug ką atvertų, duotų protingų patarimų ir galbūt net atkalbėtų nuo nemalonaus sprendimo.

Dorianas atrodė kaip sugniuždytas žmogus, įžeistas ir nualintas. Geltona šviesa dar labiau sustiprino šį įspūdį.

— Santinas negyvas, — pasakė Koralina. — Jis žuvo šiandien rytą.

Dorianas atsiduso ir užsidengė veidą rankomis. Kai jis vėl pažvelgė į juos, jo žvilgsnis karštligiškai šokinėjo nuo vieno prie kito.

— Koks kvailys, kam reikėjo iš čia bėgti. Čia būtų buvę saugiausia.

— Jis atidarė vartus, — tarstelėjo Jupiteris.

Dorianas linktelėjo.

— Jis ir kiti. Aš apie tai sužinojau tik tada, kai buvo per vėlu. Kelis šimtmečius mes esame vartų saugotojai, o tie kvailiai sulaužė visas taisykles ir įstatymus, pažeidė didžiausią mūsų ordino paslaptį.

— Ar žinojote, kas yra kitoje pusėje?

Abatas kilstelėjo antakį.

— O jūs žinote?

Koralina pažvelgė į Jupiterį ir diplomatiškai pasakė:

— Jūsų ordino paslaptis nebėra paslaptis, bet jūs tai jau tikriausiai žinote, kitaip nekalbėtumėte su mumis.

— Aš kelias dienas laukiu, kad kas nors ateitų, nuo tada, kai Santinas išėjo ir išsinešė vaizdo juostas.

— Ar jūs matėte tas juostas? — paklausė Jupiteris.

— Ne, — atsakė abatas purtydamas galvą. — Aš esu tik vartų sargas. Aš nenoriu žinoti, kas yra kitoje pusėje. Patikėkite, aš beprotiškai bijau tiesos.

— Bet jūs juk spėliojote, ar ne tiesa?

— Spėlionės! — sušuko Dorianas nemaloniu balsu ir ištiesė rankas į šalis. — Spėlionės yra niekas, jos yra bevertės. Aš galiu spėlioti apie Dievo esybę, bet niekada neprabilsiu garsiai. Esama klausimų, kurie neturi būti iškelti, nes į juos nėra vieningo atsakymo. Esama beverčių klausimų, minčių, kurios niekam nenaudingos. Tik veltui prarastas laikas.