Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Tu įsitikinusi, kad įėjimas yra vienuolyne?

— Yra dar šis tas, kas patvirtina mano spėjimą.

— Kas?

— Kapucinų vienuolyno laidojimo rūsys. Dar visai neseniai tai buvo slapta vieta. Penkios koplyčios, kurių sienos išdekoruotos daugiau nei keturių tūkstančių vienuolių griaučiais. Ten yra altoriai iš žmonių kaukolių, reljefai iš stuburo kaulų ir sąnarių, net šviestuvas iš kaulų. Kai kapucinai suprato, kad laidojimo rūsys gali atnešti pajamų, jis buvo atidarytas lankytojams.

— Jei tu teisi, kodėl to nežino adeptai?

— Nes jie nepažinojo Santino! — atsakė Koralina. — Jie neturi ryšių su kapucinais.

— Jis sakė, kad yra persekiojamas...

— Bet ne jų. Tikriausiai niekieno. Jis buvo paranojikas.

— O jautis? — Jupiteris dar gerai prisiminė, ką patyrė Vatikano bibliotekos saugykloje.

Koralina dar kartą pažiūrėjo į televizoriaus ekraną, ten buvo rodomas kažkoks žaidimas.

— Mes tai išsiaiškinsim. Esame Šuvanei skolingi.

— Ji norėjo parduoti plokštę. Tiesa ją ne itin jaudino.

— Ji mirusi, Jupiteri. Ją nužudė dėl plokštės. Aš dabar negaliu pasiduoti! — Koralina su viltimi žvelgė į jį. — Jei reikės, vyksiu ir be tavęs.

Jis papurtė galvą.

— O Atėnai?

— Stovi kelis tūkstančius metų ir nuo mūsų nepabėgs, — nusišypsojo ji, nors jos akys vis dar buvo paraudusios ir ašarotos. Nebuvo tokios jėgos, kuri galėtų ją perkalbėti.

— Sutinku.

Ji pasistiebė ant pirštų galiukų, apkabino abiem rankom jo kaklą ir pabučiavo jį. Jos lūpos buvo sūrios.

Iš oro uosto jie išėjo pro stiklines duris ir nuėjo į stovėjimo aikštelę.

Iki pikapo buvo likę mažiau nei penkiolika metrų, kai Jupiteris sulaikė Koraliną.

— Palauk!

— Kas yra?

Jupiteris greitai nutempė ją į priedangą už fordo.

— Pasilenk!

Ji žiūrėjo tik į jį, bet netrukus pro šoninius fordo stiklus mėgino pažvelgti į pikapą. Tačiau tarpe stovėjo per daug automobilių.

— Mūsų jau laukia, — pasakė jis.

Koralina apsiniaukė. Bet netrukus jos liūdesį tarsi kas nubraukė nuo veido. Ji truputį išsitiesė, kad atsargiai pažiūrėtų pro automobilio stogą. Jupiteris taip pat išdrįso užmesti žvilgsnį.

Šalia pikapo atgręžę nugaras stovėjo du vyrai. Ant keliuko, vedančio į automobilių stovėjimo aikštelę, spindėjo sidabrinio BMW stogas.

— Regis, šie du vyrai yra iš tų, kurie padegė namą Trasteverės kvartale, — pasakė Jupiteris.

Koralina tyliai nusikeikė.

— O ką dabar?

Jis mostelėjo pikapo pusėn.

— Tik pažiūrėk.

Net iš tokio atstumo pro langus buvo galima įžiūrėti blyškų veidą. Kreidinis veidas ir balti plaukai aiškiai matėsi. Dabar Landinis apėjo pikapą ir priėjo prie abiejų vyrų.

Jupiteris iš šalies pažvelgė į Koraliną. Ši kupinu neapykantos žvilgsniu žiūrėjo į Landinį.

— Mes nieko negalime padaryti, — pasakė jis guosdamas ir spustelėjo jai delną.

Ji nusiminusi linktelėjo ir netarė nė žodžio.

Koralina įdėmiai stebėjo tris vyrus prie pikapo. Landinis apsisprendė. Visi trys grįžo į BMW.

— Jie nepaliko sargybinio, — sušnabždėjo Jupiteris, kol suprato, kad per tokį atstumą vyrai jo negali išgirsti. — Galbūt nusprendė, kad mes jau išskridome.

— Jie mūsų ieškos oro uoste, — samprotavo Koralina.

— Tikrai. Tada turėsime užtektinai laiko pabėgti.

— Aš mokėjau kreditine kortele, — pasakė mergina visiškai sugniuždyta. — Manai, jie...

— Galbūt per Vatikano banką, — pasakė jis gūžtelėdamas pečiais. — Nesuk sau galvos. Tu pasielgei taip, kaip reikėjo.

— Tai buvo lengvabūdiška.

— Argi būtų buvę geriau, jei čia sėdėčiau nuogu užpakaliu?

Pirmą kartą ji vėl jam nusišypsojo.

BMW pajudėjo.

— Atsargiai, — sušnypštė Koralina, — jie važiuoja tiesiai į mūsų pusę!

Pasilenkę jie šmurkštelėjo už fordo. Vos spėjo užlįsti už variklio dangčio, kai sidabrinis automobilis pravažiavo pro juos.

— Ar jie mus matė?

— Nemanau. Eikim, greičiau, — jis nubėgo, Koralina sekė paskui. Jie nardė tarp sustatytų automobilių kartais apibėgdami ratą, kai automobilių buferiai buvo per daug suglausti, ir visą laiką dairėsi Landinio BMW. Per automobilių stogų jūrą jo nebebuvo matyti.

Kai pribėgo automobilį, pamatė, kad vienas pikapo langas išdaužtas. Koralina atrakino automobilį, šoko prie vairo ir atidarė kitas duris. Ant sėdynės šalia vairuotojo buvo pilna stiklo šukių.

Jie vėl apsidairė, kur BMW, ir pastebėjo jį tarp kitų automobilių, grėsmingą kaip ryklio peleką skardinių stogų jūroje. Jis buvo lygiagrečiame kelyje ir važiavo artyn.

— Kodėl jie mūsų neieško oro uoste? — paklausė ji susinervinusi.

Jupiteris užtiesalo kampu nubraukė stiklų šukes nuo sėdynės.

— Galbūt jie vis dėlto mus pastebėjo, — jis įsėdo į automobilį ir uždarė duris. — Mane labiau domina, ko jie čia, viduje, ieškojo.

— Galbūt užrašų apie išskridimo laiką arba kokių nuorodų į mūsų tikslą.

Koralina užvedė variklį, atleido sankabą ir automobilis per greitai šovė atgal. Pikapas buvo aukštesnis už daugelį automobilių aikštelėje. Tikriausiai Landinis jau matė, kad jis pajudėjo.

Koralina paspaudė akceleratorių. Variklis sustaugė ir automobilis šovė prie išvažiavimo.

— Ar tu juos matai? — paklausė ji.

— Ne... tai yra taip! Aš juos matau. Jie vis dar važiuoja lygiagrečiu tarpu, maždaug už šimto metrų nuo mūsų. Jie važiuoja vis greičiau. — — Puiku.

— Galbūt reikėjo į miestą važiuoti autobusu.

— Na jau ne, — ji paspaudė akceleratorių iki dugno. — Aš jaučiuosi patikimiau, kai pati laikau vairą.

Taip, pamanė Jupiteris, jaučiasi.

Pikapas nutrūktgalvišku greičiu skuto tarp eilėmis sustatytų automobilių. Jei dabar kas nors netikėtai norėtų išvažiuoti atbulas, gaudynės būtų baigtos — Koralina neturėjo jokių galimybių laiku sustabdyti.

Jupiteris neatitraukdamas akių nuo kelio patraukė saugos diržą ir prisisegė. Nevalingai jo kojos spaudė įsivaizduojamus sankabos ir akceleratoriaus pedalus, o Koralina vėl privertė automobilį sustūgti, kai per vėlai įjungė ketvirtąją pavarą. Per išdaužtą langą ūžė vėjas.

Jupiteris pažvelgė pro petį, bet per siaurą užpakalinį pikapo stiklą negalėjo pamatyti, kur yra BMW.

Koralina žvalgėsi, ar nėra kur nors tarp automobilių žmonių, kurie netikėtai galėtų išeiti į važiuojamąją dalį, retkarčiais ji pažvelgdavo į šoninį veidrodėlį.

— Kur jie dabar? — Jupiteriui visiškai nepatiko, kad iš savo vietos jis negali nieko matyti.

— Jie mus persekioja.

— Taip, — atkirto jis atžariai, — aš taip ir maniau.

— Ar tik tavęs neerzina moterys prie vairo?

— Mane erzina kiekvienas, nuo kurio vairavimo įgūdžių priklauso mano gyvybė.

— Nori pasakyti, kad važiuočiau lėčiau?

— Važiuok tiesiog... atsargiai, — atsakė jis prislėgtas. Jis dešiniąja ranka įsikibo į durų rankeną, o kairiąja nervingai brūžino sėdynės kraštą.

— Nebijok, — pasakė ji. — Aš baigiau penkiasdešimties valandų ekstremalaus vairavimo kursus. Kadaise turėjau draugą... jis buvo tikras išprotėjęs vairuotojas. Visada tempė mane į tuos vairavimo kursus.

Jupiteris susiraukė.

— Dar kartą pasitvirtina tiesa, kad viskas gyvenime praverčia, ar ne?

— Nebūk toks sarkastiškas. Aš esu...

Koralinos šoninis veidrodėlis pažiro sidabrinių šukių kaskada. Į pliaukštelėjimą panašus garsas nutraukė jos žodžius. Kažkas iš išorės trenkėsi į jos langą taip stipriai, kad per stiklą nuvingiavo įtrūkimas.