Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Jupiteriui atrodė, jog kartu turi nuplauti ir prisiminimus apie Mivos mirtį. Prieš akis jam vis išnirdavo jos lavonas, persuktas kaklas, atmerktos akys. Miva turėjo sandėrių su adeptais, bet neišdavė jo slaptajai draugijai. Jis apsiriko ir net trukdė jai dar kartą šauti į Kasinelį. Jis save kaltino dėl jos mirties.

Kai Jupiteris nuogas ir sušalęs nusvyravo prie pikapo, Koralina laukė jo su pilku apklotu, kuriuo paprastai užklojamos pervežamos knygos. Ji apgaubė jo pečius apklotu, padėjo gerai nusišluostyti ir kaip vaiką pasodino į vietą šalia vairuotojo. Pati išsekusi sudribo prie vairo, bet nė nemėgino jungti variklio. Merginai reikėjo pasikalbėti, bet ji nebuvo įsitikinusi, ar Jupiteris to norės.

Jupiteris suprato, kad reikia pasakyti ką nors malonaus, bent vieną padėkos ar palankumo žodį, bet negalėjo sugalvoti nieko tinkamo. Koralina matė Mivos lavoną ir tikriausiai paklaus apie tai. Bet jis dabar dar negalėjo kalbėti, todėl pirmas pradėjo kalbą:

— Kaip tu ten patekai?

Jos veide pasirodė skausmingas šypsnys, tik šešėlis ankstesnio nerūpestingumo. Mergina jam pasakė, kad nuotraukoje pamatė Kasinelio veidą. Ji papasakojo apie knygų siuntą kardinolui Merendai, kaip jai pavyko su kardinolo raštu apgauti sargybinius. Iš pradžių ji tiesiai nuvažiavo į sodus nepaisydama pavojaus, kad pirmas ją pastebėjęs gvardietis gali paskelbti aliarmą. Mater Ecclesiae vienuolyne jai niekas neatidarė durų, važinėdama be tikslo aplink, mergina pastebėjo Kasinelį, važiuojantį elektromobiliu. Iš pradžių ji suabejojo, ar kopti paskui jį į bokštą, bet kai išgirdo šūvius, puolė aukštyn.

Jupiteris delnais suspaudė jos pirštus.

— Tavo šalti pirštai, — pasakė ji. — Aš tuoj užvesiu variklį ir įjungsiu šildymą.

— Ne, — pasakė jis tyliai ir pažvelgė jai į akis. Jis nenorėjo jos paleisti, norėjo jausti ją, jos odos šilumą.

Koralinos artumas suteikė jėgų kalbėti apie įvykius bokšte. Ji leido jam išsilieti, nepertraukė klausinėdama. Kai jis, išsekęs ne tik kūnu, baigė pasakojimą, ji pasilenkė prie jo ir pabučiavo.

Iš pradžių jis norėjo pasitraukti, nes pernelyg gyvi buvo prisiminimai apie Mivos bučinį, apgalvotą kaip ir visa, ką ji kada nors darė. Jis jautė, kad iš tikrųjų nenori šito. Jis šiek tiek padelsė, o tada iškišo ranką iš po antklodės, apkabino Koraliną ir atsakė į pabučiavimą su begaline aistra.

Kai ji gudriai šypsodamasi pagaliau atšlijo nuo jo ir užvedė automobilį, jis vis dar negalėjo atitraukti nuo jos akių.

Mergina tai pastebėjo ir sumišusi pasimuistė ant sėdynės.

— Ar tai buvo netinkamas laikas?

— Ne. Geriausias.

Ji vėl nusišypsojo, šį kartą laiminga, ir pasuko automobilį į žvyro keliuką, paskui — į pagrindinį kelią ir nuvažiavo rytų kryptimi, prie jūros, Fiumicino oro uosto link.

Po kiek laiko ji paklausė:

— Ką ten Kasinelis kalbėjo apie... kaulus?

— Griaučius, — pataisė ją Jupiteris. — Jie turi kažką bendra su šuke... Regis, prie griaučių.

— Tai užuomina apie vartų vietą, ar ne? — ji pažvelgė į užpakalinio vaizdo veidrodėlį.

— Kas nors mus persekioja? — paklausė Jupiteris su nerimu ir pažvelgė pro petį.

— Ne, — atsakė ji giliai atsidusdama. — Manau, ne. Aš tik esu atsargi, — ji žvilgtelėjo į Jupiterį ir vėl nusuko akis į eismą gatvėje. — Ką manai, ar tai, ką Kasinelis pasakė, nurodo antrojo įėjimo vietą?

— Nežinau... aš buvau labai... sutrikęs. Galbūt jis tokiu būdu mėgino mane iškvosti?

— Dabar jau vis tiek.

— Kur mes važiuojam?

— Į oro uostą. Nešdinamės iš čia. Tegul vienuolės ten kaunasi su Estakada ir Trojanu.

Jupiteris kilstelėjo antklodės kraštą.

— Koks lėktuvas paims mane tokį?

— Oro uoste yra parduotuvių. Palauksi automobilyje, o aš nupirksiu tau drabužius.

Per tas kelias valandas, kai jie buvo atskirai, Koralina pasikeitė. Ji elgėsi ryžtingiau, bet truputį per impulsyviai. Tik kai mergina papasakojo apie Santiną ir vairuotojo mirtį, jis suprato, ką jai teko patirti.

Jie privažiavo greitkelį, netrukus Koralina pasuko oro uosto link. Jupiteris liko sėdėti susivyniojęs į antklodę, Koralina nuėjo pirkti jam drabužių. Praėjo trys ketvirčiai valandos, kol ji, apsikrovusi oro uosto parduotuvių pirkinių maišais, pasirodė prie pikapo. Džinsai jam buvo truputį per dideli, marškiniai truputį siauri per pečius, bet plati striukė visa tai paslėpė. Ji nupirko jam net batus, jo nuostabai, jie tiko.

— Moterys sugeba tai įvertinti, — pasakė ji.

Kai jis apsirengė, mergina iš savo storos striukės kišenės ištraukė du bilietus ir pamojavo jam prieš nosį.

— Skrydis po pusantros valandos.

— Kur?

Ji šypsodamasi kilstelėjo antakį.

— Tu juk nesijauti tapęs mano nuosavybe?

— Tikrai ne.

Ji atvertė vieną bilietą ir kyštelėjo jam prie akių.

— Atėnai? — paklausė jis. — Kodėl Atėnai?

— Ten dirba mano draugai. Galime kurį laiką ten pasislėpti. Jei reikės. Manau, Estakada įvykį bokšte užglaistys. — Staiga jai į galvą šovė netikėta mintis.

— Juk tu nenori važiuoti į namus, ar ne?

Jis papurtė galvą.

— Prieš kelias dienas sakei, kad ten manęs laukia tik tuščias butas.

— Buvau labai susikrimtusi.

— Tik truputį suglumusi... Bet Atėnai — puiku.

Regis, jai palengvėjo, tarsi ji rimtai manė, kad jis gali atsisakyti skristi kartu. Ji įsidėjo bilietus į kišenę ir pažvelgė į jį. Turbūt jai kažkas nedavė ramybės.

— Ką dar galime padaryti? — paklausė ji. — Tik pabėgti.

— Juk neturim kito pasirinkimo, ar ne?

Koralina linktelėjo pritardama ir pažvelgė pro automobilių stogų jūrą į tolimus oro uosto pastatus. Tolyje kilo lėktuvas, jis pakibo plieno mėlynumo danguje.

— Eime.

Kai jie žingsniavo tarp automobilių terminalo link, Koralina suspaudė Jupiterio delną.

— Ar ką nors sužinojai apie Šuvanę? — paklausė jis.

Jos pirštai stipriau suspaudė jo delną.

— Mėginau skambinti į ligonines. Bet niekas apie ją negirdėjo.

Jie ėjo maždaug dvidešimt minučių, ir dabar Jupiteris suprato, kaip greitai Koralina turėjo apsipirkti, kad po keturiasdešimt penkių minučių vėl būtų prie automobilio. Pakeliui jis papasakojo, ką sužinojo apie Trojaną, apie Dedalo namus ir apie virtimo labirintu procesą, kuris prasideda, kai atidaromi Carceri vartai. Koralina prisiminė, kad ji taip pat pasiklydo važiuodama į Trasteverę jo gelbėti. Mergina jam tai minėjo, kai jis gulėjo vonioje.

— Ar manai, kad čia atsitiktinumas? — paklausė ji, bet Jupiteris tik gūžtelėjo pečiais.

Oro uosto išvykimo salė tęsėsi kelis šimtus metrų ir buvo pilna žmonių. Tokioje minioje buvo patogu pasislėpti. Anonimiškumas kaip bangos ritosi per juos, paversdamas nematomais ir suteikdamas saugumą.

Centrinis salės akcentas buvo namo dydžio statula, vaizduojanti da Vinčio žmogų, kaip rato stipinais išskėstomis rankomis ir kojomis. Jupiteris negalėjo prisiminti, ar tas kūrinys turi pavadinimą. Nors jis prisiminė jo simbolinę reikšmę — žmogus kaip visa ko centras. Po visko, ką per pastarąsias dienas jie patyrė, ir prisiminus, ką teigė Trojanas, Jupiteriui toks tvirtinimas atrodė itin abejotinas. Jei bent dalis to, ką profesorius pasakojo apie Dedalo namus, būtų tikra, žmonių nebūtų galima vadinti pasaulio viešpačiais. Dažniausiai manoma, kad anuomet labiausiai buvo vertinama galia, į kurią šiais laikais rimtai nebežiūrima.

Koralina pastebėjo, kad Jupiteris apie kažką mąsto.