Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Kur jie dabar? — suriko iš visos gerklės Koralina kėbulo pusėn.

— Nė velnio, nesitikėk, kad žiūrėsiu pro langą! — atšovė jis lūžtančiu balsu.

— Tvirtai laikykis!

— Nėra už ko...

Užbaigti jis nespėjo, nes tą pačią akimirką Koralina staigiai paspaudė stabdžius. Jupiteris buvo nusviestas į sėdynių atlošą, atsitrenkė keliu į pirmosios pagalbos vaistinėlę ir vieną akimirką nieko nematė, nes nosimi tvojosi į fetrinį sėdynės atlošą.

BMW visu greičiu prašvilpė pro šalį. Pikapas dabar važiavo tik šešiasdešimties kilometrų per valandą greičiu.

— Ar viskas gerai? — sušuko susirūpinusi Koralina.

— Ne , po galais!

— Gerai, tada dar kartą tvirtai laikykis!

— Aš jau sakiau, kad čia...

Vėl neliko laiko užbaigti sakinį. Koralina staigiai pasuko vairą į dešinę ir nuvažiavo į pakraštį. Šalia asfalto buvo išdegusios žolės juosta, už siauro keliuko driekėsi laukai. Automobilis nėrė tarp namo dydžio reklaminių skydų, jis išsuko iš kelio tokiu stačiu kampu, kad kairiosios pusės ratai akimirką pavojingai pakilo nuo žemės. Pagaliau automobilis atsistojo visais ratais, nudardėjo per žolę, pralėkė keliuką ir nutūpė lauke. Laukas buvo kietas ir grublėtas. Jupiterį mėtė šen ir ten, netrukus jo visas kūnas buvo nusėtas mėlynėmis.

Pikapas per greitai dardėjo sušalusiu arimu. Jupiteris buvo įsitikinęs, kad jie tuoj įklimps. Bet netrukus jie privažiavo lauko keliuką, jis vedė į dešinę nuo greitkelio. Variklis vis dar garsiai ūžė, bet kratymas beveik liovėsi.

Dejuodamas ir vis dar nesuvokdamas, kaip po Koralinos manevrų liko gyvas, Jupiteris prasispraudė į priekį. Minkšta sėdynė jam pasirodė kaip pūkų pagalvė. Jis skubiai prisisegė.

— Ar tu gyvas? — pasiteiravo Koralina susirūpinusi ir vėl paspaudė akceleratorių.

Jupiteris mąstė, ar iš viso verta atsakyti, bet paskui suniurnėjo kažką nesuprantama, tai nuskambėjo kaip taip.

— Dabar mes iš tiesų pirmaujame, — pasakė ji.

— Atsimenu, kad tu norėjai į miesto centrą?

— Planai pasikeitė.

— Truputį... netikėtai, ar ne?

Mergina nusišypsojo.

— O tu norėjai ir toliau būti taikinio vietoje?

Jis neatsakė, bet pažiūrėjo į veidrodėlį.

— Regis, tavo planas nepavyko.

— Ką? — išsprūdo jai.

— Jie vis dar persekioja mus, nes aš manau, kad tas dulkių debesis, besivejantis mus beprotišku greičiu, nėra traktorius.

Nusikeikusi ji pasuko šoninio lango rankenėlę. Stiklas sugirgždėjo, bet mechanizmas vis dar veikė. Koralina dešiniąja ranka laikydama vairą iškišo galvą pro langą.

— Negerai, — ištarė ji šiurkščiai, kai atsisėdo tiesiai.

Jis atsiduso ir įdėmiai pažvelgė pro dulkėtą stiklą.

— Kaip ta daržinė, ten, tolumoje?

Ji papurtė galvą.

— Ji mums niekuo nepadės.

Nekreipdama dėmesio į Jupiterio protestą pirmoje sankryžoje Koralina pasuko vairą į kairę, po kelių šimtų metrų — vėl į kairę.

— Vėl grįžti į greitkelį?

Koralina padidino greitį. Jie dardėjo per duobes ir išdžiūvusiomis traktorių vėžėmis. Automobilis kaskart galėjo nuslysti nuo lauko keliuko, bet Koralina paskutinę akimirką pasukdavo į vėžes.

Jupiteris mėgino pro šoninį veidrodėlį žvilgtelėti į savo persekiotojus, tačiau pikapas taip smarkiai drebėjo ir kėlė tiek dulkių, kad beveik nieko nebuvo matyti. Jis negalėjo iškišti galvos pro šoninį langą, nes bijojo susižeisti. Akimirką Jupiteris buvo sumanęs vėl nusigauti į automobilio kėbulą, bet atsižvelgdamas į Koralinos vairavimo stilių nusprendė antrą kartą nebandyti savo laimės.

Jie artėjo prie greitkelio. Pilka asfalto juosta kirto lauką maždaug už penkių šimtų metrų. Kelio gale stovėjo du reklamos skydai, kiekvienas šešių metrų aukščio — keturkampiai skydai, įtvirtinti ant dviejų stulpų.

— Greitkelyje jie tuoj pat mus pavys, — pareiškė Jupiteris.

Koralina linktelėjo.

— Tikriausiai.

Ji dar kartą iškišo galvą pro langą, Jupiteris buvo pasirengęs sugriebti vairą, kad suvaldytų automobilį.

— Jie už penkiasdešimties metrų.

— Taip arti?

Koralina paspaudė akceleratorių iki galo, todėl per triukšmą ir dulkes, besiveržiančias pro atvirą langą, nebuvo galima susikalbėti. Jupiteris mėgino sulaikyti kosulį, bet neįstengė.

Greitkelis artėjo. Prieš jį kaip du antikiniai monumentai stovėjo reklaminiai skydai. Koralinai reikėjo vairuoti automobilį pro jų tarpą, jei norėjo patekti į kelią. Įsukdama į greitkelį ji turėjo nerti tiesiai į dešiniąją juostą, kas dėl didelio judėjimo būtų buvusi tikra savižudybė. Ji niekada nesugebėtų greitai įsukti į eismo juostą, ir vienas iš paskui važiuojančių automobilių atsitrenktų į juos.

Jupiteris pamažu pradėjo suprasti Koralinos sumanymą. Iki greitkelio liko dar... minutė kelio. Galbūt pusė minutės.

— Tu mus nužudysi, — sušnabždėjo jis ir nustebo, kad Koralina, nepaisant didelio triukšmo, išgirdo jo žodžius. Galbūt tik atspėjo.

— Tu — nepataisomas pesimistas.

Iki greitkelio liko dar šimtas metrų. Aštuoniasdešimt iki lauko keliuko.

— Mums nepavyks, — sušuko Jupiteris.

Koralina dar tvirčiau įsikibo į vairą. Viena kulka pramušė užpakalinę pikapo sienelę ir prašvilpė šalia Jupiterio ausies. Garsiai pliaukštelėjusi ji atsitrenkė į priekinį stiklą, pragręžę skylę jame, o nuo jos į visas puses pažiro įtrūkimų voratinklis.

Koralina iš netikėtumo suriko ir pasuko vairą į šoną. Jupiteris pagalvojo, kad ji iš baimės apvers automobilį, ir vėl norėjo pačiupti vairą, bet ši šiurkščiai nustūmė jo ranką.

— Neliesk! — sušuko ji ir nukreipė automobilį tiesiai į dešinįjį reklamos skydą.

— Nuleisk galvą!

— Mes...

— Po velnių, Jupiteri — pasilenk!

Jis instinktyviai įtraukė galvą į pečius, dar pamatė, kad ir Koralina šitaip pasielgė, ir abiem rankom užsidengė veidą.

Pikapas nemažindamas greičio lėkė į skydą. Paskui viskas prasmego, liko tik griausmas, šipuliai, lūžtančio metalo džerškimas ir baisus smūgis, kuris nuplėšė saugos diržus.

Jie važiavo ne į skydą, jie mėgino pravažiuoti po juo!

Vairuotojo kabina tik per plauką pralindo po milžinišku skydu, netilpo skardinis krovinių kėbulas. Stogas iš visų jėgų trenkėsi į apatinę skydo briauną ir buvo nuplėštas kaip konservų dėžutės dangtelis. Koralina susikaupusi mėgino sustabdyti automobilį, kol jis nespėjo pralėkti pakraščio pievelės ir išvažiuoti į kelią. Pikapas pasisuko šonu, slydo toliau ir ėmė svirti, bet netrukus vėl atsistojo ant ratų ir sustojo iki asfalto likus trims metrams.

Koralina kosėdama gulėjo ant vairo, bet, regis, jai nieko rimto neatsitiko. Jupiteriui visas pasaulis sukosi prieš akis, širdis kaip pašėlusi daužėsi krūtinėje. Tai truko tik akimirką, kol jis atsigavo. Jupiteris pažvelgė į Koraliną, jų žvilgsniai susitiko. Abu pagalvojo tą patį. Jie žaibišku greičiu atsisegė diržus, atidarė duris ir išsvirduliavo į lauką.

Pikapas buvo be stogo. Užpakalinė, aukštesnė dalis buvo nulupta kaip kiaušinio lukštas, šoninės sienelės nuskustos ir įlenktos. Stogas, pavirtęs metalo gniužulu, gulėjo už dešimties metrų, susuktas kaip sena paklodė.

Pikapas, atsitrenkęs į skydo apatinį kraštą, sulaužė jį ir nuvertė visą konstrukciją atgal.

Milžiniškas, kelis centnerius sveriantis skydas iš medžio ir plieno po savimi palaidojo BMW.

Dabar jis buvo tik perpus tokio aukščio kaip anksčiau.