Кай Майер - Vatikano sąmokslas

— Ar Piranezis aprašė... dar ką nors neįprasta? — paklausė jis atsargiai. — Ką nors kita, kas jam būtų kritę į akis?

Trojano akys sužibo.

— Jūs tai pastebėjote! Ar ne? Jūs pasiklydote mieste, kaip daugybė žmonių per pastarąsias dienas. Ir jūs kai ką girdėjote!

Jupiteris, kiek palūkėjęs, linktelėjo.

— Bet kas tai buvo?

Profesoriaus akyse spindėjo susižavėjimas, jis prašneko greičiau, labiau susijaudinęs.

— Piranezis neparašė apie tai nė žodžio, nors jis pats susidūrė su mitu. Mitu apie architektą Dedalą, kuris čia, šioje vietoje, sukūrė didingiausią iš visų savo pastatų.

— Jūs tikite, kad legenda yra tikra? Kad Dedalas iš tikrųjų pastatė Carceri?

— Kai kas įrodo būtent tai. Virtimas labirintu. Trypimas ir jaučio, arba minotauro (jei pagaliau išdrįsime ištarti tą žodį garsiai), baubimas, kurį kai kurie iš mūsų girdėjo. Juk apie tai jūs taip pat pagalvojote?

Jupiteris neatsakė, todėl profesorius tęsė:

— Noriu jums pasakyti, kuo aš tikiu, kuo esu įsitikinęs, — jis atsikrenkštė, kostelėjo ir nežymiu rankos mostu nusišluostė dar vieną kraujo lašą ant viršutinės lūpos. — Dedalą bangos išplovė Sicilijos pakrantėje, taip tvirtina legenda. Jis iškeliavo į šiaurę, atvyko čia ir buvo priimtas Lacijaus gyventojų į tarnybą. Pagal jo projektą buvo pastatytas didžiausias visų laikų šventyklų kompleksas.

— Ar techniškai tai įmanoma? — pertraukė jį Jupiteris.

— Ne, — sąžiningai atsakė Trojanas. — Neįmanoma. Net jei tikėsime Piranezio raižiniais. Bet mes nežinome, ar Piranezis pakankamai giliai nusileido, ar jis iš tikrųjų viską matė. Gali būti, kad ten pavaizduotos įsisiautėjusios jo fantazijos. Arba gali būti, kad jis pamelavo. Bet galbūt, tik galbūt, tai yra tiesa. O kodėl gi ne? Pasak legendos, Dedalas buvo daugiau nei architektas, kaip aš arba kiti. Kretos labirintas buvo fantastiškesnis nei visa, ką žmonija lig tol sugebėjo sukurti. Ir dar prisiminkite sparnus, kuriuos jis pagamino!

Jupiteris suraukė kaktą.

— Jūs kalbate apie magiją?

— Kodėl gi negalime ir jos paminėti? — rimtai paklausė Trojanas. — Pagalvokite apie virtimą labirintu, kurį pats patyrėte. Pagalvokite apie garsus, kuriuos girdėjote. Tų dalykų neįmanoma paaiškinti racionaliai, — jis nuleido balsą ir ėmė šnabždėti: — Mes, Jupiteri, nuėjome daug toliau. Mes peržengėme slenkstį.

Jupiteris giliai įkvėpė.

— Vadinasi, burtai.

Trojanas nusišypsojo.

— Nėra ko dėl to baimintis. Architektūroje visada buvo magijos. Piranezis ir pirmieji adeptai tai sužinojo, kai tyrinėjo antikinius griuvėsius. O kaip su bazilikos kupolais? Su jos bokštais ir kolonomis? Ar žinote, kad šiais laikais niekas negalėtų pastatyti gotikinės katedros? Arba vienos iš didžiųjų piramidžių? Negalėtų be šiuolaikinės technikos: kompiuterių, mašinų, formų, apskaičiavimų, kurie buvo sukurti per paskutiniuosius šimtmečius. Bet visa tai sukurta prieš daugybę metų! Tokių žmonių kaip Dedalas! Talkinant žinioms, kurias mes dėl savo bejėgiškumo vadiname magija, kurių atsisakome kaip vaikiškumo arba nesąmonės. Bet tų architektų statiniai egzistuoja. Jie yra įrodymas, tik daugelis iš mūsų vengia su tuo sutikti. Jie užmerkia akis prieš teisybę! — jo žvilgsnis tapo toks skvarbus, kad Jupiteriui buvo sunku jį atlaikyti. — Nedarykite tos pačios klaidos, kaip tie kiti! Patikėkite, Dedalas pastatė tuos požeminius statinius, ir, tiesą sakant, visai nesvarbu, kaip jis tai padarė. Bet jis padarė daug daugiau — jis padovanojo jiems gyvybę. Savo gyvybę.

Jupiteris nesuprasdamas pažvelgė į profesorių.

— Iki tam tikros vietos galiu sekti jūsų mintį, Trojanai, bet...

Senukas linktelėjo.

— Istorija nesibaigia pastatymu. Klausykite toliau! Senojo Lacijaus žmonės buvo numatę, kad pastatas bus duoklė jų dievams, kaip pagarba jų visagalybei. Bet ir jie netrukus suprato, kad Dedalas sukūrė daugiau nei labirintą. Jis buvo didesnis nei visa, kas anksčiau čia buvo sukurta, per daug didinga jų vaizduotei. Lotynų kunigaikščiai ėmė bijoti Dedalo, jo galios akmeniui ir tam, kas šiais laikais vadinama sunkio jėga. Jų baimė augo su kiekvienu akmeniu, kuris artino statinio užbaigimo laiką, o kai jis pagaliau buvo užbaigtas, jie nusprendė Dedalą pašalinti. Kartu su juo užmirštas turėjo būti ir labirintas. Jie uždarė jį nuosavame statinyje, užkėlė vartus ir užkasė statinį. Virš šio statinio jie supylė kalvą, o po daugelio metų pastatė miestą, kuris turėjo padėti užmiršti tai, kas yra po juo. Dedalas tapo savo paties kaliniu, nes kiekvienas statinys yra jo statytojo dalis, ir Dedalo niekas daugiau nematė ir negirdėjo.

— Kol Piranezis atvėrė kalėjimą. Taip, o kas iš to?

— Kol jis išlaisvino Dedalo sielą. Arba magiją. Arba tiesiog tai, kas liko po kelių tūkstančių metų. Gali būti, kad meistras kalėdamas prarado protą. Tikrai žinoma, kad kažkas ten, apačioje, yra jo ir jo galios dalis. Ir Piranezis buvo pirmasis, kuris vieną dalį išleido į laisvę.

— Bet tai, ką aš... ką mes matėme... pasikeitusios gatvės, tai, ką jūs vadinate virtimu labirintu, jautis... Kodėl visa tai vėl vyksta? Vadinasi, kad...

— Kad kažkas vėl atidarė Dedalo namus, — Trojanas užbaigė sakinį pritariamai linktelėdamas. — Visiškai teisingai. Kažkas atidarė duris, o kadangi tai ne pagrindinis portalas, turi būti kitas įėjimas, kažkokios durys, kuriomis naudojosi Piranezis, — profesorius suraukė kaktą. — Ir blogiausia, kad aš neturiu menkiausios nuovokos, kas tai galėjo padaryti.

— Ar kas nors, be adeptų, buvo iššifravęs taurės kodą?

— Ne, neįmanoma. Niekas neturėjo galimybės perskaityti viso teksto. Taurė ir trūkstama šukė lig šiol buvo atskirai.

— Vadinasi, kažkas turėjo atsitiktinai rasti duris.

— To aš ir bijau. Ir jis turėjo turėti raktą.

— Bet vario plokštė...

— Žinau. Visą laiką jūs ją turėjote. Iki vakar vakaro. Ar dabar suprantate, kodėl taip skubiai noriu sužinoti, kur ji yra?

Vieną akimirką Jupiteris norėjo jam pasakyti tiesą. Apie vienuoles ir apie sodininką Kasinelį. Viskas atrodė prasminga. Jie turėjo plokštę ir kartu raktą. Taigi jie galėjo būti tie žmonės, kurie atidarė duris ir suaktyvino virtimo labirintu procesą.

Bet Janusas sakė, kad jis ir jo sąjungininkai nežinojo, kur yra antrasis įėjimas į Dedalo namus.

Tada iš Jupiterio atminties iškilo kitas vardas. To, kurį jis beveik pamiršo.

Santinas.

Vienuolis pažinojo Kristoforą. Gali būti, kad jis iš dailininko, gavo raktą. Gali būti, kad jis tuo pačiu būdu atrado antruosius vartus ir juos atidarė.

— Ne, — ramiai ištarė Jupiteris ir pamėgino negalvoti, kas bus, jei per artimiausias dvidešimt minučių jam nebus sušvirkšta vaistų nuo alergijos. — Aš neišduosiu žmonių, su kuriais jūs galėtumėt susidoroti.

Profesorius ilgai ir labai skvarbiai žvelgė į jį be jokios išraiškos. Tada paspaudė skambučio mygtuką ant savo rašomojo stalo.

— Gerai, — pasakė jis labai pavargusiu balsu. — Kaip norite. Manau, kad galiu suteikti jums laiko, per kurį apmąstysite savo sprendimą.

Krovininis liftas sucypė.

Koralina staiga liovėsi vaikštinėti prieš požeminį garažą ten ir atgal. Todėl dabar ėmė nervingai mindžikuoti ir kramtyti dešiniojo nykščio nagą.

Grandinės žvangėjo, šarnyrai girgždėjo. Trenkė sena alyva. Koralina nekantriai stebėjo, kaip didelė platforma šliaužė aukštyn ir sustojo ties betonine aikštele. Ant jos stovėjo senas Šuvanės pikapas, kurį ji daug metų laikė Pellegrino gatvės garažų komplekse. Automobiliai čia būdavo priduodami prie įvažiavimo, o tarnautojai mėlynais kombinezonais nugabendavo juos gilyn.