Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Kai jis kalbėjo, Jupiteris atidžiai stebėjo jo šviesiai mėlynas akis, plonus pirštus ir manikiūrininkės nudailintus nagus.

— Šuvanė jumis pasitikėjo.

Jupiterio nuostabai, jo žodžiai Trojaną skaudžiai paveikė. Išgirdęs senosios moters vardą, jis nepastebimai krūptelėjo.

— Tai buvo labai seniai, — atsakė jis.

— Ji pasitikėjo jumis, — pakartojo Jupiteris. Jis negalėjo atsistebėti profesoriaus veide švietusiu kaltės jausmu. — Ką jūs su ja padarėte? Nužudėte? Ji savo noru niekada nebūtų atidavusi jums šukės.

— Ne, vargu, — apsiniaukęs Trojano žvilgsnis šmirinėjo po stalą, tarsi ko ieškodamas.

Jupiteris vėl dūrė į atvirą žaizdą:

— Jūs ir dėl to norite apkaltinti Landinį?

Trojanas iš karto neatsakė, bet pagaliau suėmė save į rankas.

— Nenukrypkime, Jupiteri. Aš žinau, ką jūs jaučiate. Mano pasiūlymas jus sužavėjo, ar ne tiesa? Jūs galėsite tęsti savo ankstesnį darbą naujomis, geresnėmis sąlygomis. Jūs turėtumėt tokį užnugarį, kad niekas nedrįstų trukdyti. Jūs turėtumėt pinigų, ryšius...

— Jūs norite mane nupirkti?

— Ne, — paprieštaravo Trojanas energingai. — Aš jums nesiūlau jokios sumos, vien tik galimybes. Ateitį! Tik pamąstykite. Ką jūs darysite, jei sveikas išsikapstysite iš viso šio reikalo? Jūsų reputacija visiškai sunaikinta, lygiai taip pat kaip ir klientūra. Niekas nebedirbs su jumis. Ta maža istorija Barselonoje...

Net tai jis žinojo!

... sužlugdė jūsų karjerą, ar ne tiesa? O dar kivirčas su japone. Jumis jau nepasitiki. Sugriauta viskas, ką jūs dešimt metų kūrėte. Viskas... pralošta.

Jupiteris pajuto, kad jame kunkuliuoja pyktis ant savęs, ant Trojano už tai, kad šis prikišo visus tuos dalykus, kuriuos jis seniai žinojo ir kurie pasirodė daug skausmingesni, kai apie juos prašneko garsiai. Jis nenorėjo šito girdėti, nenorėjo, kad apie tai būtų kalbama. Trojanas žinojo jautrias Jupiterio vietas.

— Ir jūs siūlote man viską sureguliuoti?

— Jei jūs tai šitaip vadinate, — Trojanas parodė į sausainius. — Nagi, imkite!

Jupiteris ištiesė ranką ir paėmė vieną cukruotą riestainį, iš lėto atsikando, pakramtė ir padėjo atgal.

— Ne mano skonio, — pasakė jis. — Apgailestauju.

Profesoriaus šypsena tapo gerokai šaltesnė.

— Vadinasi, jūs atmetate mano pasiūlymą?

— Vadinasi, aš pirmiausia turiu žinoti, į ką įsipainioju. Noriu išgirsti atsakymus. O tada galbūt pamąstysiu, ar jums padėti.

— Ar esate įsitikinęs, kad man reikia pagalbos?

— Jums reikia plokštės. Ir Januso šalininkų vardų. Landinis mėgino šią informaciją iš manęs išgauti kankindamas, ir jam nepavyko, — jis nutylėjo, kad Landinis neuždavė jokių klausimų. — Negaliu meluoti, pasiūlymas man atrodo patrauklus. Bet pirmiausia noriu žinoti, į ką jūs įsipainiojęs.

Trojanas kilstelėjo antakį, bet nieko nepasakė.

— Kas yra Dedalo namai? — paklausė Jupiteris. — Prašom sakyti tiesą.

— Tiesą, — profesorius paspaudė vieną savo vežimėlio mygtuką, pavažiavo truputį atgal ir apvažiavęs stalą priartėjo prie Jupiterio. — Jeigu tikėsime gandais, visada būna daugiau nei viena tiesa. Ar žinote, pavyzdžiui, ką pasakoja apie raktą, kurį gerasis Piranezis įamžino savo plokštėje? Sakoma, kad tai tas raktas, kurį kartą Liuciferis ištraukė iš pragaro vartų spynos ir metė per petį, kai vieną dieną nusprendė, kad jam gana karaliauti požeminiame pasaulyje. Pareigas jis perdavė savo kunigaikščiams, užtrenkė paskui save duris ir išėjo, — Trojano veidas buvo labai rimtas, kai jis pridūrė: — Ar šią tiesą norite išgirsti?

— Ne, ir jūs tai puikiai žinote, — atsakė Jupiteris, purtydamas galvą. — Vadinasi, adeptai veikia Šventojo Sosto įpareigoti. Janusas sakė, kad jų tikslas yra nuslėpti Carceri, arba Dedalo namų, egzistavimą — net nežinau, kaip jūs vadinate tą vietą. Bet aš tuo netikiu. Jūs pats sakėte, kad Landinis yra parankinis. O jūs, profesoriau? Kodėl jūs ėmėtės šio reikalo?

— Galbūt iš smalsumo?

Jupiteris pajuto, kad susikaupus ties viena tema jo mąstymas stabilizavosi. Jam vis dar svaigo galva, bet pamažu sekėsi aiškiai mąstyti.

— Smalsumo... taip, galbūt. Trumpam. Bet jūs jau taip ilgai gyvenate Romoje ir taip seniai esate adeptas. Ar bus patenkintas jūsų smalsumas, jei tie abeji vartai — Dedalo portalas ir Piranezio atrastas antrasis įėjimas — bus laikomi uždaryti? Ne, profesoriau, man atrodo, kad ne.

Trojanas privažiavo visai arti prie Jupiterio, pažvelgė bejausmiu veidu iš arti, apsisuko ir nuvažiavo prie sienos. Ten, įsikibęs į aplink visą patalpą einančius turėklus, pradėjo sunkiai ropštis iš vežimėlio.

— Sakykite, ką jūs matote, — pareikalavo jis, kai stovėjo jau beveik tiesiai, drebančiomis rankomis įsikibęs į turėklą. — Nagi, sakykite! Ką jūs matote prieš save?

Jupiteris giliau įkvėpė.

— Ligotą žmogų.

Trojanas linktelėjo.

— Ar tai viskas?

— Ką jūs turite galvoje?

— Ar jums niekas neminėjo mano pravardės?

Akimirką Jupiteris mąstė, tada prisiminė.

— Šventojo Sosto Albertas Šperas.

— Visai teisingai, — pritarė Trojanas. — Šperas buvo Hitlerio architektas, žmogus, kuris turėjo perstatyti Berlyną ir pasaulį. Ar žinote, kodėl man kaip priekaištą prisegė šią pravardę?

Jupiteris papurtė galvą.

— Nes aš vieną kartą — tik vienintelį kartą prieš beveik keturiolika metų — išdrįsau pasiūlyti kelis esminius šių prakeiktų kapinių struktūros pakeitimus, — jis su kartėliu linktelėjo lango kryptimi.

— Kapinėmis jūs vadinate...

— Vatikaną, žinoma. Kurija man niekada neatleido šio pasiūlymo. Suprantate, Jupiteri, čia niekas nekeičiama! Kardinolams pakeitimai prilygtų pirmojo Biblijos skyriaus perrašymui. Čia išsaugoma, rekonstruojama, gerinama , bet niekada nekuriama kas nors nauja.

— Ir tai jus liūdina?

Trojanas taip garsiai sušnopavo, kad Jupiteris iš netikėtumo net krūptelėjo.

— Aš pakankamai gerai atlieku savo darbą. Daugybę metų vadovauju neįkainojamų meno kūrinių restauravimo darbams. Man leidžiama nupoliruoti Mikelandželo darbus, o kartais, kai niekas nemato, juos net truputį pataisyti. Šventasis Tėvas yra man dėkingas ir viską palieka mano nuožiūrai, — jis viena ranka paleido turėklą ir plačiu judesiu parodė kabinetą. Tik po kelių sekundžių Jupiteris suvokė, kad Trojanas rodo ne kabinetą, o piešinius ant sienų.

Jupiteris atsistojo — svyruodamas, netvirtai, bet susidomėjęs, ar netrukus vėl nesudribs į krėslą — vilkdamas kojas nuėjo prie Trojano. Jie stovėjo vienas šalia kito, abu sunkiai laikydamiesi savo jėgomis ant kojų, vienas nusilpęs nuo ligos, antrasis nuo alergijos priepuolių, kuriuos patyrė jo kūnas.

Iš arti Jupiteris pamatė, kad tie piešiniai buvo pastatų eskizai, didelių ir prašmatnių, su begaliniais kupolais, bokšteliais ir kruopščiais tinko lipdiniais, nei šiuolaikiškais, nei senoviniais. Mišinys įvairių stilių, kurie tarpusavyje sujungti taip, kad sukūrė visiškai naują, gaivų stilių. Tai, ką jis prieš save matė, buvo ne kas kita, o Trojano Vatikano perstatymo planas.

Šv. Petro bazilika apsupta naujų pastatų, aukštesnių, bet savo kuklia prabanga per daug nekrintančių į akis, masyvių, bet neslegiančių žiūrovo. Jupiteris stebėdamasis ėjo aplink kabinetą ir negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo šių piešinių ir eskizų. Profesorius sekė paskui jį, statydamas vieną koją prie kitos, ir kaip girtuoklis laikydamasis už turėklo. Senuko kojos drebėjo. Jis taip stipriai spaudė turėklą, kad išsilaikytų, jog jo rankų sąnariai pabalo. Bet Trojanas pernelyg didžiavosi savo naujojo, rekonstruoto Vatikano vizija, kad priimtų Jupiterio plojimus sėdėdamas invalido vežimėlyje. Mintyse jis stovėjo prieš atsinaujinusį katalikybės veidą, pamalonintas, apsuptas gerbėjų — šėlstančio džiaugsmo centre.