Кай Майер - Vatikano sąmokslas

Jis nebežinojo, kaip pateko į šią padėtį. Palengva ėmė prisiminti skausmus ir traukulius, nematomas rankas, užspaudusias jam gerklę.

Kraujas po nagais .

Jis prisiminė jėgą, kuri norėjo išversti jo skrandį, jį susukti, išsunkti.

Kraujas po nagais . Jo nuosavas kraujas .

Jis vis dar jautė niežulį, jis persinešė jį į čia. Galbūt reikėtų prie vartų į anapus jį uždaryti į karantiną. Vyras, kuris pernešė niežulį į anapus , — tai bent būtų pykčio.

— Pabuskite!

Kažkieno delnas plekšnojo jam per veidą, ir šis skausmas staiga tapo tikroviškesnis už jo prisiminimus. Ir daug skaudesnis .

Jis atmerkė akis, ir tuoj pat jo nagai įsikirto į savo dilbio, kaklo, skruostų odą. Niežulys buvo beveik nepakeliamas.

Jis vėl galėjo kvėpuoti. Ne taip, kaip anksčiau, bet pakankamai, kad galėtų toliau gyventi — kol kas.

Vaiduokliškas Landinio veidas šypsojosi jam. Baltos vaiduokliškos rankos purtė jį. Vaiduokliškos akys vėrė jo akis.

— Nagi, atsigaukit! Jūsų laukia!

Jis pamėgino pakelti galvą, bet jo galva kažkodėl svėrė du centnerius, ir jis buvo tikras, kad jeigu pajudins ją, ji paprasčiausiai nusiris nuo pečių ir liks kur nors gulėti kaip senovinis patrankos sviedinys ant dantytos pilies muziejaus sienos.

— Su jumis nori pasikalbėti!

Jis sugniaužė kumštį ir apdujęs mąstė, ar dabar tinkamas laikas kibti Landiniui į snukį. Nespėjęs priimti sprendimo, gavo dar vieną antausį. Tada dar vieną. Ir dar.

Jupiterio vokai sujudėjo, jis stengėsi kuo giliau kvėpuoti. Landinis, matyt, pamanė, kad jis dūsta, nes, metęs keiksmažodžių pliūpsnį, dingo iš Jupiterio regos lauko ir grįžo su švirkštu, kurio pusė buvo pritraukta vaistų.

— Matote, — pasakė Landinis, — aš jums kai ką duosiu.

— Kas... kas tai? — jo pirmieji ištarti žodžiai po penkis šimtus metų trukusio gilaus miego, po dar penkių tūkstančių metų, praleistų Egipto faraono sarkofage. Gyvo lavono grįžimas.

— Priešalerginis vaistas, — pasakė Landinis. — Nuo jūsų alergijos.

Jupiteris negalėjo nieko suprasti. Ar ne Landinis buvo kaltas dėl tokios jo būklės?

— Kodėl jūs tai darote?

— Nejudinkit rankos!

Dūris buvo skaudus, įšvirkšti vaistai pragariškai degino — tai nebūtinai reiškė, kad Landinis žinojo, ką darė. Bet jau po kelių sekundžių Jupiteris galėjo giliau įkvėpti, niežėjimas po truputį mažėjo. Nevisiškai liovėsi, žinoma, ne. Landinis, be abejo, buvo labai tikslus, bet jis jautėsi geriau. Pakankamai gerai, kad suvoktų, jog jo svaigulys, negerumas ir siaubingas galvos skausmas buvo ne tik alergijos, bet ir alkoholio padarinys. Jokia pasaulyje injekcija negalėjo nuo šito padėti.

— Kur aš esu?

— O kaip jums atrodo?

Jupiteris dar kartą pamėgino pakelti galvą ir šį kartą pastebėjo, kad viskas aplinkui spindėjo baltai.

— Aš esu subinėje, Landi. Ir atrodo, jūsų.

Albinas sutrikęs pažvelgė į Jupiterį. Koks nesuvokiamas triumfas, kad Landinis nesuprato jo subtilaus humoro!

Jo regėjimas tapo truputį aiškesnis, tada vėl viskas susiliejo, bet pagaliau jis tapo aiškus kaip stiklas, atrodė, kad kažkas jo galvoje žaidė, reguliuodamas regėjimo aiškumą. Jis suprato, kad yra prausykloje, išklijuotoje baltomis keraminėmis plytelėmis. Jokio marmuro, tik pigi keramika. Tai tikrai nebuvo privatūs popiežiaus apartamentai.

Jupiteris vis dar jautėsi taip, tarsi sėdėtų viduryje skruzdėlyno. Jis draskė, trynė ir gremžė, bet geriau nesijautė. Dar reikėjo stengtis ne per daug giliai įkvėpti, jam atrodė, kad kvėpavimo takai buvo pusiau atviri, jis vis dar jautė, kad kutena gerklę. Bet jei dabar apsivemtų, būtų dar blogiau. Nelabai malonu įsivaizduoti, kaip paspringsti nuosavais vėmalais.

Jis buvo nuogas. Jo plaukai ir visas kūnas buvo šlaputėliai. Šalia jo ant grindų gulėjo žarna, iš kurios buvo apipiltas vandeniu. Aplink jį tekėjo raudoni dryžiai, išvemto vyno likučiai, bet jie buvo per smarkiai skiesti vandeniu, kad būtų jam pavojingi.

Landinis pastatė Jupiterį ant kojų. Jo veidas išdavė pasibjaurėjimą, ir Jupiteris pajuto gilų pasitenkinimą. Jis buvo per silpnas, jog ką nors padarytų Albinui, todėl turėjo pasitenkinti tokiomis mažomis pergalėmis.

— Mes jums turime sausų drabužių, — pasakė Landinis, vesdamas jį iš prausyklos į tuščią koridorių.

Jupiteris pamanė, kad jie kokiame nors Vatikano rūsyje. Viskas aplink jį pulsavo, susitraukdavo, vėl išsipūsdavo, išblukdavo, prarasdavo kontūrus ir vėl įgydavo tokias griežtas ribas, kad pažvelgus akys net degdavo. Per kiekvieną neryžtingą žingsnį, kurį jis žengė Landinio padedamas, jis bijojo, kad uždus. Trumpas kelias iki kitų durų jam atrodė kaip ilgo nuotolio bėgimas.

Albinas šiurkščiai įstūmė jį į mažą sandėliuką, kuris buvo prigrūstas metro aukščio tuščių popierinių vokų rietuvių. Ant vienos jų gulėjo drabužių kamuolys: jo kelnės, marškiniai, marškinėliai — viskas išvalyta, nors ir drėgna dėl per trumpo džiūvimo laiko.

— Kiek valandų? — paklausė Jupiteris užkimusiu balsu.

— Priešpietis, — trumpai atsakė Landinis. — Jūs neilgai buvote be sąmonės. Profesorius Trojanas labai rūpinosi, kad jums būtų grąžinti nuosavi drabužiai. Jis pasakė, kad tai padorumo klausimas.

Jupiteris nevikriai apsirengė, rengdamasis svyravo ir kelis kartus vos neparkrito, bet išsilaikė ant kojų. Svarbu buvo ne Landinis — Albinas jį jau pakankamai pažemino, jei parkristų, blogiau nebūtų, bet nukentėtų jo paties savigarba. Išdidumas jam visada buvo tik abstrakti, senamadiška sąvoka, bet dabar jis pradėjo suvokti, ką reiškia, kai žmogui nieko nebelieka, išskyrus savo paties vertybes. Visa kita jis jau prarado.

Jupiteris tikėjosi, kad Koralina buvo saugi. Bet net dėl to negalėjo būti tikras. Kelias minutes galvoje sukosi mintis, kad reikėtų apie ją paklausti Landinio, bet nusprendė nesuteikti savo kankintojui galimybės pasidžiaugti galbūt pranešant blogą žinią.

Landinis stebėjo jį sukryžiavęs rankas ant krūtinės. Jo lūpose šmėkščiojo pašaipi šypsenėlė. Jupiteris dar nė vienam žmogui nejautė tokios neapykantos. Bet Landinis gerai žinojo, kad jis šią akimirką per silpnas, jog pultų.

— Baigėt? — paklausė Albinas, kai Jupiteris po daugelio bandymų pagaliau susivarstė batus.

Jupiteris apdujęs atsitiesė. Oras aplink jį, regis, virto drėgna šalta vata, tankiomis pagalvėmis, kurios neleido kvėpuoti ir kėlė drebulį.

— Baigiau, — suniurzgė jis, linktelėdamas galvą.

— Eikite pirmas, — įsakė Landinis. — Į dešinę koridoriumi.

Jupiteris darė tai, ko iš jo reikalavo. Kas antrą žingsnį jis turėjo atsiremti į sieną, jis buvo patenkintas, kad nematė pasipūtėliškos Landinio šypsenos. Albinas ėjo atsilikęs dviem žingsniais. Jupiteris neatsigręžė į jį, girdėjo tik jo kulnų kaukšėjimą į linoleumą, per garsų, tarsi per stiprų garso efektą kine.

Jie priėjo išjungtą senovinį atvirą liftą, dar vadinamą Paternoster. Koks tinkamas pavadinimas šioje vietoje, pagalvojo Jupiteris. Landinis nurodė dešinįjį keltuvą ir įjungė jį. Tada jis žengė į kabiną pas Jupiterį ir daugiau nebeišleido jo iš akių. Kylant pro šalį bėgo negrabiai sumūryta siena, o antikvarinio keltuvo variklis tolumoje girgždėjo ir dejavo.

Pakilus du aukštus, Landinis išstūmė savo kalinį iš keltuvo, šis nuvažiavo toliau. Jie ėjo koridoriumi, paskui pakilo siaurais laiptais aukštyn. Jupiteris stebėjosi, kodėl jie nesutiko nė gyvos dvasios, juk tankiai gyvenamame Vatikane turėjo pasipainioti nors vienas kitas. Tuo tarpu jis vis dar negalėjo nustatyti, kur tiksliai jie buvo. Bet tikėjosi, kad kažkur rytinėje dalyje, viename iš daugybės administracinių pastatų.